Nauji filmai – „Mėlyna kaip apelsinas žemė“
Praėjus dvejiems metams po pasaulinės premjeros, ukrainiečių režisierės Irynos Tsilyk dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („Zemlia blakytna niby apel'syn“, Ukraina, Lietuva, 2020) pagaliau pradėtas rodyti Lietuvoje. Atsižvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius Ukrainoje ir juos lydinčias nuotaikas, kino pasakojimams apie karą, regis, nėra blogesnio laiko nei dabar. Ir kartu nėra geresnio – prasklaidydama daugumą sukausčiusius nerimo debesis filmo herojė Anna Gladka ir jos šeima primena, kad gyvenimas nesustoja net tada, kai už lango girdisi sprogimai.
Krėsle prie televizoriaus
Šveicarų dvynių Ramono ir Silvano Zürcherių filmą „Mergina ir voras“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) reikėtų žiūrėti susikaupus ir „atsijungus“ nuo kasdienės įtampos. Tik tada palaipsniui pradedi pastebėti filme rezgamą paslėptų troškimų ir tylių jausmų voratinklį. Išorinis siužetas paprastas, regis, nieko ir nevyksta, o beveik visas veiksmas telpa bute. Zürcheriai rodo dvi savo herojų dienas ir vieną naktį.
Nauji filmai – „Siuzana Andler“
Prancūzų režisieriaus Benoît Jacquot filmas „Siuzana Andler“ („Suzanna Andler“, Prancūzija, 2021) – tai melodrama, kurios veiksmas vyksta vienoje Prancūzijos Rivjeros viloje. Šis filmas žiūrovus grąžina į kino pradžiai artimą stilių (dėl techninių galimybių ribotumo), kai kinas buvo labai arti teatro. Sąlyčio taškai atsiskleidžia per filmo ritmą, atmosferą, veikėjus.
Nauji filmai – „Saldymedžio pica“
Nuo pat pirmųjų „Saldymedžio picos“ („Licorice Pizza“, JAV, 2021) kadrų apėmė senokai patirtas jausmas, kad žiūriu tikrą kiną. Ilgos panoramos, švelnus apšvietimas, gerai atpažįstama senų amerikiečių filmų erdvė ir personažai bei plačiaekranė kino juosta žadina pamirštus jausmus, bet iškart įsijungia ir savikontrolė: „Ką reiškia tikras filmas?“ Toks, kokių jau niekas nebekuria? Ar toks, kokio visada ir lauki iš Paulo Thomo Andersono, kuris Holivudo istorijų nostalgijai suteikia kitą, netikėtą atspalvį, nes atkurdamas praėjusį laiką prismaigsto į pasakojimą tik dabar matomų praeities prasmių?
Režisieriai Kennethas Branagh ir Jimas Jarmuschas apie naujus savo filmus
1940-aisiais, kai naciai bombardavo Londoną, Virginia Woolf parašė esė „Mintys apie taiką per antskrydį“ („Thoughts on Peace in an Air Raid“), kur teigė, kad mąstyti reiškia kovoti. Būdama katastrofos epicentre ir jausdama visišką bejėgiškumą, rašytoja svarsto, kokie kovos būdai jai vis dėlto yra prieinami, ir padaro išvadą, kad sugebėjimas kritiškai mąstyti, analizuoti ir tai rašyti taip pat yra būdas pasipriešinti. Kol mąstome, blogio pergalė negali būti galutinė.
Krėsle prie televizoriaus
Kare sukrečia viskas. Man jo ženklu patį pirmą rytą tapo dvi jaunos moterys, „Currenttime.tv“ korespondentės Kijeve Julija Žukova ir Julija Goričeva. Išvakarėse, kaip visada, žiūrėjau „Currenttime.tv“, kuris, girdėjau, dabar ne vienam jau tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu. Iki pat vidurnakčio buvo laukiama Ukrainos Rados sprendimo skelbti šalyje ypatingą situaciją: Julija Žukova laukė kartu su visais ir nuolat pranešinėjo, kas vyksta. Kitą rytą prasidėjo karas.
Pokalbis su Paulu Thomu Andersonu
Vasaros nuotaikomis dvelkiančio devintojo Paulo Thomo Andersono filmo „Saldymedžio pica“ („Licorice Pizza“, JAV, Kanada, 2021) veiksmas vyksta 8-ajame dešimtmetyje Los Andželo priemiestyje, Holivudo šešėlyje, kur gimė ankstesni režisieriaus filmai „Pašėlusios naktys“ („Boogie Nights“, 1997) ir „Magnolija“ („Magnolia“, 1999). „Saldymedžio pica“ – tai romantiškas brendimo filmas, kuriame niekas neužauga. Jame yra ir klasikinio, ir naujojo Holivudo bruožų. Tai pats šviesiausias Andersono filmas.
Nauji filmai – „Tinderio aferistas“
„Netflix“ platforma pastaruosius kelerius metus sėkmingai jungia pasaulį ar bent jau Vakarus ir Vakarų kryptimi žvelgiančias šalis. Visi žiūri „Netflix“ pasirodančias naujienas ir paskui jas aptarinėja, nepaisant to, kokia tų filmų ar serialų kokybė. Apie šių metų dokumentinį filmą „Tinderio aferistas“ („The Tinder Swindler“, rež. Felicity Morris, D. Britanija, 2022) jau išleista aibė straipsnių. Kodėl tai „sudrebino pasaulį“ ir „sukėlė tikrą audrą“, kaip rašoma LRT svetainėje?
Nauji filmai – „Kernagis“
Į dokumentinio filmo „Kernagis“ (rež. Andrius Lekavičius, Lietuva, 2022) peržiūrą neabejotinai užsuks ne vieno tipo žiūrovas. Buvę pažįstami ir bendražygiai, ir tie, kuriuos į salę atgins nostalgija (galbūt juos galima pavadinti gerbėjais ar bent Kernagio kūrybos mylėtojais). Taip pat – tie, kurie neaugo su Kernagio dainomis ir savo galvoje turi tik aptakią jo viziją (į šią kategoriją patenku ir aš, ir kurį laiką žiūrėdama filmą tikėjausi, kad tai bus pranašumas).
Krėsle prie televizoriaus
Vienas svarbiausių žmonių Wernerio Herzogo gyvenime buvo Klausas Kinskis (1926–1991). Jų bendradarbiavimas prasidėjo 1972-aisiais filmu „Agirė, Dievo rūstybė“. Tada Kinskis jau buvo gana žinomas teatro aktorius, vaidinęs Davido Leano ir Sergio Leone’s filmuose. Kino sluoksniuose jo reputacija atrodė abejotina. Skandalistas, erotomanas, provokatorius, švaistūnas Kinskis visada kėlė didelius reikalavimus, jis net atsisakė vaidinti Federico Fellini filme, nes gavo geriau apmokamų pasiūlymų. Beje, ir trečdalis „Agirės...“ biudžeto buvo Kinskio honoraras.