Namų nejauka

Aštuntajame dešimtmetyje namų keliamas nejaukumas tapo svarbia siaubo kino tema. Čia žmogaus, o ne monstrų kuriamas blogis perkeliamas į mums artimiausią erdvę. Namai figūruoja tokiuose visų matytuose siaubo filmuose kaip „Kruvinos skerdynės Teksase“ („The Texas Chain Saw Massacre“, 1974), „Egzorcistas“ („The Exorcist“, 1973) ar „Švytėjimas“ („The Shinning“, 1980). Dėl pasaulyje įvesto karantino ši tema ir vėl tapo aktuali – juk nūdien namai tapo savotišku kalėjimu. Štai kodėl „Netflixe“ atsirado serialas „Mieli namai“ („Sweet Home“, 2020) ar filmas „#Gyvas“ („#Alive“, 2020). Būtent sėdint karantine derėtų žiūrėti ir toje pačioje platformoje pasirodžiusį animacinį mini serialą „Namas“ („The House“, 2022).

Dar prieš peržiūrą „Namas“ jau kėsinasi į metalygmenį – savo namuose per namų transliavimo platformą žiūrime serialą, kuriame pasakojama apie namą. Šis žaidybinis kūrinio pagrindas pabrėžiamas ir pačioje pirmoje scenoje, kurioje matome mažą mergaitę, žaidžiančią prie žaislinio namuko. Tačiau serialas remiasi ne tik tokiomis intertekstualiomis nuorodomis ar postmoderniu žaidimu. Čia keliami ir konkretūs istoriniai klausimai ar apmąstomos žmonių baimės. Kadangi „Namas“ padalintas į tris dalis, apžvelkime kiekvieną iš jų atskirai.

Pirmoji filmo dalis nukelia į XIX a. priemiestį. Čia pasakojama apie gana paprastoje troboje gyvenančią šeimą. Senieji antikvariniai baldai išduoda, kad tai yra nusigyvenę didikai, o ir iš miesto atkeliavę giminaičiai negali nepastebėti jų buities skurdumo. Tačiau vieną naktį apgirtęs šeimos tėvas sutinka mįslingą architektą, pažadantį jam nemokamai pastatyti naują namą. Šeimai pagaliau persikrausčius, naujuose namuose pradeda vykti įvairūs mistiški ir nepaaiškinami dalykai. Atrodytų, kad tai yra eilinė siaubo istorija, papasakota gana originaliu būdu – visas serialo pasaulis sukurtas iš siūlų, vilnos, šilko ar kitų panašių medžiagų. Tačiau pirmoji dalis puikiai atskleidžia, kaip keitėsi namų ir privatumo sampratos.

Nors namai egzistavo jau nuo žmonijos atsiradimo laikų, pats požiūris į juos nuolat keitėsi. Pavyzdžiui, tik XVIII a. namai pradėti sieti su komforto zona, kai lotyniškas žodis confortare (liet. „sustiprinti“ arba „paguosti“) ėmė nurodyti į tai, kas patogu ar malonu. Neatsitiktinai to meto Nyderlandų žanrinėje tapyboje (kūriniuose, kurie skirti kambarių sienoms papuošti) ėmė dominuoti namų interjerus vaizduojantys paveikslai. Tačiau didžiausią transformaciją namai patyrė būtent XIX a., į kurį mus nukelia pirmoji filmo dalis. Joje nagrinėjamas namų sampratos modernėjimas, kuris atskleidžiamas įvairiose kūrinio scenose. Pavyzdžiui, vienoje iš jų mes matome prie bendro vakarienės stalo sėdinčius šeimos narius, kurie nustemba, kai naujame name netikėtai įsižiebia dujinis apšvietimas. Būtent žvakes pakeitusios dujinės lempos turėjo didžiulę įtaką privatumo ir namų sampratos pasikeitimui – namai tapo saugia ir privačia erdve, kurioje patogiai skaitomi romanai ar rašomi dienoraščiai. Modernėjimo procesą pabrėžia ir pirmosios dalies atomazga, kurioje parodoma, kaip prabangos ir patogumo vejami šeimos nariai patys pavirsta į naujus, sparčiai augančiai vidurinei klasei skirtus baldus.

