Kinas
Vienas svarbiausių žmonių Wernerio Herzogo gyvenime buvo Klausas Kinskis (1926–1991). Jų bendradarbiavimas prasidėjo 1972-aisiais filmu „Agirė, Dievo rūstybė“. Tada Kinskis jau buvo gana žinomas teatro aktorius, vaidinęs Davido Leano ir Sergio Leone’s filmuose. Kino sluoksniuose jo reputacija atrodė abejotina. Skandalistas, erotomanas, provokatorius, švaistūnas Kinskis visada kėlė didelius reikalavimus, jis net atsisakė vaidinti Federico Fellini filme, nes gavo geriau apmokamų pasiūlymų. Beje, ir trečdalis „Agirės...“ biudžeto buvo Kinskio honoraras.
Kinskis gimė Sopote kaip Klausas Günteris Karlas Nakrzynskis. Jo tėvas buvo vaistininkas, mama – pastoriaus duktė, šeima skurdo. Mažasis Klausas vagiliavo. Vėliau jis sakydavo, kad vaikystėje neturėjo net lovos, nors tikėti viskuo, ką jis sakė, neverta. Kinskio autobiografiją „Aš noriu meilės!“ kadaise bandžiau skaityti, bet neprisiverčiau pabaigti. Tiesa, leidėjai knygos pradžioje riebiomis juodomis raidėmis perspėjo, kad paliko tekstą nepakeistą net ten, kur autorius akivaizdžiai peržengia priimtas normas, nes toks buvo jo reikalavimas. Bet normų peržengimas ne visada pateisinamas, ypač kai rašoma apie intymius dalykus ar apie vaikus, kuriuos Kinskis pavadino Fiodoro Dostojevskio romanų veikėjų vardais.
Kinskis nusifilmavo penkiuose Herzogo filmuose, nors visą tą laiką aktoriaus ir režisieriaus santykiai buvo sudėtingi. Aktorius ne kartą bandė pabėgti iš filmavimo aikštelės, t.y. iš džiunglių, terorizavo filmavimo grupę, dievagojosi, kad niekad nedirbs su Herzogu, daug šūkavo ir visaip darė gyvenimą nepakeliamą. Po Kinskio mirties Herzogas sukūrė apie jį dokumentinį filmą iškalbingu pavadinimu „Mano mylimas priešas“. Ten jis ir paaiškino, kodėl Kinskis jam toks svarbus. Esą Herzogas pamatė antikarinį László Benedeko filmą „Vaikai, motina ir generolas“ (1955), kuriame Kinskis vaidina leitenantą, vadovaujantį sušaudymams. Vienoje scenoje jo herojus užmiega sėdėdamas už stalo ir, pasak Herzogo, tai, kaip jis suvaidino pabudimą, nulėmė pasirinkimą.
1982 m. pasirodęs „Fickaraldas“ (LRT Plius, 26 d. 21 val.) – pats sudėtingiausias ir, ko gero, svarbiausias Herzogo filmas. Jame galima aptikti visus Herzogo siužetus, temas, režisūros ypatybes. Filmas laikomas gražiausiu kino himnu žmogaus beprotystei ir siekiui įgyvendinti svajonę. Veiksmas perkelia į XX a. pradžios Peru. Airių inžinierius, kurį vietiniai indėnai vadina Fickaraldu, yra didžiulis operos gerbėjas. Jis gali nukeliauti tūkstančius kilometrų Amazone ir jos intakais, kad pasiklausytų Enrico Caruso. Visas Fickaraldo gyvenimas Lotynų Amerikoje – nesibaigiančios nesėkmės: nepavyko pastatyti kelio per Andus, ledo fabriko. Tačiau Fickaraldo melomanija pavirsta gigantomanija: jis nusprendžia pastatyti operą džiunglių glūdumoje ir pakviesti ten Caruso. Kad surinktų visam tam pinigų, jis išsinuomoja kaučiuko plantaciją. Patekti į ją nelengva – nėra kelių, tik upės. Fickaraldas nusprendžia kartu su indėnais pervilkti laivą iš vienos upės į kitą per kalno viršūnę. Atrodytų, beprotiška idėja sėkmingai įgyvendinama. Tačiau Fickaraldas nesuvokia indėnų mentaliteto. Jiems ir laivas, ir Fickaraldas yra galimybė sutramdyti upės slenksčius „valdančius“ demonus. Naktį jie perkerta laivo grandinę... Beje, Kinskio personažas turėjo savo prototipą, Peru „kaučiuko baroną“ Carlosą Femina Fitzcarraldo Lopezą.
