Kinas

Martinas Scorsese apie „Gėlių mėnulio žudikus“

Kino teatruose pasirodė naujas Martino Scorsese filmas „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) ‒ trijų su puse valandos trukmės juosta apie oseidžų genties indėnų žudynes. Scorsese ir Erico Rotho, „Oskaru“ apdovanoto scenaristo, dirbusio su Robertu Zemeckiu („Forestas Gampas“), Stevenu Spielbergu („Miunchenas“) ir Davidu Fincheriu („Keista Bendžamino Batono istorija“), scenarijaus pagrindas – to paties pavadinimo Davido Granno bestseleris.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Karas Izraelyje verčia prisiminti ir jo kaimynus, nuo kurių daug kas priklauso. Egiptas yra iš tų, kurie prisimena Musulmonų brolijos valdymo pasekmes, todėl, regis, nejaučia simpatijų Brolijos įkurtai „Hamas“. Bet Rytai visada pilni intrigų, todėl Tariko Saleho filmą „Kairo sąmokslas“ (LRT Plius, 26 d. 21.33) pravartu prisiminti, nors tai ir politinė fikcija.

Živilė Pipinytė

Iš festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ dienoraščio

Festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ sumanytoja Giedrė Krikščiūnaitė, tiksliau, jos vadovaujama „A-One Films Baltic“, perka filmus, kurie visiškai atitinka primirštą žodžių derinį „kino menas“. Tai filmai, nepriklausantys nuo raudonųjų kilimų spindesio ar masinio lietuviškų garsenybių susižavėjimo klegesio socialiniuose tinkluose. Žiūrėdama į festivalio seansų auditoriją, klausydamasi šiltų filmų pristatymų, prisiminiau studijų metais skaitytą Hermanno Hesse’s romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lietuvoje tapti žvaigžde paprasta: maža šalis, daug televizijų, kurioms reikia naujų veidų, reikalavimų nedaug, juolab profesinių, klestintys socialiniai tinklai, dar koks nors skandaliukas ar pavojinga liga – ir provincijos žvaigždės statusas garantuotas. Kevino Tancharoeno miuziklas „Tapti žvaigžde“ (LRT Plius, 14 d. 21 val.; LRT, 15 d. 23.15) pasakoja apie kitą kelią.

Aistė Račaitytė

Loisas Patiño apie filmą „Samsara“

Specialiuoju žiuri prizu Berlyno „Encounters“ programoje apdovanota Loiso Patiño „Samsara“ (Ispanija, 2023) – tai drąsus dokumentinę, vaidybinę ir eksperimentinę kino kalbą pasitelkiantis budistinis triptikas apie reinkarnaciją. Dvi itin skirtingas Laoso ir Zanzibaro kultūras jungiantis 16 mm juostoje kurtas filmas plėtoja nedalomo pasaulio vienio idėją ir žiūrovus kviečia patirti kino paradoksą – žiūrėti filmą užmerktomis akimis. Savo ankstesnius filmus padaręs laisvai prieinamus internete (www.vimeo.com/loispatino), Patiño tiki dalijimosi galia ir galvoja apie jaunus režisierius, kuriančius šalyse, kuriose legalaus turinio platformos neprieinamos. Apie „Samsarą“ ir ankstesnius Patiño filmus kalbėjomės jo trumpos viešnagės Vilniuje metu.

Rengėjų inf.

Prasidėjo tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis

 

Spalio 12–29 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Pablo Larraínas apie „Grafą“

2006 m. mirusio diktatoriaus Augusto Pinocheto šmėkla vis dar persekioja Čilę, jau vien dėl to, kad nepaprastai žiaurios chuntos lyderis niekada nebuvo nuteistas už savo nusikaltimus. Pinocheto gyvenimas – medžiaga daugeliui filmų, pradedant klastingu perversmu prieš tuometinį prezidentą Salvadorą Allende, geopolitiniais ryšiais su Margaret Thatcher vadovaujama Didžiąja Britanija ir baigiant nežabota korupcija. Tačiau iki šiol nė vienas režisierius nedrįso imtis filmo apie jo gyvenimą. Pablo Larraíno „Grafas“ („El Conde“, Čilė, 2023, „Netflix“) – pirmas toks bandymas.

Živilė Pipinytė

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gloria Steinem (g. 1934 m.) – viena svarbiausių 7-ojo dešimtmečio JAV feminisčių. Ši žurnalistė, politinė aktyvistė, keliautoja įkvėpė ne vieną savo amžininkę kovoti už moterų teises, priešintis patriarchaliniam gyvenimo būdui. Filme „Glorijos“ (TV1, 7 d. 22.55) režisierė Julie Taymor (filmo „Frida“ autorė) rodo svarbiausius Steinem gyvenimo etapus – vaikystę ir paauglystę, keliaujant po šalį kartu su tėvais, antikvariato prekeiviais, kelionę į Indiją 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, pirmuosius žingsnius žurnalistikos srityje (jauną Glorią vaidina Alicia Vikander) ir moterį, kuri 1970 m. surengė lygybės maršą, į JAV gatves išvedusį dešimtis tūkstančių moterų, ir tapo gyva legenda (Julianne Moore).

Christianas Petzoldas apie „Liepsnojantį dangų“

Festivalį „Lokys, liūtas ir šakelė“ šiemet atidarys Christiano Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“. Petzoldas (g. 1960 m.) – bene garsiausias vadinamosios Berlyno mokyklos režisierius ir scenaristas, filmų „Barbara“ (2012), „Feniksas“ (2014), „Tranzitas“ (2018), „Undinė“ (2020) autorius. Naujausias Petzoldo filmas „Liepsnojantis dangus“ („Roter Himmel“) šiemet apdovanotas Berlyno kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu. Pateikiame Januszo Wróblewskio pokalbio su režisieriumi, išspausdinto savaitraštyje „Polityka“, fragmentus.