Kinas
Į dokumentinio filmo „Kernagis“ (rež. Andrius Lekavičius, Lietuva, 2022) peržiūrą neabejotinai užsuks ne vieno tipo žiūrovas. Buvę pažįstami ir bendražygiai, ir tie, kuriuos į salę atgins nostalgija (galbūt juos galima pavadinti gerbėjais ar bent Kernagio kūrybos mylėtojais). Taip pat – tie, kurie neaugo su Kernagio dainomis ir savo galvoje turi tik aptakią jo viziją (į šią kategoriją patenku ir aš, ir kurį laiką žiūrėdama filmą tikėjausi, kad tai bus pranašumas). Galbūt ateis net ir tie, kurie apskritai mažai ką apie jį žino ir po filmo, reikia tikėtis, susiras bent vieną kitą Kernagio dainą.
Nepulsiu svarstyti apie Vytauto Kernagio vietą mūsų kultūroje. Iš tiesų norėjau, kad ją ar bent aptakius jos kontūrus, nesidangstydamas filmo pradžioje pasirodančiomis visiems žinomomis frazėmis apie „dainuojamosios poezijos pradininką Lietuvoje“ ar pakilia nuotaika, man parodytų filmo režisierius Andrius Lekavičius. Ir atsakytų į klausimą, kas buvo tas minias traukęs artistas, kurio dainų melodijas ir žodžius kartais žinome net nežinodami, kas jas atliko.
Vytauto Kernagio kūrybinę ir gyvenimo istoriją režisierius pasakoja vieną prie kito jungdamas archyvinius kadrus. Pradeda nuo debiuto Algirdo Aramino filme „Maža išpažintis“ (1971), kuriame atliktas gitarą įsitvėrusio vėjavaikio Beno vaidmuo Kernagiui tuomet atnešė visuotinį pripažinimą. Ir juda toliau – per koncertus ir muzikinius kolektyvus, vaizdo klipus, šeimos šventes, gastroles ir pramogines televizijos laidas, kurias Kernagis vedė. Tokia pasirinkta eklektika patvirtina paties Kernagio žodžius – jis buvo ne aktorius ar muzikantas, o artistas, visada ieškojęs išeičių, niekada nestovėjęs vietoje ir atradęs save ne viename amplua. Filmas pasibaigia Vytautui Kernagiui atminti skirtais kadrais – jau po Kernagio mirties Dainų šventėje chorų atlikta jo daina ir suolelio skulptūros Lukiškių aikštėje vaizdais. Už pasirinkimą laiku nutraukti pasakojimą ir nerodyti Kernagio ligos istorijos režisierių reikėtų pagirti. Kaip ir už tai, kad atsisakė tradiciškai tokiuose filmuose pasirodančių „kalbančių galvų“ – artimųjų ir draugų, besidalinančių prisiminimais, kurie neretai režisierius dar ir įtraukia į pagražintos balastinės istorijos liūną. Naratyvą „Kernagyje“ kuria tik vaizdas ir kartais pasigirstantis paties Kernagio užkadrinis balsas, surinktas iš senų jo interviu ir įgarsinantis kai kuriuos jo gyvenimo momentus.
Pats archyvinės medžiagos surinkimas, žinoma, yra svarbus ir didelis darbas. „Kernagyje“ netrūksta vertingos medžiagos – nuo atlikėjų turo po Kanadą ir JAV, kur pinigai buvo dalinami saujomis ir visus labai stebino egzotinių vaisių pasiūla bei skonis (ir visgi, koks charakteringas lietuviško deficito laikui tas kokoso riešuto, primenančio burokėlius, ragavimas!), iki labai iškalbingo, gal net slegiančio savo paties parašytos dainos žodžių pamiršimo Kernagiui grojant solo 1991 metais dabartiniuose Seimo rūmuose. Svarbūs ir pasigirstantys paties Kernagio komentarai, bylojantys apie menininko vienatvę ir norą būti reikalingam, saviironiška refleksija apie žinomumą Lietuvoje ir tai, kad tuoj pat už sienos, Latvijos pasienio poste, tu jau būsi niekas. Ar net ir finansinis karjeros aspektas, kuris kūrėjams kartais atrodo gėdingas (juk, visuomenės akimis, tikras menininkas turėtų dirbti iš idėjos), iš Kernagio lūpų nuskamba paprastai ir nuoširdžiai – kad ir koks darbas būtų mylimas, jis turi suteikti galimybę pragyventi.
Tačiau žiūrint „Kernagį“ buvo sunku atsikratyti minties, kad tai – dar viena televizinė dokumentinė apybraiža, skirta supažindinti su žinoma asmenybe ir svarbiausiais jos biografiniais faktais. Lekavičius chronologine tvarka sudėliojo surinktus archyvinius kadrus. Tokio darbo rezultatas – tvarkingas, tačiau paviršutiniškas pasakojimas, vaizdų kompiliacija, iš kurios akivaizdu, kad režisierius nemoka dirbti su archyvine medžiaga ir galbūt net nelabai supranta, jog ji, kaip pats tikriausias savalaikis dokumentas, turi potekstę, savo kontekstą, tereikia į ją įsiklausyti, suprasti ir gebėti prakalbinti. Tačiau režisierius, regis, net ne visada pajautė jų nuotaiką – pavyzdžiui, per anšlaginius „Dainos teatro“ atsisveikinimo koncertus, Kernagiui juokaujant ant scenos (nors atsisveikinimas, žinoma, ir liūdnas, nepanašu, kad pats maestro būtų norėjęs tai paversti tragedija), vaizdą užgožė garsi minorinių tonų muzika. Kai dokumentiniai filmai tik iš archyvinės medžiagos, naujai atgijusios ir dažnai net be žodžių į ekranus išliejančios savo istoriją, jau seniai nėra naujiena, pateisinimas dėl tokios dokumentikos rūšies sudėtingumo taip pat neatrodo geras argumentas.
„Kernagis“ – filmas, neabejotinai turėjęs gražią idėją. Ir vis dėlto toji graži idėja – papasakoti ir įprasminti – čia svarbesnė už patį filmo herojų, kuris ekrane neatsiskleidė net ir tose ribose, kurias žadėjo patys filmo kūrėjai – pamatyti jį tokį, „kokio nematėme“. „Kernagis“ tik dar kartą priminė, kokia svarbi dokumentiniam kinui yra režisieriaus ranka, jo noras (ir gebėjimas) formuoti savo požiūrį į herojų, laiką, kelti sudėtingesnius klausimus, galų gale – pasakoti savo turimą viziją žiūrovui. Ir kaip nepasiseka, kai filme viso to nėra.
