Sokurovas ir jo mokiniai

Praėjusių metų pabaigoje daug atgarsio sukėlė per Žmogaus teisių tarybos posėdį įvykęs režisieriaus Aleksandro Sokurovo ginčas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turėdamas omenyje Čečėnijos gubernatorių Ramzaną Kadyrovą, Sokurovas kalbėjo, kad būtina tramdyti Kaukazo „sultoną“, ir net siūlė leisti Šiaurės Kaukazo respublikoms laisvai palikti Rusijos Federaciją. Jis prisiminė ir situaciją Ingušijoje, kuri tapo ir jo mokinės Marjanos Kalmykovos dokumentinio filmo „Doazuv (Siena)“ („Doazuv (Granica)“, 2020) tema. Sokurovo svarstymai sužadino Putino pyktį. Beje, Kalmykovos filmas Rusijoje uždraustas. Jame kalbama apie 2018 m. pasirašytą susitarimą perduoti ingušų žemes Čečėnijai. Susitarimas sukėlė mitingus, o po jų prasidėjo mitingų dalyvių teisinis persekiojimas. Po susirinkimo Putino spaudos atstovas pavadino Sokurovo elgesį neprofesionaliu, o Ramzanas Kadyrovas pavadino režisieriaus žodžius antivalstybiniais ir ekstremistinio pobūdžio.

Mokykla

Sokurovas gerai žino, kas vyksta Kaukaze. Filmą „Aleksandra“ (2007) jis kūrė Čečėnijoje, dar oficialiai nepasibaigus Antrajam čečėnų karui. 2011-ųjų rudenį Kabardos-Balkarijos sostinėje Nalčike, vietos universitete, Sokurovas surinko kino režisierių kursą ir įkūrė specialų debiutantų kino palaikymo fondą „Primer intonaciji“. Taip Sokurovas suvokė savo pilietinę pareigą. Savo kursui (rusiškai „masterskaja“) jis atidavė ne vienus gyvenimo metus, per kuriuos pats sukūrė vos porą filmų, nors anksčiau jo kūrybos pauzių nebūdavo. Mokydamasis Maskvos kinematografijos institute (VGIK) Sokurovas klausėsi Merabo Mamardašvilio, Vladimiro Bachmutskio, Paolos Volkovos paskaitų ir visą gyvenimą juos prisimena su dėkingumu. Matyt, tai režisierių taip pat įkvėpė. Bet kino kritikas ir poetas Konstantinas Šavlovskis mano, kad pagrindinė šio projekto misija buvo sudaryti sąlygas pasisakyti, švelniai tariant, specifiškoje teritorijoje, kuri vadinama Šiaurės Kaukazu, todėl Sokurovo mokiniai – ne tik jauni režisieriai, kuriems pasisekė mokytis pas garsų meistrą. Jie – „pirmieji Šiaurės Kaukazo chronotopo liudininkai, kurių mokymosi rezultatas buvo tiesiog galimybė pradėti kalbėti“. Neatsitiktinai ne vienas mokinių įsiminė teiginį, kad būti meistru – tai galimybė būti laisvam. Ne vieną pedagogą Sokurovui rekomendavusi kinotyrininkė ir režisierė Liubov Arkus prisimena: „Sokurovo mintis buvo paprasta: jis norėjo bandyti sukurti kursą nuo nulio, surinkti sostinės vilionių ir ambicijų nesugadintus labai jaunus žmones. Sutikau jo sumanymą su milžiniška viltimi ir supratimu.“

Po konkurso buvo atrinkti penkiolika 18–36 metų kandidatų, penki buvo išbraukti po pirmo semestro, o iškart į trečią kursą buvo priimti Kantemiras Balagovas ir Aleksandras Zolotuchinas. Tai buvo osetinų, kabardinų, balkarų, čečėnų, rusų, dagestaniečių tautybės vaikinai ir merginos. Jie atėjo iš skirtingų sričių ir turėjo unikalios patirties, nes ne vienas užaugo karo ir teroristinių judėjimų sąlygomis. 2015-ųjų liepą diplomus gavo dvylika jaunų režisierių. Jų kursiniai ir diplominiai darbai buvo rodyti Lokarno, Kanų, kituose prestižiniuose kino festivaliuose.

