7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

In memoriam Monicai Vitti (1931–2022)

Nr. 6 (1413), 2022-02-11
Kinas
Monica Vitti Venecijos kino festivalyje. 1962 m.
Monica Vitti Venecijos kino festivalyje. 1962 m.

Eidama 91-uosius Romoje mirė Monica Vitti, pati neitališkiausia italų kino žvaigždė, intelektualaus kino ir „itališkosios komedijos“ deivė, Michelangelo Antonioni mūza.

Iš pradžių Antonioni patraukė skardus aktorės balsas, tad pakvietė ją įgarsinti vaidmenį savo filme „Riksmas“ („Il grido“, 1957). Vėliau, užėjęs į įrašų studiją, ilgai, niekieno nepastebėtas, žiūrėjo į Vitti ir galiausiai tarė: „Gražus jūsų pakaušis, reikia jus filmuoti.“ Ji įširdo: „Jūs ką, filmuosite mane tik iš nugaros?“ Ir tada jis pagaliau pamatė jos akis. „Keisčiausia pasirodė tai, kad jos žvilgsnis ties niekuo neužsilaiko, tačiau žvelgia į tolimas paslaptis. Tai žvilgsnis žmogaus, kuris ieško ir negali rasti, kur baigti savo skrydį“, – kalbėjo Antonioni.

Per dešimt jų meilės metų gimė keturi šedevrai apie „nesusikalbėjimą“, kaip buvo madinga sakyti 7-ajame dešimtmetyje. Herojės lyg ir neatsiskleisdavo iki galo, lyg nieko nedarydavo, neįsipareigodavo. Išvengdavo psichologinių ir socialinių interpretacijų, kaip ir vyrų apkabinimų. Vitti herojė Klaudija filme „Nuotykis“ („L’avventura“, 1960) lyg ir pavogė, bet ir tuo pat metu prarado savo dingusios draugės mylimąjį, draugės irgi ieškojo, bet taip ir nerado. Jos Valentina lyg ir suviliojo Mastroianni herojų filme „Naktis“ („La notte“, 1961), bet kartu ir nesuviliojo. Vertėja Vitorija tiesiog plaukė per gyvenimo bangas filme „Užtemimas“ („L’eclisse“, 1962), užmiršdama ateiti į pasimatymą, kaip ir pamiršo ateiti jos naujasis meilužis. Seksualiai nusivylusi inžinieriaus žmona Džulijana filme „Raudonoji dykuma“ („Il deserto rosso“, 1964) tiesiog bijojo gyvenimo.

Vitti vis kartojo: „Nesvarbu, kas atsitinka mano herojėms. Žmonės mano, kad filmas pasakoja apie įvykius. Netiesa. Filmas pasakoja apie vidinius personažų pokyčius.“

Savo ruožtu Antonioni teigė: jam aktorius lygus bet kokiam aplinkos elementui – sienai, medžiui ar debesiui. Tačiau Vitti aplinka taip paklusdavo, kad ši tapdavo jos sielos projekcija, jos vidiniu peizažu. Visa buvo ja: tai Lipario salelės uolos („Nuotykis“), tai isteriškas biržos skruzdėlynas („Užtemimas“). Filme „Raudonoji dykuma“ Antonioni ekstravagantiškomis spalvomis nutapė žolę, medžius ir sienas, kad jų kontrastai perteiktų Džulijanos sudaužytos sielos kontrastus.

Tokio absoliutaus režisieriaus ir aktorės susiliejimo kinas dar nepažinojo. Vitti buvo Antonioni avataras, jos akys – jo akys. Vienintelis dalykas, kurį ji iš esmės darė, tai įsižiūrėdavo. Į šeimos nuotraukas ant mylimojo buto sienų, į lėktuvus oro uoste, į bankrutavusio biržos maklerio veidą – nusižudys jis ar ne. Ir svarbiausia – įsižiūrėdavo į save: Vitorija, su žiedais ausyse ir koviniu makiažu, šoko afrikietišką šokį priešais veidrodį, o paskui sustingo, žiūrėdama į savo atspindį, nematydama ir neatpažindama savęs.

Monicai Vitti norėjosi būti panašiai į Sofią Loren ar Ornellą Muti, vaidinti užsispyrusias merginas, vaidingas žmonas, kaprizingas suguloves. „Supratau, kad esu talentinga komikė, kai Teatro akademijos draugams deklamavau tragiškus tekstus, o jie apsiverkė iš juoko“,  – pasakojo aktorė.

Išsiskyrusi su Antonioni, Vitti su palengvėjimu atsikratė intelektualios kino ikonos statuso ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Už pirmą naują patirtį filme „Mergina su pistoletu“ („La ragazza con la pistola“, rež. Mario Monicelli, 1968) ji pelnė pirmąjį iš penkių Italijos kino akademijos Davido di Donatello prizų. Vitti herojė Asunta, su ilga kasa ir pistoletu rankinėje, išvyko į Škotiją nubausti suvedžiotojo: su dideliu džiaugsmu būtų už jo ištekėjusi, tačiau reikėjo vendetos. Vitti, kurios tikrasis vardas buvo Maria Luisa Cecciarelli, taip kartu atkeršijo už sicilietišką vaikystę, tėvų tironiją, mat tik jų emigracija į JAV išgelbėjo ją, dar aštuoniolikmetę, nuo savižudybės.

Dvidešimt metų Monica Vitti vaidino beveik vien komedijose – viename Dino Risi filme („Štai kokios mes, moterys, esame“, „Noi donne siamo fatte così“, 1971) ji atliko net dvylika vaidmenų. Kartą ji grįžo į Antonioni filmavimo aikštelę, nesikėsindama į bendro mito paslaptį. Tuomet „Obervaldo paslaptyje“ („Il mistero di Oberwald“, 1981) Vitti suvaidinta karalienė slėpė savo veidą po šydu.

Aktorės gyvenimo atgalinis skaičiavimas prasidėjo nuo beprotiško incidento. 1988 m. gegužę prancūzų dienraštis „Le Monde“ pirmajame puslapyje paskelbė, kad Monica Vitti nusižudė. Už tai atleista kino skyriaus vadovė Nicole Cornu-Langlois prisiekinėjo, kad apie tragediją sužinojo iš patikimiausio šaltinio – pačios Vitti agentės. Kas tai buvo per intriga, taip ir neatskleista. Vitti paskutinį kartą ekrane pasirodė 1992 m., o viešumoje – 2000-ųjų pradžioje. Režisierius Roberto Russo, pusę amžiaus buvęs šalia jos gyvenimo palydovas, pranešė, kad aktorę pakirto Alzheimerio liga. Pasakojama, kad auštant juos kartais matydavo Romos gatvėse, vaikščiojant susikibusius rankomis: tai širdį verianti mizanscena, verta didžiųjų Vitti filmų.

 

Pagal Michailo Trofimenkovo tekstą, išspausdintą „Kommersant“, parengė S. L.

Monica Vitti Venecijos kino festivalyje. 1962 m.
Monica Vitti Venecijos kino festivalyje. 1962 m.
Monica Vitti filme „Nuotykis“
Monica Vitti filme „Nuotykis“
Monica Vitti filme „Naktis“
Monica Vitti filme „Naktis“
Monica Vitti filme „Užtemimas“
Monica Vitti filme „Užtemimas“
Monica Vitti ir Michelangelo Antonioni Venecijos kino festivalyje. 1962 m.
Monica Vitti ir Michelangelo Antonioni Venecijos kino festivalyje. 1962 m.