Kinas
Šių metų birželį jau tryliktą kartą Lietuvos kino kūrėjams bus įteikti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai. Apie tai, kodėl reikia švęsti kiną, kalbamės su kino kritike Rasa Paukštyte.
Per šių metų spaudos konferenciją pristatėte save kaip „Sidabrinės gervės“ gerbėją. Kodėl?
Nedaug persūdžiau – man tikrai patinka skulptoriaus Audriaus Liaudansko darbas ir pati sidabrinės gervės idėja. Apdovanojimas grakštus, originalus, kelia asociacijų su filmavimo aikštelių „gervėmis“.
Kiekvienos šalies kino laukas (ar industrija – ir šiandien jau net galima neironiškai vartoti šį žodį, kai kalbame apie lietuvių kiną, atsižvelgiant į teikiamų paslaugų apimtis) turi turėti savo bendrą šventę ir apdovanojimus. Tai yra savigarbos išraiška ir būtinas kino kultūros sklaidos segmentas. Gaila, kad tai taip ir nebuvo pakankamai aiškiai ištransliuota. Kur kas garsiau skambėdavo paradoksalus ir net ne visada teisingas priekaištas organizatoriams, esą jie naudojosi kinu ir kino žmonėmis, kad surengtų šventę sau ir savo draugams. Matyt, kai tokio pobūdžio šventės yra privati iniciatyva, ne visada pavyksta išlaikyti delikatumą tarp asmeniškumo ir visuomeniškumo. Ypač kai esi pirmas. Šiaip ar taip, 2008 metais „gervė“ klyktelėjo: „Lietuviškas kinas yra!“ Tam kartui sunku buvo reikalauti daugiau.
Tad ir į visokius nesklandumus, susijusius su „daugiau popso“, „mažiau popso“, stengiuosi žiūrėti ironiškai. Nejuokinga tik nepagarba žmonėms, dėl kurių vyksta šventė. Visa kita – smulkmenos, kaitinančios aistras. O kokie gi apdovanojimai ir apskritai kino gyvenimas be aistrų – pergalės džiaugsmo, pavydo, keršto...
Turime gana daug kino apdovanojimų. Ar tikrai mums tiek jų reikia?
Nekritikuosiu apdovanojimų, nors kartais ir maga – kaip neva provincialumo ar susireikšminimo požymio. Palieku erdvės kolegoms. Suskaičiavau tik kelis apdovanojimus: „Sidabrinė gervė“, Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už geriausią kūrybinį darbą, Lietuvos kino operatorių asociacijos „Ąžuolas“ ir „Gilė“, Autorinio kino aljanso „Kino ruporas“. Nežiūriu į tai skeptiškai. Kuo daugiau rokenrolo, tuo geriau. Antra, į kiekvienus apdovanojimus, ar jie būtų dideli (kaip „Sidabrinė gervė“), ar mažesni (kaip visi kiti), žiūriu kaip į galimybę pranešti apie lietuvišką kiną ir jame dirbančius talentingus žmones. Kaip į pagarbą profesionalams. Pasikartosiu – kaip į nacionalinio kino sklaidos projektus. Kas čia blogo? Blogai, kai tai daroma neskoningai, susireikšminus organizatoriams, negerbiant kino žmonių, neištransliuojant jų apdovanojimų kalbų per tiesioginę transliaciją (kaip tai atsitiko pernai per „gerves“, net prisiminti negera), nepažįstant jų, stumdant juos, idant jie netrukdytų prie sienelių fotografuotis organizatorių draugams ir pažįstamiems, nerandant kino žmonių pavardžių sąrašuose ir, užuot atsiprašius, chamiškai klausinėjant, o kas jūs iš viso tokios ir tokie... Kiek tokių akimirkų esu mačiusi, net nenoriu aptarinėti.
