Nelaiminga meilė – dar ne pasaulio pabaiga

„Mirtis ant Nilo“ („Death on the Nile“), rež. Kenneth Branagh, D. Britanija, JAV

Gaila, Lietuvoje turbūt taip ir nepamatysime septyniems „Oskarams“ nominuoto Kennetho Branagh asmeniško „Belfasto“ (2021) ir turėsime tenkintis tik dar vienu jo filmu apie Erkiulį Puaro. Detektyvai man patinka, bet nesu didelis režisieriaus įkūnyto Puaro gerbėjas. Jis man pernelyg teatrališkas ir emociškai nestabilus – kelia balsą, ašaroja ir, atrodytų, mieliau nei pilkąsias smegenų ląsteles valdo pistoletą. Jokio subtilumo.

Suprantu, kad naujiems laikams reikia naujo Erkiulio Puaro, net jeigu filmo veiksmas ir nevyksta šiomis dienomis, kaip ir suprantu, kad dabarties žiūrovai taip įpratę prie reginių, jog net Branagh ima jiems pataikauti. O už tų reginių mažai apčiuopiamos realybės, bet daug green screen’o. Jis toks akį rėžiantis, jog net neapsiverčia liežuvis (neklauso klaviatūra) sakyti (rašyti), kad režisierius panardina į kruopščiai atkurtą epochą ar apskritai kažką daugiau apie ją pasako. Vieninteliai natūralūs, todėl ir gražūs yra saulės nutvieksto Nilo vaizdai, naudojami kaip užsklandos, o visa kita primena ištęstą kvepalų reklamą. Viskas sodru, tiršta, rafinuota, net sunkiasi pro ekraną.

Tiesa, režisierius šią meilės ir mirties istoriją kilsteli iki universalios plotmės, prismaigsto ją egiptiečių mitologijos ženklų, iš kurių bene ryškiausias – į drobes lyg mumijos suvynioti kūnai, po kiekvienos žmogžudystės išnešami iš laivo ant neštuvų. Tai graži detalė, bet ji neišauga iki to, ką vadiname antruoju dugnu, potekste, kažko daugiau idėja.

„Moonfall: Mėnulio kritimas“ („Moonfall“), rež. Roland Emmerich, JAV, Kinija, D. Britanija

Maniau, kad tokių filmų jau niekas nebekuria. Žemei gresia katastrofa, žmoniją nuo išnykimo gali išgelbėti tik saujelė atsidavusių amerikiečių, ir dar tos scenos su milžiniška cunamio banga, artėjančia prie dangoraižių. Didžiai klydau. Buvau visai pamiršęs Rolandą Emmerichą. Dabar, kai pasaulį apėmęs ekonerimas ir visi tik ir kalba apie būtinybę kažką daryti, bet nieko nedaro, šiam režisieriui, panašu, įsijungė antras kvėpavimas ir jis į ekranus paleido „Moonfall“ – istoriją apie tai, kaip Mėnulis nukrypsta nuo savo orbitos ir tuoj tėkšis į Žemę.

Filmo schema, nieko netikėto, mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus apokaliptinių darbų „Nepriklausomybės diena“ (1996) ir „Diena po rytojaus“ (2004). Yra bėda ir planas, kaip viską ištaisyti. Yra kas ištaisys – trys narsuoliai, pasiryžę nuskristi į palydovą kledaru erdvėlaiviu (svarbi detalė, nes režisierius kritikuoja technologijas). Yra ne tik globali problema, bet ir mikrodramos – herojai pakeliui dar turi sutvarkyti ir šeimos bėdas. Yra priešiška vyriausybė, kuri nesiterlioja ir viską nori išspręsti branduoliniu ginklu. Ir, aišku, yra laiminga pabaiga, kai herojai priklaupia, apkabina namiškius ir, fone styrant sugriauto dangoraižio „Chrysler Building“ smaigaliui, ištaria „vaikai sveiki, Žemė atsilaikė“.

Beje, rinkdamasis, kurį ikoninį pastatą ekrane sunaikinti šįkart, režisierius, rašoma, tvirtai žinojo, kurio tikrai negriaus – Pasaulio prekybos centro dvynių vietoje stovinčio „One World Trade Center“. Sako, to būtų buvę per daug. O štai kitus – prašom.

