Nepakeičiamas artistas

Kaip sako režisierius Andrius Lekavičius, Vytautą Kernagį lengviausia apibūdinti vienu žodžiu – artistas. Tačiau pabandžius išsiplėsti, ši užduotis tampa sudėtinga. Lietuvoje išgarsėjęs po Algirdo Aramino vaidybinio filmo „Maža išpažintis“ (1971), V. Kernagis daugiau kaip tris dešimtmečius aktyviai praleido scenoje, o vėliau ir televizijos ekranuose. Sunku atrasti žmogų, kuris nežinotų šios asmenybės ar nebūtų girdėjęs bent vienos jo dainos. Bet koks jis buvo užgesus prožektorių šviesoms? Į tai atsakyti bandoma A. Lekavičiaus dokumentiniame filme „Kernagis“ (2022), kuriame parodomas ne tik aktyviausias artisto kūrybinis gyvenimas, bet ir dar niekur nematyti šeimos archyvų kadrai.  

Apie naują filmą ir išskirtinę Lietuvos asmenybę pasakoja režisierius.

Nuo Vytauto Kernagio mirties praėjo 14 metų. Kodėl būtent dabar sukurtas dokumentinis filmas? Ar reikėjo laiko perspektyvos, kad galėtume įvertinti netektį?

Manau, kad labiausiai laiko perspektyvos reikėjo šeimai. Pirmieji metai po artimo žmogaus netekties yra sunkesni. Reikėjo laiko susitaikyti su pačia mirtimi ir įsileisti kažką svetimą prie šeimos archyvo. Yra sakančių, jog šio filmo reikėjo anksčiau. Bet manau, kad iš technologinės pusės jis yra sukurtas tokiu metu, kai atsiranda galimybės iš vieno nekokybiško audiokanalo padaryti erdvinį garsą, naudojant dirbtinį intelektą (mašininį mokymą ir panašias technologijas). Taip pat yra ir su vaizdu. Dirbtinis intelektas dabar turi galimybes, net naudojant ne holivudinio biudžeto programas, pripiešti papildomų pikselių ir padaryti muilinį VHS vaizdą artimesnį kino ekranui. Tai tokios dvi visiškai skirtingos priežastys. Manau, filmas išeina tuo metu, kada jam reikia pasirodyti.

Filmas kurtas kartu su Vytauto Kernagio fondu. Kuris kurį surado?

Kino industrijoje buvo kalbų, kad filmas apie Kernagį jau yra kuriamas. Ir fondas jį kūrė su kitu režisieriumi prieš keletą metų. Galvojau, kad ši tema užimta. Tik kuriant „Spec. Žvėryną“ (2018) pamačiau, kad Vytautas Kernagis jaunesnysis kažkurios valstybinės dienos proga, regis, Sausio 13-osios, savo „Facebook“ paskyroje įsikėlė gabaliuką koncerto Aukščiausioje Taryboje. Tuo metu aš labai aktyviai ieškojau visokiausių vaizdų iš Aukščiausiosios Tarybos vidaus, tikėdamasis pamatyti savo „Spec. Žvėryno“ herojus ir rasti kuo daugiau archyvinės medžiagos su jais. Mes tada susisiekėm, persirašiau videomedžiagą, kurią jie turėjo. Ir kažkaip tada išsikalbėjom apie filmą, kad iš jų pusės buvo noras ir niekas su tuo nedaroma. Tada mes sukirtom rankomis ir pradėjom darbą.

Prieš kiek metų tai buvo?

Prieš ketverius. Jau artėjo „Spec. Žvėryno“ premjera, tad mes sutarėm, kad aš ramiai užsibaigiu šitą filmą ir tada kalbamės. Iš esmės abi pusės buvo suinteresuotos tuo pokalbiu.

Kas tau pačiam yra Kernagis? Juk kad kurtum filmą apie asmenybę, ji turi tave kažkuo sudominti.

Kernagį paprasta apibūdinti vienu žodžiu – artistas. Tačiau jeigu reikėtų apibūdinti plačiau, tai būtų be galo sudėtinga. Skirtingų vaidmenų ir kepurių jis turėjo labai daug. Šis jo chameleoniškumas man yra ypač įdomus. Ir iš esmės gal dargi tokia savybė, kad be galo daug žmonių Lietuvoje dėl beprotiško Kernagio populiarumo ir tokio aktyvaus buvimo prožektorių šviesoje turi su Kernagiu susijusių asmeninių istorijų. Ir, manau, kiekvienam iš jų ta asmeninė patirtis yra be galo svarbi ir unikali. Tokią savybę Lietuvoje turi vienetai žmonių: Vytautas Landsbergis, Vytautas Kernagis ir gal dar kažkas.

Paminėjai, kad V. Kernagis yra ryški ir žymi asmenybė Lietuvoje, apie kurią daug žmonių turi susidarę tam tikrą nuomonę. Ar nebuvo baisu kurti filmą apie žmogų, apie kurį tiek daug žmonių turi susikūrę savo vaizdinį?