„Fickaraldo“ gamyba truko 12 metų, filmavimas – ketverius. Laivo perkėlimo scenoje, kurioje dalyvavo 1200 indėnų, nebuvo naudojami jokie specialieji efektai. Herzogas siekė, kad žiūrovai fiziškai suvoktų ir patirtų, kas vyksta kadre. Tai suteikė filmui beveik dokumentinio autentiškumo. Vokiečių kino kritikė Monika Steinhauser 1982 m. rašė: „Herzogo pabėgimas į džiungles ir noras ten kurti filmą primena beprotišką Fickaraldo poelgį. Tai, ką Herzogas, metaforiškai iškeldamas Parsifalio motyvą, kalba apie savo personažą, galėtų apibūdinti ir jį patį: „Štai jis, vyras, kilnumo liudininkas. Didis gestas iš scenos pasiekia jį lyg ietis.“
LNK (šįvakar, 25 d. 21 val.) parodys puikaus aktoriaus Edwardo Nortono 2019 m. režisuotus „Bruklino našlaičius“. Tai Jonathano Lethemo kriminalinio romano ekranizacija. Lajonelis, kurį suvaidino pats Nortonas, nelabai tipiškas detektyvas. Jau pirmojoje filmo scenoje jis pradeda tampyti atspurusį megztinio rankovės siūlą ir negali sustoti. Atrodytų, detektyvinių intrigų metafora – vienas menkas siūlelis gali nuvesti prie sudėtingų intrigų. Tačiau tai tiesiog Lajonelio portreto dalis – jam Tourette’o sindromas, galintis sukelti ir žodžių srautą, ir minčių draiskalus. Tai apsunkina asmeninį gyvenimą, bet daro geru detektyvu, nes jei Lajonelis ties kuo nors užsifiksuos, nenusileis. Tad nieko keisto, kad Lajonelis nusprendė išsiaiškinti, į ką įsipainiojo jo šefas Frenkas (Bruce Willis). Būtent Frenkas iš prieglaudos vaikinukų subūrė profesionalią detektyvų agentūrą.
Miestas rengiasi permainoms, jų trokšta architektai vizionieriai ir turtingi pilkieji kardinolai. Vieną jų, kontroversišką urbanistą, suvaidino Alecas Baldwinas. Taigi, gentrifikacija – ne toks jau naujas sumanymas, kaip vilniečiams atrodo. Bet ne tai filme svarbiausia – jis panardina į 6-ojo dešimtmečio Niujorką ir analizuoja taškus, kur susikerta politika, architektūra ir gyvas socialinis audinys. Tai filmas apie miesto splyną, apie žmogų, įsipainiojusį į miestietiškų prasmių ir santykių voratinklį, apie gatvių, akligatvių ir pastatų peizažą, apie tai, kas slypi už spindinčio miesto fasado.
Šiąnakt (TV3, 26 d. 00.15) bus proga prisiminti Paulo Verhoeveno „Esminį instinktą“ – filmą, kuris 1992-aisiais sukėlė šoką net Kanų žiūrovams, o dabar ilsisi kino istorijoje. Tiksliau, šoką sukėlė ne istorija apie detektyvą Niką (Michael Douglas), tiriantį su seksu susijusius nužudymus, o įtariamoji – rašytoja Ketrin, sugebanti manipuliuoti vyrais ir sužadinti jų esminius instinktus. Rašytoją suvaidinusi Sharon Stone ne vienam įtūžusiam žiūrovui tapo feminizmo ir net LGBT judėjimo simboliu, nors filmavimo grupė skundėsi, kad aštuoniolika dienų filmavimui trukdė pasipiktinusių LGBT organizacijų rengiamos demonstracijos. Protestuotojai dainavo įžeidžiančias dainas, pjaustė aparatūros laidus, švietė žibintuvėliais į kino kameros objektyvą. Verhoevenas prisipažino, kad jautėsi kaip kare. Bet „Esminio instinkto“ istorija tik dar kartą patvirtina, kad filme kiekvienas mato save.
Jūsų – Jonas Ūbis
