7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Anestetikas masėms

Nauji filmai – „Moonfall: Mėnulio kritimas“

Dominykas Niaura
Nr. 6 (1413), 2022-02-11
Kinas
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“

Dar filmui nepasirodžius didžiuosiuose ekranuose, NASA suskubo „Twitter“ platformoje paskelbti, kad „Moonfall: Mėnulio kritimo“ („Moonfall“, D. Britanija, Kinija, JAV, 2022) įvykiai tikrovėje niekada nenutiktų. Tai buvo eilinis viešųjų ryšių triukas, nors naujasis režisieriaus Rolando Emmericho („Nepriklausomybės diena“, „Diena po rytojaus“, „2012-ieji“) darbas užpildytų kino teatrų sales ir be tokios reklamos. Filmo aprašymas iš tikrųjų pažadina vaizduotę: neaiški jėga išmuša Mėnulį iš orbitos ir šis ima skrieti į mūsų planetą. Trijų žmonių grupelė leidžiasi į pavojingą kelionę, kad išspręstų kosminę dilemą.

 

Pasakojimu filmas primena neseniai kinomanų dėmesį prikausčiusį „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t Look Up“, 2021). Abiejuose vaidina žymūs aktoriai, nevengiama komedijos, pasakojama apie gyvybės ir mirties situaciją. Tiesa, „Moonfall: Mėnulio kritimas“ satyra ir subtilumu nepasižymi, bet Emmerichas niekada neslėpė, kad kuria kiną masėms. Šiame filme tai pasireiškia veiksmo žanro tropais, standartinėmis veikėjų šeiminėmis intrigomis, pribloškiančiai realistiškais artėjančios apokalipsės vaizdais. Pastarasis aspektas išties daro įspūdį: įdomu stebėti pasaulį niokojančius potvynius, cunamius, dangaus kūnų lietų, ugnikalnių išsiveržimus, gravitacijos pokyčius ir panašų chaosą. Vizualumas yra didžiausia šio filmo stiprybė.

 

Kaip vieną iš trūkumų galima įvardyti parodiją primenančią vaidybą, prajuokinančią savo dramatiškumu. Taip pat prajuokinti gali akimirkos, akivaizdžiai prasilenkiančios su fizikos dėsniais, bet fantastiniuose filmuose kai kuriuos dalykus reikia atleisti. O esminis trūkumas – neišnaudota proga autentiškai žinutei pasiųsti. Sunku įžvelgti kitokį atsakymą į klausimą, kodėl kūrėjai būtent šiuo metu norėjo sukurti šį darbą, nei „šiaip sau“. Kokybiškas kinas visada remiasi tam tikromis aktualijomis ir per jas transliuoja savo tiesą, bet šis kūrinys greičiau siūlo saldžią iliuziją. Jeanui-Lucui Godard’ui kinas yra tiesa 24 kartus per sekundę, Michaelis Haneke sako, kad kinas yra melas tiesos labui ar bent jau pastanga ieškoti tam tikrų tiesų. „Moonfall: Mėnulio kritimo“ atvejis slepia tiesą taip stipriai, kad priverčia jos ilgėtis.

 

Filosofas Nerijus Milerius Emmerichą vadina apokalipsės žanro klasiku, įvaldžiusiu formulę, kurios vienas iš pagrindinių principų yra nepriekaištinga vizualinė raiška. Vizualieji efektai įtikina žiūrovą, kad katastrofa vyksta čia ir dabar, o grįžęs į savo gyvenimą jis gali atsipalaiduoti, nes kasdienybė visai neprimena kine matyto pragaro. Tokiu būdu apokalipsę vaizduojantys filmai veikiau pateisina kasdienybės status quo negu atvirkščiai. Be to, NASA, viešai paneigdama galimybę, kad gali išsipildyti šio fantastinio filmo scenarijus, prisideda prie status quo užtvirtinimo. Tai malšina žiūrovo nerimą ir ragina pasimėgauti reginiu, nes mes iš tikrųjų esame saugūs.

 

Deja, reikia pripažinti, kad šiandien tokia išvada yra klaidinga. Sunku tam prieštarauti, kai visame pasaulyje dedasi neramumai: karo grėsmė, įtampa su Rytų valstybėmis, COVID-19 vis dar neša mirtinas pasekmes ir lemia visuomenių susipriešinimą. Maža to, mokslas jau seniai sako, kad mūsų laikas ekologinės krizės akivaizdoje suskaičiuotas. Todėl kosminė katastrofa – paskutinis dalykas, dėl kurio žmonija turėtų jaudintis, bet tai nereiškia, kad galime panirti į jaukų abejingumą.

 

„Moonfall: Mėnulio kritimas“ yra herojaus epas. Filmo herojų misija – išgelbėti žmoniją. Tai būtų gėrio pergalė prieš blogį, tačiau kas šiuo atveju yra blogis? Pasakojimui nebūtų trūkę intrigos, jei jis būtų apie Mėnulio nevaldomą artėjimą prie Žemės, bet kūrėjai nusprendė papildyti scenarijų sudėtingesniais vingiais. Blogiu tampa technologija. Ironiška, kad šis „blokbasteris“ aukština žmogaus protą bei drąsą ir visai nekritikuoja jo veiklos, tarsi žmogus niekaip nesusijęs ir nėra atsakingas už technologijų progresą. Ar netiesa, kad tikroji kova turėtų būti prieš planetą stekenančius kapitalistus?

 

Vargu ar filmas nori pasakyti, kad išsigelbėjusi žmonija priima šį klaikų išgyvenimą kaip savalaikę pamoką ir pasidarys reikalingas išvadas. Prieš pat filmo pabaigos titrus vienas iš pagrindinių veikėjų taria: „Jei Žemė nusipelno antro šanso, nusipelnėm ir mes.“ Ir tai tik liudija, kad „Moonfall: Mėnulio kritimo“ žmonija gyvens kaip gyvenusi. Belieka viltis, kad žiūrovas supras, jog šis filmas yra kaip anestetikas.

Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“
Kadras iš filmo „Moonfall: Mėnulio kritimas“