Antroji serialo dalis plėtojasi jau mūsų dienomis. Čia pasakojama, kaip tą patį mistišką namą bando parduoti jį renovavęs statybininkas. Tačiau jo planus nutraukia netikėtai atsikraustę graužikai ir niekaip neišnaikinami vabalai. Taip atkartojamas siaubo kine neretas invazinis naratyvas, pastebimas įsibrovimo į namus (angl. home invasion), zombių ar ateivių filmuose. Pastaruosiuose demonstruojama, kaip kažkas iš išorės įsiveržia į mūsų aplinką ir pasikėsina į jos teikiamą komfortą ar saugumą. Šio naratyvo veikimą puikiai atskleidžia Sigmundo Freudo pasiūlyta unheim­lich (liet. „nejaukumas“) kategorija, kuri etimologiškai artima namų (vok. Heim) sampratai. Pasak šios logikos, jaukumas mums padeda jaustis „kaip namuose“, o štai nejaukumas atsiranda, kai įprasti objektai netenka savo kasdienio atpažįstamumo ir galiausiai išmuša mus iš vėžių. Vaizdingai kalbant, nejaukumas „išvaro mus iš namų“. Ir būtent ši logika matoma antroje serialo dalyje, kurioje apstu haliucinacijas primenančių scenų. Pavyzdžiui, vienoje iš jų pagrindinis veikėjas žvelgia į ant lubų šokančius parazitus. Beje, viena mano pažįstama prasitarė, kad būtent ši dalis jai buvo nejaukiausia, kadangi ji pati savo namuose yra išgyvenusi blusų antplūdį. 

Trečioje, šviesiausioje filmo dalyje aktualizuojama namų (angl. home) ir namo (angl. house) perskyra. Čia pasakojama apie vis tą patį apokalipsę išgyvenusį, tačiau pražūties galiausiai neišvengsiantį namą. Jo šeimininkė laikinai nuomoja kambarius ir svajoja apie renovaciją, tačiau kituose kambariuose apsigyvenę svečiai akivaizdžiai mato, kad visi jie greitu metu privalės iškeliauti. Ir vienintelė šeimininkė dar svajoja, kad po truputį griūnantis pastatas ir vėl gali tapti jaukia vieta. Taip paskutinėje serialo dalyje nagrinėjami nemalonūs jausmai, kuriuos mums kelia mūsų pačių namai. Pastarieji, beje, aprašyti jau Homero „Odisėjoje“. Prisiminkime, kad ilgus dešimtmečius po pasaulį klajojusio ir pagaliau į tėviškę sugrįžusio Odisėjo laukė staigmena – jo žmoną Penelopę jau ketverius metus mergino kažkokie neaiškūs tipai. Būtent tokius jausmus, įžengęs į savo naujai įsigytą būstą, pajutau ir aš. Vietoj žadėtos laimės mane apėmė paniška baimė. Šią nejaukių namų idėją puikiai atskleidžia ir einant pabaigos titrams skambanti daina: koks skirtumas tarp namo ir namų? Namai yra vieta, kur tu niekad nesijauti vienišas, o namas – tai tik plytų krūva.

Visuose „Namo“ aprašymuose skelbiama, kad tai yra suaugusiems skirtas animacinis serialas. Su šia mintimi sunku nesutikti. Tačiau taip yra ne dėl kūrinyje esančių siaubo elementų, o dėl paties kūrinio sudėtingumo. Būtent tai yra vienintelis serialo trūkumas – trijose dalyse nagrinėjami labai gilūs ir sudėtingi klausimai. Turbūt šį serialą derėtų žiūrėti su pertraukomis, tačiau niekas ir nesakė, kad susikurti tikrus namus bus lengva.