Nors Nalčiko universitetas didžiulis, jame dominuoja karo pramonei būtinos specialybės, todėl rusų ir užsienio literatūros, aktorinio meistriškumo, sceninės kalbos, montažo, kino istorijos dėstytojų teko kviestis ir iš Maskvos bei Peterburgo. Dėstytojai atvykdavo savaitei, kai vienas išskrisdavo – iškart pradėdavo kitas. Paskaitos vyko nuo ryto iki vakaro, beveik be ilaisvadienių ir atostogų. Privalomos literatūros sąrašai buvo milžiniški, nuolat vykdavo aktorių etiudai, nuo pirmojo semestro buvo kuriami filmai. Studentai grįždavo namo tik išsimiegoti, universitete Sokurovo kursą vadino sektantais. Studentai važiuodavo ir į Peterburgą: nuo pat pirmo kurso Sokurovas jiems rengdavo susitikimus (pavyzdžiui, su „Ermitažo“ direktoriumi Michailu Piotrovskiu), jie lankydavo teatrus ir muziejus. Pasak Sokurovo, Peterburgas taip pat buvo jų dėstytojas, bet pagrindinis režisieriaus tikslas – išsaugoti socialinę studentų terpę, sukurti „ne sostinės“ kinematografą šalies pakraštyje. Sokurovas pasiūlė tradicinės imperiškos teatro ir kino mokymo sistemos, kai SSRS sostinėje būdavo renkami nacionaliniai kursai, alternatyvą. Kino istoriją Nalčike dėstęs Aleksejus Gusevas prisimena: „Sokurovas iškart pasakė studentams: „Jokių kalbų apie drąsą, kinžalus, burkas, arklius, karinį meistriškumą. Jūs kalbėsite tik apie meilę, artumą ir žmogaus gerumą. Kinematografas – tai kultūros, europietiškosios civilizacijos dalis. Suvokti kinematografą reiškia atsidurti šituose rėmuose.“

Sokurovas yra sakęs, jog jam visada buvo keista, kad Šiaurės Kaukazas liko be savo kinematografijos – šiame regione anksčiau veikė tik nedidelė dokumentinių filmų studija Vladikaukaze. Sokurovą stebino, kad, pasak jo, vienoje unikaliausių Kabardos-Balkarijos respublikoje nėra nė vienos nacionaline kalba transliuojančios radijo stoties, bet jaunuoliai arba nemoka rusiškai, arba kalba labai prastai. Pasak režisieriaus, jis iškart pasakė studentams, kad nebus nesvarbių disciplinų, nes jie gaus valstybinius diplomus: „Buvo sunku. Jokio bohemiškumo. Uždrausta praleidinėti paskaitas. Kiekvienam Pietų regionui būdingas atsipalaidavimas susidūrė su mūsų šiaurietišku užsispyrimu. Maždaug po keturių mėnesių jaunuoliai ėmė keistis. Dabar juos sunku atpažinti.“ Pats Sokurovas dėstė dokumentinio ir vaidybinio kino režisūrą bei kinematografinio vaizdo analizę, pavyzdžiui, kartu su studentais žiūrėdavo filmus užsienio kalba ir mokėsi juos suprasti be dialogo. Penkerius metus jis kas mėnesį dukart skraidė į Nalčiką. Bet Sokurovas nedėstė savo kino supratimo, net draudė studentams žiūrėti savo filmus. Jo tikslas buvo išmokyti studentus pasisakyti savarankiškai. Todėl rezultatas – ne dvylika „mažųjų sokurovų“, o saviti ir originalūs režisieriai, turintys savo požiūrį ir į pasaulį, ir į kiną. Svarbu ir tai, kad jie ne tik gerai išsilavinę žmonės, bet ir turi unikalią patirtį – gali pasakoti apie tai, apie ką dar niekas nepasakojo. Žiūrint Sokurovo mokinių filmus akivaizdu, kad karo traumų tema jiems neatsitiktinė.

