Kinas
Alfonso Cuaróno „Gravitacijos“ (BTV, 19 d. 22 val.) siužetas gana paprastas. Astronautė daktarė Stoun (Sandra Bullock) ir erdvėlaivio kapitonas Metas Kovalskis (George Clooney) išėjo į atvirą kosmosą remontuoti kosminio teleskopo. Bet paprasta procedūra baigėsi katastrofa, mat rusai nusprendė sunaikinti seną palydovą, jis suiro į daugybę mažų dalių, kurios skriedamos neregėtu greičiu sunaikino ir erdvėlaivį, ir netoliese įsikūrusią kosminę stotį. Likę gyvi astronautai turi oro, kurio užteks kvėpuoti pusantros valandos (tiek trunka ir filmas). Ar jiems pavyks pasiekti kitą kosminę stotį, paaiškės tik filmo pabaigoje.
Cuarónas seka Hitchcocko receptu: filmas turi prasidėti katastrofa, o paskui įtampa tik auga. Techniškai „Gravitacija“ – tobulas filmas, neleidžiantis atsipalaiduoti net trumpam, operatorius Emmanuelis Lubetzki tiksliai perteikia klaustrofobišką kosmoso siaubą ir begalinį grožį. Nesvarumo būsena, mirtina tyla, temperatūrų skirtumai, tuštuma, sterilumas, tamsa, absoliuti vienatvė „Gravitacijoje“, regis, materializuojasi, tampa matomi. Bet kartu filmas – ir kamerinė drama, juolab kad Bullock herojė kosmose patirs iniciaciją ir tarsi gims iš naujo.
Kokią istoriją pasakos Yorgosas Lanthimosas, aišku jau svarbiausių 2018 m. apdovanojimų sulaukusios „Favoritės“ (TV3, 19 d. 21.30) pradžioje, kai deklasuota aristokratė Abigail (Emma Stone) iš karietos iškrenta į purvą. Ji atvyko į rūmus prašyti pusseserės Saros Čerčil, Malboro hercogienės (Rachel Weisz), pagalbos. Tapusi Saros kambarine, Abigail greit susiorientuoja situacijoje. Karalystę iš tikrųjų valdo Sara, o ne ligota karalienė Ana (Olivia Colman). Šalis kariauja su Prancūzija, opozicija siekia taikos sutarties, kuriai priešinasi Sara. Jos įtaka karalienei didžiulė, bet Abigail ryžtasi užimti Saros vietą, nes, jos žodžiais tariant, sieloje ji visada išliko aristokrate. Lanthimosas rodo Abigail kelią iš purvo į valdžios spindesį.
Režisierius, regis, ir neslepia, kad kuria ne istorinę dramą, o šiuolaikinę satyrą apie valdžią, elitą, politiką ir seksą. Jis rodo trijų moterų meilės trikampį. Ana ir Sara yra meilužės, bet Ana nori, kad jos siektų, pavyduliautų, kad ją garbintų, ir tuo pasinaudoja dviveidė Abigail, kuriai seksas – tik priemonė įgyvendinti tikslą. Lanthimosas rodo, kaip valdžios sprendimai susiję su valdančiųjų troškimais, ligomis ar kitokiomis priklausomybėmis.
Vyrai – premjeras, opozicijos lyderis, Malboro hercogas, aristokratai, parlamento nariai – filme yra tik fonas, jie pabrėžtinai nevyriški, nuolat ties lytinės tapatybės riba – dėvi garbanų perukus, dažosi veidą, dresiruoja antis ir tampa intrigų aukomis. Politika filme rodoma kaip intrigų priedas, nes už mokesčių didinimą, valstybės skolą ar karą visiems veikėjams svarbiau yra jų asmeninė valdžia, įtaka, meilė. Režisierius nori šokiruoti žiaurumu bei erotika. Kaip ir purvo vonia ar jautienos mėsos gabalai, kuriais gydo Anos podagrą, visa tai turi pabrėžti, kokia iš tikrųjų vulgari ir baisi buvo epocha, kurios foną filme kuria Purcello, Bacho, Händelio, Vivaldi muzika. Nors, tiesą sakant, man Lanthimoso filmai visada gana didaktiški ir banalūs, nepaisant jų akivaizdaus manieringumo.
Werneris Herzogas nemėgsta savo filmų skirstyti į vaidybinius ir dokumentinius. Pasak jo, tai visada tam tikras tiesos ir prasimanymo koliažas. Šį apibūdinimą galima pritaikyti ir jo filmų aktoriams. Kitaip nei Holivudo režisieriai, vertinantys aktoriaus sugebėjimą persikūnyti į personažą, Herzogas saugo aktorių natūralumą, nori, kad į filmą jie atsineštų savo gyvenimo patirties, asmenybės bruožų. Herzogas naudoja daug gudrybių, kartais sulaukiančių net pasmerkimo. Vokiečių intelektualai iki šiol jam negali atleisti, kad kurdamas filosofinę parabolę „Stiklo širdis“ (LRT Plius, 19 d. 21 val.) apie meno ir civilizacijos trapumą jis naudojo hipnozę. Kartu su garsiu psichologu Herzogas atrinko labiausiai paklūstančius hipnozei žmones, o vėliau ir pats panardindavo į šią būseną beveik visus ir kiekvienoje scenoje duodavo atitinkamas užduotis. Rezultatas – mistiška atmosfera, turinti pabrėžti, kad visi filmo veikėjai yra lyg somnambulai, netikėtos iš pasąmonės ištrauktos replikos, kurių pavydėtų net Davidas Lynchas. Kad ir tokia: „Kodėl negalime išgerti mėnulio? Kodėl jam nėra specialaus indo?“ Pats režisierius pavadino taikytą hipnozę „ypatinga stilizacijos forma“.
„Stiklo širdies“ siužetas beveik pasakiškas: mažame Bavarijos kaimelyje, garsėjančiame savo stiklo gaminiais, mirė vienintelis meistras, žinantis rubino spalvos stiklo gamybos paslaptį. Kaimas ir fabriko savininkai apimti nevilties, bandymai rasti stiklo receptą sukelia tragiškų įvykių seką, o „miško pranašas“ skelbia apie pasaulio pabaigą. Bet esą pasibaigus visuotiniam karui bus naujas pasaulis. Filmo pabaigoje tampa akivaizdu, kad visi filmo veikėjai yra bepročiai. Jie pakerėti meno, kurio receptas prarastas, matyt, jau visiems laikams. Todėl ir filmo pavadinimas daugiasluoksnis: viena vertus, kalbama apie „stiklo širdį“, apie stiklo gamybos (taip pat ir meno) paslaptis, bet palaipsniui atsiveria ir kita prasmė, nes Herzogas kalba apie vidinę būseną, kuri yra permatoma ir kurią režisierius norėjo vizualizuoti ne viename savo filme. Pasak jo, tai „neįtikėtinai jautri ir trapi vidinė būsena, lyg ledas“.
„Stiklo širdimi“ be galo žavėjosi filosofas Gilles’is Deleuze’as. Herzogo filme jis matė alchemijos patirties atitikmenį ir teigė, kad filme „manipuliavimas jusliniu ir intelektualiu žiūrovo įsitraukimu... sukelia sąmonės slinktis“, o žiūrint filmą atsirandantis transas „stingdo linijinį laiko suvokimą“, jį keičia trukmės pojūtis.
Jūsų – Jonas Ūbis
