Weso Andersono filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (LRT, 4 d. 21 val.) yra scena, kai kalėjimo sargas tikrina, ar kaliniams atneštame maiste nėra uždraustų daiktų. Jis taršo paštetą, sūrį ir kitokius europietiškus skanėstus, bet kai ant stalo atsiranda gražiai papuoštas pono Mendelio cukrainės desertas – sudeda ginklus. Prižiūrėtojas nesugeba pakelti rankos prieš tikrą meno kūrinį. Panašiai jaučiasi ir kino kritikai, susidūrę su Andersono filmais, kad ir su „Viešbučiu „Didysis Budapeštas“, kuriame daug sluoksnių ir kiekvieno skonis kitoks, o dekoracijos ir kostiumai gniaužia kvapą tiesiogine to žodžio prasme. Regis, filme nėra nė vienos scenos, kurioje nepamatytum autoriaus parašo. Tai pasireiškia barokiškai perpildytais vaizdais, simetriškai tvarkinga kadro erdve, autoriaus ironija bei humoro jausmu ir, žinoma, Andersono filmuose ypatingai skambančia Alexandre’o Desplat muzika.
Galima sakyti, kad „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ – kriminalinė komedija, kurios herojus Gustavas H. (Ralph Fiennes) yra pasakiško viešbučio durininkas. Viešbutis veikia išgalvotoje Rytų Europos valstybėje Zubruvkoje. Gustavas H. – žavus tobulų manierų vyras, be to, išmanantis apie kvepalus, todėl jį itin vertina pagyvenusios viešbučio gyventojos. Durininko problemos prasideda, kai jis iš paslaptingomis aplinkybėmis mirusios ponios D. (Tilda Swinton) paveldi brangų paveikslą. Godus velionės sūnus apkaltina Gustavą H. žmogžudyste. Išsipainioti iš nemalonumų durininkui gali padėti tik jo ištikimas pavaldinys – pasiuntinukas Zero.
Tačiau Andersonas žongliruoja visais kino žanrais: siaubo filmu (Willemas Dafoe vaidina samdomą žudiką, sukryžmintą su Nosferatu), melodrama, farsu ir net erotika. Regis, Andersonas pats pavirsta durininku, įgyvendinančiu žiūrovų kaprizus. Leidžia jiems juoktis, verkti, jaudintis ir bijoti. Kartu „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ žadina seno gero pasaulio, išnykusio XX a. karų kryžkelėse, ilgesį. Tas pasaulis išliko tik prisiminimuose, atvirukuose, filmų kadruose ar knygose, net jei amžininkams atrodė, kad tie vaizdai ar prisiminimai yra beverčiai.
Viešbučio vidų Andersonas filmavo Vokietijos mieste Gerlice, kurio dalis iki 1945-ųjų buvo Lenkijos miestas Zgoželecas. Gerlice tebestovi apleista parduotuvė, kurioje išliko grynas jugendo stilius – 1913 m. įrengti liftai, laiptai, stogas. Andersonas tiki, kad mūsų tikrovę kuria smulkmenos, ir sako, kad „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ yra pasakojimas apie gyvenimo estetizavimą. Apie tai verčia prisiminti ir austrės Marie Kreutzer filmas „Korsažas“ (LRT Plius, 9 d. 21.33). Tai ne istorinis filmas, nors jo herojė – Sisi vadinta Austrijos ir Vengrijos imperatorienė Elžbieta, o greičiau fantazija apie moterį, bandančią išsilaisvinti iš laiko, žmonių ir papročių jai primesto tabu korseto. Gražuolė ir elegantiškumo įsikūnijimas Sisi dar būdama gyva tapo populiariosios kultūros heroje, iškart sukeliančia asociacijas su įmantriomis ilgų plaukų šukuosenomis, liekna talija ir žirgais. „Korsaže“ tuo visaip žaidžiama, kartais nebijant ironijos ar žvilgsnio iš dabarties. Bet nepaisant gana žaismingo režisierės požiūrio į istoriją ir jos personažus, kad ir į garsųjį Sisi pusbrolį Bavarijos karalių Liudvigą, Vicky Krieps vaidina tragišką moterį – jos Sisi bijo laiko tėkmės ir vienatvės, nemoka mylėti savo vaikų, vis labiau tolsta nuo jai nepriimtinos tikrovės.