Dar 2011-aisiais, paklaustas, kodėl šis kursas mokosi ne Maskvoje ar Peterburge, Sokurovas sakė: „Negalima atplėšti suaugusių žmonių nuo visuomenės, kurioje jie gimė, nuo nacionalinių šaknų. Dauguma paskui negrįžta. O sugrįžę praranda susidomėjimą gyvenimu tėvynėje ir neužsiima menine kūryba.“ Gyvenimas, žinoma, viską sudėliojo savaip. Mokiniai aiškina, kad Nalčike jų niekam nereikia ir valdantieji pamiršo mokyklos įkūrėjui duotus pažadus. Todėl dalis jų gyvena už Rusijos ribų, dalis – Maskvoje, bet filmus kuria dažniausiai Kaukaze. Pernai vasarą savo septyniasdešimtmečio proga duodamas interviu radijui „Echo Moskvy“ Sokurovas sakė, kad didžioji dalis mokinių jau sukūrė pilnametražius filmus, gavo daug apdovanojimų, bet „aš siekiau, kad gavę gerą išsilavinimą (o mes labai stengėmės, dirbome su jais rimtai) jie liktų tėvynėje, kad nepabėgtų, nemestų savo etnosų, savo tautų, kad stimuliuotų vadinamojo Rusijos pakraščio vidinę raidą, motyvuotų jame gyventi. Praktiškai visi išvažiavo, pabėgo.“ Sokurovas prisipažino, kad jis pralaimėjo: „Aš juk norėjau, kad jie ten pradėtų keisti gyvenimą, bet, deja...“

Mokiniai

Ne tik Rusijoje Sokurovo mokiniai dažnai suvokiami kaip rusų kino atnaujintojai – Kanų programos vadovas Thierry Frémaux net kalbėjo apie Rusijos „kino industrijos“ atgimimą. Pernai Kanuose apdovanotą Kiros Kovalenko filmą „Atgniaužiant kumščius“ („Razžimaja kulaki“, 2021) Rusija pristatė „Oskarui“, taip pat „Oskarų“ sąraše anksčiau buvo atsidūręs Kantemiro Balagovo vardas. Šis Kanuose apdovanotų „Ankštumo“ („Tesnota“, 2017 ) ir „Ilgšė“ („Dylda“, 2020) autorius neseniai pranešė kursiantis HBO serialą. „Ankštumas“ nukelia į 10-ojo dešimtmečio Kabardos-Balkarijos sostinę Nalčiką, kur laikas tarsi sustingo, tradicijos pavirto balastu, o visai šalia vyksta Čečėnijos karas. Bet išgyventi sudėtingais transformacijos metais Kaukaze galima tik išsaugant lojalumą savo „genčiai“, šeimai ir etninei bendruomenei. Į gimtąjį miestą režisierius žiūri jaunos žydės Ilanos akimis. Ji myli kabardiną, ieško laisvės, bando išsiveržti iš apribojimų, bet Ilanos šeimą užgriūva katastrofa ir gyvenimas darosi panašus į bokso ringą. Ilana turės pasiaukoti, kad išsaugotų brolį, kurį pagrobę banditai reikalauja išpirkos. Balagovas rodo iki tol kine nematytą Rusiją, jis puikiai dirba su aktoriais, kurie padeda tiksliai formuluoti filmo mintį: krizė iš pradžių sutrauko artimųjų ryšius, bet paskui juos tik sustiprina.