Taip, daug žmonių Lietuvoje įsivaizduoja, kad žino Kernagį. Žino apie jį viską, taigi papasakoti kažką naujo yra neįmanoma arba ką čia jau kitokio parodysi. O kartu šalia yra jaunesnė auditorija, kuri galbūt yra girdėjusi vieną ar kelias dainas, bet neturi to asmeninio ryšio. Gal čia mano kaip režisieriaus iššūkis ir buvo parodyti tokį Kernagį, kad pažintis toms abiem auditorijoms, kurios žino labai daug ir nedaug, būtų nauja. Aišku, tam padėjo asmeninis archyvas, kuris niekam nebuvo rodytas ir matytas. Be to, ieškojau kažkokių nematytų kadrų, nežinomų faktų, frazių ir pan. Iššūkis buvo ne vien dėl to, kad kiekvienas turi kažkokį įvaizdį, bet tą faktą stengiausi pakreipti kitaip ir kurti naują, žemiškesnį, buitiškesnį Kernagį. Daugelis yra matę jį scenoje ar TV ekrane, tačiau tik kaip scenos žvaigždę. Aš norėjau parodyti žmogų už žvaigždės. Kaip pavyko – nežinau. Bet tai buvo vienas iš filmo tikslų.

Filmo naratorius yra pats maestro. Pasakojimui nenaudojami jo artimųjų, draugų ar bendražygių liudijimai. Kodėl taip pasirinkai pasakoti istoriją?

Idėjinėje filmo stadijoje buvo keli galimi konceptai. Bet visuose iš jų daugiausia norėjau remtis Kernagio pasakojimu. Jeigu dabar darysi kažkokius interviu su žmonėmis, kurie jį pažinojo, šeimos nariais, tai jiems jis yra artimas, miręs žmogus, todėl išgauti tikrų prisiminimų, apibūdinimų būtų sunku. Jų pasakojimai būtų pakelti į aukštesnį lygį, Kernagį per daug sušventinant. Dėl to gal buvo loginė priežastis rinktis Kernagį kaip naratorių. Jis per savo ilgą karjeros laikotarpį vis tiek transliavo naratyvą. Dabar jį sugriauti būtų labai sudėtinga. Man gal labiau norėjosi jį pakreipti, atrasti draminius vingius. Bendraujant su šeima ir susirinkus visą archyvą, mano mintis buvo naudoti tik Kernagio pasakojimą. Sulaukdavau klausimų, kada pakalbinsi mamą, kada mane ar kokius artimus draugus. Sakiau, kad man pirmiausia gal reikia susidėlioti Kernagio istoriją, kad žinočiau, kokius konkrečius klausimus užduoti, kad nekalbėtume plačiai apie visą gyvenimą. Bet iš tiesų man to laiko reikėjo, kad įsitikinčiau, ar mano pirminė idėja veikia. Kai buvo padarytas pirminis, keleto gyvenimo etapų montažas, pamačiau, kad kažkoks papildomas įspūdis, aišku, kažką duotų, bet tikriausiai daugiau netgi atimtų. Mes jau anksti montuodami su Kostu Radlinsku bendrai nusprendėm, kad nieko papildomo čia daugiau nereikia ir reikia leisti Kernagiui pačiam papasakoti savo gyvenimo istoriją.

Filmas sukurtas iš archyvinės medžiagos. Kaip ją atsirinkai, kaip nusprendei, kokius gyvenimo momentus įtraukti, kokias dainas parinkti?

Filme parinktas aktyviausias laikotarpis: nuo „Mažos išpažinties“, kuris katapultavo Kernagį į žinomumą, iki „Robinzonų“, po kurių jis dingo iš viešo gyvenimo, nes pasireiškė pirmieji ligos simptomai. Filme nekalbama tik apie vaikystę ir ligą.

Buvau susirašęs tam tikrus gyvenimo etapus ir ieškojau, kaip kiekvienas iš jų leistų Kernagiui apie jį pakalbėti. Tos dainos tada natūraliai susidėjo. Manau, kad filme yra visai neblogas miksas tiek hitų, tiek mažiau žinomų dainų, kurios labai gerai atspindi tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, „Tegyvuoja“. Tai nėra labai populiari daina, bet ji tinka pavaizduoti ir įgarsinti nepriklausomybės laikotarpį. Tokių buvo dar keletas: apie artisto vidinį būvį yra daina „Keistumas“. Ji rašyta paties Kernagio ir pasirodė tinkama filmui. Tad dainos susidėliojo natūraliai.

Filme nekalbama apie Kernagio ligą ir mirtį. Kokia buvo to priežastis?

Norėjosi labiau kalbėti apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Mintis nerodyti tų skaudžiausių vaizdų kilo gana anksti filmo kūrimo etape.

Ar peržiūrėjęs tiek daug valandų archyvinės medžiagos atradai kažką naujo? Ar pasikeitė tavo paties įsivaizdavimas apie tai, koks jis buvo?

Kernagis artimiausioje aplinkoje yra kitoks negu scenoje, bet jis vis tiek lieka artistu. Jeigu būna kokia gyvenimiška situacija, vis tiek iš to išeina toks mini pasirodymas. Čia gal jau profesijos pliusai arba minusai – reaguoji į tas situacijas artistiškiau negu bet kas kitas. Ta savybė kažkiek nustebino, nes maniau, kad jis bus žemiškesnis. Bet artistas dažnose situacijose išlįsdavo į viršų.