„Korsažo“ stilius primena 7-ojo dešimtmečio filmus, kurių autoriai tyčiojosi iš sustabarėjusių istorijos mitų, – tuo itin pasižymėjo amerikiečių „antivesternai“. Kreutzer laisvai elgiasi su filmo ritmu, mėgsta įterpti į pasakojimą sulėtintus kadrus ar visai kito laikotarpio rekvizitą bei muziką, mėgaujasi simboliškomis detalėmis ir vis baksnoja žiūrovams pirštu rodydama korsetą, į kurį visą filmą spraudžiama Sisi.
Britų režisierės Ammos Assante filmo „Bel“ (LRT, 5 d. 22 val.) herojė – juodaodė nesantuokinė britų karininko duktė Dido Elizabeth Belle, kuri XVIII a. dar būdama vaikas atsidūrė Anglijoje. Nepaisant išankstinio nusistatymo, mergaitės globėjai – lordas Mensfildas ir jo žmona – elgiasi su Bel kaip su savo dukterimi. Problemų kyla, kai mergina planuoja tekėti. Pagal to laiko papročius juodaodė negali dalyvauti visuomenės gyvenime. Vienintelis dalykas, galintis atkreipti dėmesį į Bel, yra paveldėti tėvo turtai. Tačiau režisierė pabrėžia, kad Bel savimonę pirmiausia formuoja teismo procesas, kurio centre atsidūrė laivas „Zong“, – jo kapitonas liepė išmesti už borto visus juodaodžius vergus. Nuosprendį, galintį pažeisti britų imperijos kolonijinius principus, turi skelbti Bel globėjas Mensfildas. ..
Aleksandro Grīno (1895–1941) vardas lietuviams menkai žinomas, nors jis gimė Biržų valsčiuje ir yra laikomas vienu populiariausių latvių istorinių romanų autorių. Rašytojas buvo suimtas sovietams okupavus Latviją, 1941 m. sušaudytas Astrachanės kalėjime, o jo vardas sovietmečiu ištrintas iš literatūros istorijos. Šįvakar, lapkričio 3 d., 21.30 LRT Plius rodo pagal jo romaną 2019 m. sukurtą istorinę dramą „Sielų pūga“. Tai pasakojimas apie šešiolikmetį Artūrą, kuris kariauja Pirmojo pasaulinio karo frontuose, vėliau prisideda prie latvių šaulių ir kovoja prieš bermontininkus už naujai įkurtos Latvijos laisvę ir nepriklausomybę. „Sielų pūga“ Latvijoje tapo žiūrimiausiu filmu ir gavo geriausio metų filmo apdovanojimą „Lielais Kristaps“, bet režisierius Dzintaras Dreibergas sulaukė ir kritikos, esą per mažai dėmesio skyrė romane išsamiai aprašytai garsiųjų latvių šaulių bolševizacijai.
Film noir – geras priešnuodis patriotiniam patosui ir skambiems žodžiams. Garsaus scenaristo Williamo Monahano režisūrinis debiutas – 2010-aisiais pasirodęs „Londono bulvaras“ (TV3, 7 d. 22.30) – yra apie tai, kad svajonės neišsipildo. Vieniems tame bulvare stinga meilės, kiti nesugeba pasiekti tikslų ir, kaip dabar sakoma, pajusti pilnatvės. Todėl viskis liejasi gausiai, nestinga kokaino ar metadono. Šio bulvaro herojus – smulkus nusikaltėlis Mitčelas (Colin Farrell). Jis išėjo iš kalėjimo, kur sėdėjo už žmogžudystę. Mitčelas nori pradėti dorą gyvenimą ir įsidarbina pas emociškai pakrikusią žvaigždę Šarlotę (Keira Knightley). Jis ne tik auksarankis, sugebantis viską pataisyti, bet gali būti ir asmens sargybinis, vejantis šalin šeimininkę persekiojančius paparacus. Viskas sekasi, kol apie save neprimena Mitčelo praeitis.
Monahanas rodo tam tikrus Londono sluoksnius su karčios melancholijos prieskoniu – juk jo įkvėpimo šaltinis buvo Billy Wilderio „Saulėlydžio bulvaras“ (1950) ir kiti klasikiniai film noir. Tačiau pastebėjau, kad norėdamas pasakoti apie dorą tipą, atsidūrusį banditų ir puolusių moterų pasaulyje, Monahanas turėjo palikti Holivudą ir atsidurti Europoje. Visai kaip Wesas Andersonas, savo Mitteleuropa radęs Silezijoje.
Jūsų – Jonas Ūbis