Antrajame, Kanuose apdovanotame filme „Ilgšė“ Balagovas klausė, kaip pradėti gyventi iš naujo, kai prisilietei prie pragaro. „Ilgšė“ perkelia į 1945-ųjų Leningradą, bandantį atsigauti po karo ir blokados. Vienoje miesto ligoninėje dirba Ija, kurią ištinka keistos abejingumo būsenos – tai reakcija į karo išgyvenimus. Kai iš fronto sugrįš Ijos draugė – energingoji Maša, merginas netrukus sujungs nauja tragedija. Pasak režisieriaus, filmą įkvėpė Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksejevič knyga „Karo veidas nemoteriškas“.

Balagovas yra sakęs, kad jo nebaugina perspektyva visam laikui likti Sokurovo mokiniu: „Klausiate, ar tai nesiutina? Aš tik džiaugiuosi, kai mane vadina Sokurovo mokiniu. Man tai didelė garbė. Taktiliškumas, elgesio nevienprasmiškumas, bandymas padaryti taip, kad žiūrovas neatspėtų kito herojų žingsnio, kad jam nebūtų nuobodu, – regis, štai tame ir yra Sokurovas mano filmuose. Bent jau stengiuosi ypač dramatiškose situacijose padaryti taip, kad veikėjas pastatytų kokią nors sieną, atskirtų save nuo pasaulio, pasitelkdamas ironiją, o kartu apsigintų, nepasirodytų silpnas. Mes neturime teisės rodyti savo herojų silpnų, turime gerbti jų asmenybę, jų erdvę. Deja, daug dažniau matau filmus, kurių režisieriai mėgaujasi herojų kančia.“

Vladimiras Bitokovas pilnametražį debiutą „Gilios upės“ („Glubokije reki“, 2018) sukūrė kabardinų kalba. Festivalyje „Kinotavr“ „Gilios upės“ buvo pripažintos geriausiu debiutu. Filmo herojai – miške gyvenanti medkirčių šeima. Pagyvenęs tėvas ir du jo sūnūs (vienas jų vedęs) kasdien kerta medžius ir užsidirba pragyvenimui. Tai sukelia kaimynų pyktį ir pavydą. Šeimos nemėgsta ne tik už pasiturintį gyvenimą ar fizinę jėgą. Yra ir tamsi praeitis. Iš pradžių ji neaiški, paaiškės tik vėliau, ir istorijos atomazga bus tragiška. Kai tėvas taps neįgalus, iš miesto padėti sugrįš trečiasis sūnus – šiuolaikiškas vaikinas, kalbantis tik rusiškai. Kritikai kalbėjo apie hamsunišką filmo grožį.

Pernai Venecijoje įvyko naujo Bitokovo filmo „Mama, aš grįžau“ („Mama, ja doma“, 2021) premjera. Filmo herojė – Nalčiko autobuso vairuotoja Tonia (Ksenija Rappoport). Ji laukia sugrįžtant sūnaus, kuris išvyko kariauti į Siriją, pasirašęs kontraktą su privačia karo kompanija. Tonia atsisako tikėti, kad jis žuvo, juolab kad nėra palaikų – jaunuolis tapo sprogimo auka. Bet motina pradeda ilgą kovą, reikalaudama sugrąžinti sūnų. Netikėtai prie jos buto durų atsiranda jaunuolis (Jura Borisov)...

Kritikas Antonas Dolinas sakė, kad „Mama, aš grįžau“ galėjo tapti sąžininga ir nuobodoka drama apie motinos skausmą ir protestą, bet kūrėjai pateikia siužeto posūkį, kuris keičia filmo eigą. Tonia taip visus nervina, kad realybė aplink ją pradeda transformuotis. Sūnus grįžta, informacija apie jo mirtį buvo klaida, tik Tonia jo neatpažįsta, nors visi, net šeimos nariai, laiko Ženią savu. Dolinas filme įžvelgia panašumą su siurrealistiniais Vadimo Abdrašitovo filmais – žiaurios sovietinės sistemos metaforomis.