Ir dar svarbu prisiminti, kad jokie apdovanojimai nėra didžiausias metų kino įvykis. Įvykiai yra geri filmai, geri vaidmenys, geri kūrybiniai darbai. Jokia palmės šakelė ar lauro lapelis filmo nepadarys nei geresnio, nei blogesnio, tačiau tai didina žinomumą apie kino lauką ir kam jame teikiami prioritetai. Ar verta tai daryti? Būtinai, ir ne tik dėl pandeminės situacijos, pabloginusios kino teatrų lankomumą. Dėl to, kad geram kinui pilna konkurentų kituose kultūros laukuose – šiuolaikinės muzikos, šokio, teatro. O dar šįmet „Kauno žvėris“ staugia...
Ko jūs tikitės iš šių apdovanojimų?
Kad būtų ir blizgesys, ir turinys. Man labai patiko Kanų festivalio meno vadovo Thierry Frémaux pernai išsakyta formulė: „Čia viskas yra svarbu ir nieko nėra mirtinai rimta.“ Ji tinka ir Kanams, ir gyvenimui, pritiktų ir „gervėms“. Reikia išlaikyti balansą – svarbu pareikšti, kokį kiną palaikome, kokios tendencijos mums svarbios, ir kartu į viską nežiūrėti laidotuvių rimties perkreiptais veidais. Kaip tai suderinti? Nežinau. Reikia kultūros ir skonio. Betgi būna akimirkų, kai visa sudera – ir svarba, ir geras skonis, ir gera, nefasadinė nuotaika. Kalbu apie Miko ir Ingridos „duetą“ pernai Lietuvos kino centro surengtuose Nacionaliniuose apdovanojimuose Valdovų rūmų kieme (miela redakcija, tik nesugalvokite skliausteliuose tikslinti, kas yra Mikas ir Ingrida – kam įdomu, tikrai prisimena).
„Sidabrinės gervės“ apdovanojimai gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį. Kur slypi jų sėkmė?
Pabandysiu spėlioti. „Sidabrinės gervės“ istorijoje buvo ir sėkmingų ceremonijų, ir nesėkmingų, malonių akimirkų ir nemalonių pokiliminių intrigų – visa tai sukūrė tarsi vientisą „pasakojimą“, kurio dalimi jaučiasi daug kino žmonių, nemažai jų buvo nominuoti apdovanojimui, daugybė žmonių dirbo prie nominuotų ir apdovanotų filmų, atrankos komisijose. Patraukli idėja ir tęstinis pasakojimas, kurio sunku atsisakyti. Beje, ta gervės skulptūrėlė – labai sunki. Ką nors gali ir prislėgti. Tad palinkėsiu visiems, kurie ją gavo ir dar gaus, – kad neprislėgtų.
Tačiau kino kūrėjai apdovanojimą iš tiesų vertina rimtai. Taip pat ir tie, kurie jo negavo ar liko nepastebėti.
Žinoma! Kūrėjai visada viską vertina rimtai, ypač save. Kiekvienas kuria savo filmą ir neabejoja, kad jis yra pats svarbiausias, įdomiausias, reikšmingiausias. Ir nelaimėlis ar kvailys tas, kuris šito nesupranta. O jeigu kūrėjas dar jaučia viešumo malonumą, tada vargas vertintojai ar vertintojui, socialiniuose tinkluose jai ar jam bent jau pusvalandžiui sugadins nuotaiką. Jeigu rimtai – savaime suprantama, kad atgalinis ryšys kiekvienam menininkui turėtų būti bent šiek tiek įdomus, ir apdovanojimai yra toks radikalesnis atgalinio ryšio įsikūnijimas. Bet kiek svajonėse apie „Sidabrinę gervę“ yra tuštybės, kiek neužtikrintumo tuo, ką darai, kompleksų, kiek tiesiog paprasto noro laimėti lenktynes (patikti balsuotojams), kiek poreikio politiniams pareiškimams – neįmanoma pamatuoti. Bet gal nelabai gerai, jeigu naratyvuose apie „gervę“ (viešai ar užkulisiuose) pradeda dominuoti toks trepsėjimas – „aš noriu gervės“. O ne žinia – mums svarbu, kad ji, ta „gervė“, sklando ir, pirmiausia, vienija kino žmones. Tai akcentų klausimas. Ar reiktų kartoti banalybę, kad reikia išmokti ir laimėti, ir pralaimėti, ironiškai pažvelgti į save? Žaidimas turėtų būti smagus ir reikalingas visiems jame dalyvaujantiems.
