Kinas

Laura García Andreu apie „Domingo Domingo“

Ispanų režisierė Laura García Andreu Valensijoje studijavo audiovizualinę komunikaciją, vėliau susidomėjo socialinėmis problemomis ir etnografiniu kinu, todėl išvyko į Peru studijuoti antropologijos. Jos pirmasis dokumentinis filmas „Motinystė“ („[M]otherhood“, 2018) nagrinėjo, kodėl jaunos moterys nenori susilaukti vaikų. Antrasis filmas „Domingo Domingo“ (Ispanija, Lietuva, 2023), kurį rodė „Nepatogus kinas“, pasakoja apie mažo Ispanijos miestelio ūkininką Domingą, jo svajones, kasdienybę ir kovą su korporacijomis, pamažu užvaldančiomis pasaulio apelsinų rinką.

7md inf.

Dešimt „Scanoramos“ filmų, kuriuos rekomenduojame smalsiems žiūrovams

„Scanoramos“ programoje gausu filmų, kurių nereikėtų pražiopsoti, bet jų – per šimtą, o kiekvienas žiūrovas turi tiek laiko, kiek turi. Pateikiame kelis, atspindinčius tai, kas patraukė pačių kinematografininkų dėmesį.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Gėlių mėnulio žudikai“

Martino Scorsese’s filmų herojai dažnai yra geri žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasielgiantys blogai. Išduodantys, žudantys, meluojantys. Toks ir naujausio režisieriaus filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) veikėjas Ernestas Burkhartas, kurį vaidina Leonardo DiCaprio. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jis grįžta iš Europos į Oklahomą, pas dėdę Viljamą Heilą (Robert De Niro). Heilas iš tų, kurie patys susikrovė turtus ir įgijo įtakos. Jis jaučiasi galingas, net liepia vadinti save karaliumi. Ernestas tikisi, kad dėdė jam padės, ir net neįtaria, kokį planą šis sugalvojo, gudriai pasinaudojęs sūnėno noru turėti daug pinigų, moterų ir alkoholio. Pasirodo, tikslą pasiekti visai paprasta. Reikia tik vykdyti Heilo nurodymus.

 „Kino“ skaitymo malonumai

Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje surengta pirmoji Lietuvoje mažai žinomų režisierių Danièle Huillet ir Jeano-Marie Straubo retrospektyva. Tai unikalus politinis kinas, neprarandantis aktualumo, ypač kai dešiniosios vertybės ir pasaulėžiūra vis dažniau priimama kaip savaime suprantama. Išsamiai režisierių duetą pristato retrospektyvos sudarytojai Egidijus Mardosas ir Rastko Novaković.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Weso Andersono filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (LRT, 4 d. 21 val.) yra scena, kai kalėjimo sargas tikrina, ar kaliniams atneštame maiste nėra uždraustų daiktų. Jis taršo paštetą, sūrį ir kitokius europietiškus skanėstus, bet kai ant stalo atsiranda gražiai papuoštas pono Mendelio cukrainės desertas – sudeda ginklus. Prižiūrėtojas nesugeba pakelti rankos prieš tikrą meno kūrinį. Panašiai jaučiasi ir kino kritikai, susidūrę su Andersono filmais, kad ir su „Viešbučiu „Didysis Budapeštas“, kuriame daug sluoksnių ir kiekvieno skonis kitoks, o dekoracijos ir kostiumai gniaužia kvapą tiesiogine to žodžio prasme.

Greta Vilnelė

Nauji filmai ‒ „Aš esu Rožytė“

Kiekviename mieste ‒ daugybė istorinių sluoksnių. Kartais jie įgyja plytų ar cemento pavidalą, kartais tai monumentai, skulptūros, architektūrinis paveldas. Žmonės ‒ taip pat laiko ženklai. Užfiksuoti šiuos laiko ženklus svarbu, nes jie nėra autonomiški dėmenys, jie transliuoja žinutę apie praėjusio laiko estetiką. Pavyzdžiui, 10-asis dešimtmetis buvo ekstravagantiškų asmenybių ir maištingų judėjimų metas. Ir nors atkūrus nepriklausomybę ši „mada“ praėjo, dar kurį laiką, klaidžiojant po Vilniaus senamiestį, buvo galima sutikti gyvų simbolių, liudijančių lūžio ir permainų laiką.

Paulina Drėgvaitė

Keturi nauji Weso Andersono filmai

Weso Andersono filmų braižas – iškart atpažįstamas, dažnai kopijuojamas, įkvepiantis interjerus, baldus, netgi turintis savo muziejų. Žiūrėdama Andersono filmus visuomet prisimenu Susan Sontag raginimą neskirti stiliaus nuo turinio, tačiau vertindama pastaruosius jo filmus sunkiai išlaikau šį balansą. Panašios mintys aplanko žiūrint ir naujausią trumpametražių Andersono filmų kvartetą, neseniai pasirodžiusį „Netflix“ platformoje: „Nuodai“ („Poison“), „Žiurkių gaudytojas“ („The Rat Catcher“), „Gulbė“ („The Swan“) ir „Stulbinanti Henrio Sugaro istorija“ („The Wonderful Story of Henry Sugar“).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmieji Steveno Spielbergo filmo „Linkolnas“ (LRT, lapkričio 2 d. 22.15) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijos žodžius, bet sėdinčiojo poza iškart sukelia asociacijas su garsiąja Abrahamo Lincolno skulptūra. Ši nuoroda į skulptūrą pasirodys filme kelis kartus – ant kelių padėti sugniaužti kumščiai apibūdins Linkolno būseną viename svarbiausių epizodų, kai jis priims sprendimą stabdyti Pietų delegatų atvykimą į Vašingtoną.

Greta Vilnelė

Pokalbis su ukrainiečių režisiere Alisa Kovalenko

Alisa Kovalenko – ukrainiečių režisierė, kino režisūrą studijavusi Kyjive ir Varšuvoje. Jos pirmasis dokumentinis filmas „Alisa karo lauke“ („Alisa w krainie wojny“, 2015) buvo pristatytas tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje, kaip ir vėliau sukurtas „Rungtynės namuose“ („Home Games“, 2018). Trečiasis jos filmas „Mūsų neužgesins“ („My ne zgasnemo“, Ukraina, Lenkija, Prancūzija, 2023) – apie Donbaso kaimeliuose gyvenančius paauglius ir jų trumpą pabėgimą nuo kasdienybės į Himalajus.

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Tiesiog sėkmė“

Vieną gražią dieną Paryžiaus gatvėje prasilenkdami atsitiktinai susitinka Alenas (Niels Schneider), pradedantis rašytojas, ir Fani (Lou de Laâge), aukcionų namų darbuotoja. Abu kažkada mokėsi prancūzų licėjuje Niujorke, o dabar juos tiesiog suvedė sėkmė. Alenas tada buvo be atsako įsimylėjęs Fani, dabar jis išsiskyręs, o ji laimingai ištekėjusi už sėkmingo verslininko Žano (Melvil Poupaud), kuris „turtingus žmones daro dar turtingesnius“.