Kira Kovalenko pirmoji iš Sokurovo kurso debiutavo pilnametražiu filmu. „Sofička“ (2016) – laisva Fazilio Iskandero apysakos ekranizacija. Ji sukurta abchazų kalba. Tai intymus, šiltas pasakojimas apie moterį, iš kurios Stalino represijos atėmė viską – meilę, vyrą, šeimą, namus. Filmo herojė sugrįžta į gimtinę po keliasdešimties tremties metų. Kalnuose gyvenanti Sofička neišduoda savo prigimties, ji tik iš pirmo žvilgsnio susitaiko su lemtimi, išsaugodama neįtikėtiną vidinę laisvę.

Pernai geriausiu Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programos filmu tapo Kovalenko „Atgniaužiant kumščius“ („Razžimaja kulaki“, 2021) – pasakojimas apie merginą Adą, kuri kaip ir „Ankštumo“ herojė bando išsiveržti iš patriarchalinės Kaukazo šeimos gniaužtų. Kai grįžta lauktas vyresnysis brolis Akimas, kuris gyvena ir dirba Rostove, Ada tikisi, kad brolis padės jai atgauti tėvo paslėptą pasą ir išvykti į miestą. Siužetas paprastas, bet jame telpa ir nuo visų slepiama Ados liga, ir jaunėlio brolio prisirišimas, ir gyvenimas mažame miestelyje, kurį supa kalnai ir beveik nematyti dangaus. Filme juntama įtampa tiksliai perteikia karo paliktą traumą – ir fizinę, ir dvasinę, nuo kurios kenčia visa šeima. Žodžių filme nedaug, veikėjai kalba osetinų kalba, tik retkarčiais įterpdami rusiškus žodelius. Kovalenko rodo Ados, tėvo ir brolių artumą ir jausmus žvilgsniais, prisilietimais. Būtent ypatingas filmo herojų bendravimo intymumas primena Sokurovą – taip bendravo jo filmų „Motina ir sūnus“ (1997), „Tėvas ir sūnus“ (2003) herojai.

Aleksandro Zolotuchino debiuto „Berniukas rusas“ („Malčik russkij“, 2019) premjera įvyko Berlyno kino festivalyje. Jis lyg susideda iš dviejų pasakojimų. Pirmasis apie jaunuolį Aliošą, kuris atsiduria Pirmojo pasaulinio karo fronte. Per dujų ataką apakęs, jis atsisako grįžti namo ir tampa „klausytoju“: su specialiu prietaisu išgirsta skrendančius bombonešius ir apie juos perspėja savus. Režisierius pabandė perkelti į ekraną rusų tapybos klasikų – Vasilijaus Surikovo, Isako Levitano, Ivano Šiškino – paveikslų stilių. Antrasis pasakojimas tik pabrėžia filmo novatoriškumą: Zolotuchinas filmuoja Sergejaus Rachmaninovo Trečiojo koncerto fortepijonui repeticiją. Koncertas – ir viso filmo garso takelio pagrindas, ir epochos liudijimas (parašytas 1909 m), ir pagrindinis pasakojimo sukeistinimo instrumentas.

„Pasaka“

Po septynerių metų pertraukos šiemet turi pasirodyti naujas Sokurovo filmas. Tai „Pasaka“ („Skazka“, 2022). Filmas kurtas be rusiškų pinigų ir aktorių. Režisierius sako, kad jis bus fantastinis ir visai nesusijęs su realybe. Sokurovas pažymi, kad iki šio „meninio poelgio“ ėjo visą gyvenimą. Jo žodžiais, „tai visiškai man naujo fantastinio žanro pasakiška istorija apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Tai gryna pasaka, pramanas. Tai ne publicistika ir ne tyrimas.“

Parengė Živilė Pipinytė