O ar turime pakankamai filmų, kad apdovanojimus būtų galima rengti kasmet, o ne, pavyzdžiui, kas antrus metus?
Tikrai turime. Šiandien kine situacija labai skiriasi nuo tos, kuri buvo tada, kai „Sidabrinė gervė“ tik prasidėjo. Skiriasi ir sukuriamų filmų gausos, ir jų meninės kokybės prasme. Šiemet komisijai, kuri sudarinės apdovanojimų nominantų sąrašus, atrodo, bus labai sudėtinga apsiriboti keliais pretendentais. Spėlioju, kad gali būti ir rimtų mūšių už nominacijas. Įdomu muštis dėl to, kuris filmas yra reikšmingesnis, svarbesnis, net suvokiant daugiau mažiau jų lygiavertiškumą. Tik ką rinkome Lietuvos kino operatorių asociacijos apdovanojimo „Ąžuolas“ nominantus. Koks malonumas! Nes tai – pokalbiai apie kiną, jo prasmes, vaizdus, o ne apie pinigus ar apie intrigas.
Tačiau dažnai tie pokalbiai, nominantų atrankos motyvai taip ir lieka už uždarų durų.
Todėl, kad, pasikartosiu, ne vienoje „Sidabrinėje gervėje“ kinas būdavo ne svarbiausia šioje šventėje. Ar atkreipėte dėmesį, kad beveik niekada į apdovanojimų spaudos konferencijas nebuvo kviečiami komisijos nariai? Sprendimai būdavo paskelbiami, ir tiek. Esu už tai, kad publika, kuriai įdomus kino kultūros laukas, žinotų, kas „kaltas“ dėl vienokių ar kitokių sprendimų, kad komisijos nariai įgarsintų savo pasirinkimus. Nominacijų pristatymas ir jų aptarimas – ne mažiau svarbi šventės dalis nei pati apdovanojimų ceremonija. Jeigu per tai pavyktų kalbėti ir apie šiuolaikinio lietuviško kino turinį – būtų šaunu.
Nes kai prasideda balsavimas už laureatus, kai balsuoja dešimtys ar šimtai balsuotojų, ten jau nelieka erdvės nei diskusijai, nei detalesniems aptarimams. Ir apie balsuotojų motyvus galima tik spėlioti.
Ar nemanote, kad „Sidabrinėje gervėje“ turėtų būti apdovanojimas ir kino kritikams?
Buvo kažkokių bandymų ir jie nebuvo sėkmingi – dėl pernelyg skirtingų nominantų ir nominančių veiklų. Nežinau. Bet tarp išvardintų anksčiau apdovanojimų tikrai trūksta dar vieno – kino kritikų. Turiu šitą idée fixe – kada nors tokius apdovanojimus pradėti rengti. Kad kino kritikai turėtų savo atskirą balsą, apdovanojimą, kuriuo pasisakytų apie padėtį lietuvių kine. Kuris būtų ir jų savotiškas veidrodis. Tuose apdovanojimuose galėtų (turėtų) būti ir prizas kolegoms.
Praėjusiais metais matėme keistą situaciją, kai įvyko net dveji nacionalinio kino apdovanojimai. Šiemet jie susivienijo. Ar manote, kad buvo verta?