Jeigu atrodė, kad režisierius ankstesniuose filmuose, švelniai tariant, persūdė, tai šičia jis tiesiog švaistosi druskos stulpais. Pasirodo, Mėnulis yra megastruktūra, kurią prieš milijonus metų sukonstravo mūsų protėviai. Kitaip tariant, jis turi variklį ir visokius ten krumpliaračius, kuriuos dabar iš rikiuotės išvedė žmonijai kadaise paklusęs, bet vėliau prieš ją sukilęs dirbtinis intelektas. Skamba kaip sąmokslo teorija? Bet ekrane viskas būtent taip ir atrodo. Lyg „YouTube“ vaizdo įrašas, kurį sumontavo konspiracinių istorijų apie ateivius prisiskaitęs paauglys. Su pigiomis vizualizacijomis ir cukringa muzika.

Negana to – vienas iš pagrindinių veikėjų ir yra sąmokslo teorijų kūrėjas. Jis jau seniai nutuokė artėjančią katastrofą, bet niekas į jį rimtai nežiūrėjo, o štai filme jis pasirodo kaip sumaniausias vyrukas, galintis paprotinti net NASA mokslininkus. Šičia pagalvojau – ar režisierius mums tik nenori pasakyti, kad turėtume rimčiau vertinti sąmokslo teorijų šalininkus? Pagalvojau ir nusipurčiau.

„Tinderio aferistas“ („The Tinder Swindler“), rež. Felicity Morris, D. Britanija

Tai vienas tų „Netlixo“ dokumentinių filmų, kuris įdomus tol, kol jį žiūri, o paskui – buvo nebuvo. Gerai, meluoju, pažiūrėjęs dar paguglinau, negalėdamas patikėti, kad viskas, ką mačiau, nutiko iš tikrųjų, bet supratęs, kad viskas yra tiesa, išjungiau kompiuterį ir – buvo nebuvo.

Istorija apie milijonieriumi deimantų magnatu apsimetusį aferistą, kuris per pažinčių programėlę „Tinder“ susipažindavo su merginomis, leisdavosi būti įsimylimas, pažadėdavo turtus ir bendrą gyvenimą, o vėliau, sukurpęs kvapą gniaužiančią istoriją apie neva jį persekiojančius samdomus žudikus, paprašydavo persiųsti pinigų, kuriuos vėliau ištaškydavo bentliams, privatiems lėktuvams ir vakarėliams, tik dar kartą įrodo, kad žmogaus išradingumui ribų nėra. Kaip, beje, ir kvailumui. Ne, ne merginų, kurios tiesiog tapo gyvu posakio „meilė apakina“ pavyzdžiu, bet aferisto, kuris manėsi iš viso to išlipsiąs sausas. Bet – ką jūs sau galvojat – jis, atleiskite už finalo atskleidimą, ir išlipo beveik sausas. O štai jo aukos iki šiol neišbrenda iš skolų.

Moralai gali būti keli, iš jų svarbiausi – nežiūrėkite romantinių komedijų, kuriose vaizdas apie tikrąją meilę ir tą Vienintelį, švelniai tariant, neatitinka realybės, ir nesinaudokite greitaisiais kreditais. Bet, kaip filmo pradžioje prisipažįsta viena iš merginų, nieko nepadarysi, pasąmonės kamputyje, būna, vis tiek pasvajoji apie pasakų jaunikį, turtus po kojomis ir „ilgai ir laimingai“. Sutikite, visi turime silpnų vietų.

„Atsitiktinis jaunikis“ („Marry Me“), rež. Kat Coiro, JAV

Ką tik rašiau, kad tokių filmų geriau nežiūrėti, nes jie iškreipia įsivaizdavimą apie santykius ir verčia norėti to, kas neįmanoma. Šio filmo atveju – vesti Jennifer Lopez ar ištekėti už Oweno Wilsono (kas kam). Bet pažiūrėjau ir nieko nenutiko, vis dar sėdžiu savo kambaryje, o ne kokioj Ibizoj su milijonierių kompanija.

Tai, žinoma, eilinė romantinė komedija, nors režisierė su tokiu vertinimu ir nesutiktų. Ji neva apverčia tradicinį modelį ir Wilsono vaidinamą matematikos mokytoją rodo kaip Pelenę, o Lopez įkūnijamą muzikos žvaigždę – kaip Princą. Deja, nieko giliau, kūrybiškiau ar juokingiau (o juk komedija!) lyčių vaidmenų ar visuomenės primetamų normų tema režisierė taip ir nepasako. Atvirkščiai, iš pradžių lyg ir sužaidusi stereotipais, finale vis dėlto patvirtina, kad bet kokių santykių sėkmės garantas ir visa ko galutinis tikslas yra sena gera santuoka. Tą buvo galima suprasti jau iš originalaus filmo pavadinimo, bet aš, naivuolis, dar kažko tikėjausi.