Praėjusiais metais „Sidabrinė gervė“ pasislėpė intrigų krūmuose, tada Lietuvos kino centras pasakė, kad jie surengs nacionalinius kino apdovanojimus. Ir kai pradėjo organizacinius darbus, paaiškėjo, kad visgi įvyks ir „Sidabrinė gervė“. Ką reikėjo daryti Lietuvos kino centrui? Būtų keista, jei jie staiga būtų sustabdę darbus. Buvo verta padaryti dvejus apdovanojimus, kad pamatytume, jog dvejų jų neturi būti – be kino lauko žmonių ir institucijos dalyvavimo išeina turgus, o viena institucija... Na, ne jos tai užsiėmimas. Be to, jeigu jau būtų rengiami dveji nacionaliniai apdovanojimai, tai tada reiktų ryškių skirtumų tarp jų nominavimo, laureatų rinkimo, pačių apdovanojimų formato sistemoje. Teoriškai įmanoma, praktiškai beveik ne.
Kaip vertinate šiuolaikinį lietuvių kiną ir kas jame džiugina?
Tai klausimas, provokuojantis generalizavimą, kuris man nepatrauklus iš principo. Kiek kartų kartota, kad lietuviškas kinas blogas, be idėjų. Visas? Tikrai? O gal kiekvienas atvejis visgi kitoks? Ir su kuo lyginti? Kas yra gero kino matas? „Amarkordas“? „Septintas antspaudas“? „Sudie, Baltazarai“? Ir taip, ir ne. Dešimtmečiai, kai didieji klasikai kalbėjo, atleiskite už patosą, su amžinybe ir apie amžinybę, tolsta negrįžtamai. Dažniausiai (yra išimčių, aišku) šiuolaikiniai režisieriai (visur Europoje) filmais kalbasi su draugais, kaimynais, tam tikra amžiaus, socialine grupe čia ir dabar apie čia ir dabar. Kolegės ir kolegos nevengia lietuviško kino lyginti su kaimynais lenkais, bet man tai kelia abejonių. Skiriasi industrijos dydis, intelektiniai pajėgumai, kinotyros tradicijos. Gal verta lygintis su latviais ir estais, panašių dydžių ir istorinių aplinkybių šalimis? Kelerius metus iš eilės vykstu į Talino „Juodųjų naktų“ festivalį ir matau, kad lietuviškas kinas išsiskiria įvairove, siūlo didelį temų spektrą – nuo sapnų iki visiško hiperrealizmo, nuo asmeninės išpažinties universalumo iki žanro malonumo. Lietuvių kine yra ką veikti smegenims (ir jausmams), net jeigu kažkuriuo filmu abejoji ar jis yra tolimas dėl autoriaus požiūrio į pasaulį, kiną („nepatinka“). O beprasmiškų, tuščių, kvailų dalykų pasitaiko visur, ne tik kine.
Džiugina, kad atsiranda dokumentinio kino formų įvairovė (ir kaip ją palaiko publika – tik saldžiame sapne galėjai sapnuoti, kad dokumentinis filmas surinks kino teatruose daugiau kaip 27 tūkst. žiūrovų, – tai Giedrės Žickytės „Šuolis“; ar kad keturių valandų montažinis filmas nenusileis autoriniam vaidybiniam filmui, kaip Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“). Kad buitinis realizmas ar gyvenimo stebėjimas vaidybiniame kine pamažėle tampa įrankiu filosofiniams pokalbiams apie žmogaus prigimtį. Kad talentingi žmonės turi galimybę debiutuoti (ir kaip smarkiai tos galimybės skiriasi nuo ankstesnių dešimtmečių). Tai susiję, žinoma, su struktūriniais pasikeitimais bendrame kultūros lauke ir Lietuvos kino centro įkūrimu 2012 metais. Jis tapo visai neblogu skėčiu, suvienijusiu atskirus, kaip nors išgyventi bandančius kino lauko segmentus į sistemą.
O erzina?
Niekas. Gal trikdo užkulisiuose ne taip jau ir retai pasitaikantis „eidžizmas“. Suprantu, kad jaunesnės kartos grumiasi dėl vietos po saule. Tik liūdina, kad kai kurie metodai beveik nesikeičia nuo sovietmečio. Stebiuosi, kad mažai skiriasi ir retorika. Kaip sakė Kira Muratova – nėra kartų, yra žmonės.
