Vaikštantiems pragaro stogais ir realybės gatvėmis

„Scanoramos“ programoje gausu filmų, kurių nereikėtų pražiopsoti, bet jų – per šimtą, o kiekvienas žiūrovas turi tiek laiko, kiek turi. Pateikiame kelis, atspindinčius tai, kas patraukė pačių kinematografininkų dėmesį.

„Anselmas – laiko gaudesys“ („Anselm – Das Rauschen der Zeit“, Vokietija, Italija, Prancūzija, 2023)

Wimo Wenderso filmas apie vokiečių menininką Anselmą Kieferį primena milžiniškas pastarojo skulptūras. Kurtas dvejus metus, tradicinio dokumentinio filmo neprimenantis pasakojimas leidžia įžengti į Kieferio ir jo kūrinių pasaulį. Gigantiškoje menininko dirbtuvėje filmuotos scenos, archyvinė medžiaga ir suvaidinti epizodai kuria su pokario kolektyvine amnezija kovojančio žmogaus portretą. 1945 m. gimęs Kieferis, Josepho Beuyso mokinys, karjeros pradžioje laikytas tiesiog provokatoriumi ar net nacių gerbėju, savo kūriniuose nuolat primena juodą Vokietijos praeitį. Wendersas su kino kamera keliauja po Prancūzijoje, Baržake, įkurtą Kieferio studiją – daugybę hektarų apimančią erdvę. Kieferio kurti objektai – milžiniški betono bokštai ir požeminiai tuneliai – rodo menininką dominančias temas: statymą ir irimą, mitą, liudijimą, išnykimą. Pravartu pasižiūrėti, juolab kad Lietuvoje vyksta  diskusijos apie paminklus ir atmintį. 

„Gurmaniška aistra“ („La passion de Dodin Bouffant“, Prancūzija, 2023)

Vietname gimęs režisierius Trần Anh Hùngas „Gurmaniškoje aistroje“ panardina į XIX a. antrosios pusės prancūzų virtuvės pasaulį ir rodo, kaip patiekalai, skoniai ir aromatai padeda išreikšti giliausius jausmus. Puiki virėja Euženi (Juliette Binoche) ir virtuvės specialistas Dodenas (Benoît Magimel) jau dvidešimt metų kartu gamina, kuria receptus ir rengia didelius priėmimus. Galima sakyti, kad jie bendrauja patiekalais, o pasaulis, kurį abu kuria, padeda išgyventi sunkiausias akimirkas. Bet jų santykiai per tuos metus keičiasi... Režisierius, kurį įkvėpė politiko ir teisininko, garsių kulinarinių knygų autoriaus Anthelme’o Brillat-Savarino (1755–1826) gyvenimas, „Gurmaniškoje aistroje“ sujungė pasakojimą apie meilę ir poetinį kiną, o už patiekalus buvo atsakingas garsus prancūzų virtuvės šefas Pierre’as Gagnaire’as.

„Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ („Ingeborg Bachmann – Reise In Die Wüste“, Šveicarija, Vokietija, Liuksemburgas, Austrija, 2023)

„Scanoramos“ pažintis su  austrų rašytoja Ingeborg Bachmann prasidėjo 2016 m. Ruth Beckermann filmu „Išsvajotieji“, kurio pagrindas – kelis dešimtmečius rašyti Bachmann ir Paulio Celano laiškai. 2020-aisiais festivalis rodė Bachmann novelės įkvėptą filmą – Christiano Petzoldo „Undinę“. Naujas vokiečių kino klasikės Margarethe von Trottos filmas pasakoja Bachmann ir šveicarų rašytojo Maxo Frischo meilės istoriją. Von Trotta rodo Bachmann kaip moterį, aplenkusią savo laiką: vienoje svarbiausių filmo scenų ji (Vicky Krieps) skaito paskaitą apie kūrybos laisvę auditorijai, susidedančiai iš vyrų vienodais kostiumais. Frischas (Ronald Zehrfeld) piešiamas tamsiomis spalvomis – jis kankina mylimą moterį pavydu, įtarinėjimu. Kartu tai ir gana tradiciškas biografinis filmas – su jo herojais keliaujame po Italiją, Šveicariją, Egiptą, o skirtingus laiko sluoksnius sujungia dykumos vaizdai. Tai ir meilės išdegintos rašytojos sielos metafora, ir jos įkvėpimo šaltinis.

„Jaunystė (Pavasaris)“ („Qing Chun (Chun)“, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai, 2023)

Nepriklausomas kinų režisierius, fotografas, videomenininkas Wang Bingas – vienas svarbiausių šių dienų dokumentinio kino kūrėjų. Filmuose jis stebi savo herojus, atskleisdamas tai, kas paslėpta nuo žmogaus žvilgsnio. Šiame filme tai jauni žmonės, iš visų Kinijos kampelių atvykstantys į Zhili miestą, kuriame klesti tekstilės pramonė. Dvidešimtmečiai filmo herojai yra pasirengę dirbti keliolika valandų per dieną sunkiomis sąlygomis ir viliasi, kad uždirbti pinigai leis jiems turėti šeimą, auginti vaikus, įkurti verslą. Nors visas jų gyvenimas yra darbas, jaunuoliai mezga naujus ryšius. Wang Bingas filmą kūrė beveik dešimt metų, keliavo su savo herojais ir į jų gimtinę. Šiemet prieš premjerą Kanuose režisierius sakė: „Filmo kūrimas užtruko tiek metų ne todėl, kad daug filmavau, bet todėl, kad man prireikė laiko suprasti regiono, kuris man buvo svetimas, dvasią ir gyvenimo būdą.“ Tai filmas tikros stebimosios dokumentikos gerbėjams – realistines sekinančio darbo scenas lydi gyvenimo džiaugsmo kupini vaizdai.

„Makbetas“ („Macbeth“, Vengrija, 1982)

Béla Tarras visada stengėsi suteikti savo filmų istorijoms alegorijos pobūdį, ieškojo naujos kino kalbos, eksperimentavo su kino formomis. „Šėtono tango“ gerbėjams „Scanorama“ siūlo itin retai rodomą Tarro kūrinį – Vengrijos televizijos teatrui sukurtą Williamo Shakespeare’o „Makbetą“. Tai diplominis režisieriaus darbas, pareikalausiantis iš žiūrovų kantrybės braunantis per sudėtingą Tarro panaudotų išraiškos priemonių tinklą. Nufilmuotas vaizdo juostoje „Makbetas“ susideda iš dviejų kadrų: ekspozicija su raganų pranašyste trunka apie penkias minutes ir beveik valandą – likęs pasakojimas. Apsiginklavę vaizdo kameros stabilizavimo sistema (steadicam) režisierius ir operatorius kartu su aktoriais suka ratus televizijos studijoje pastatytomis siauromis, labirintą primenančiomis tamsiomis gatvelėmis. Makbetą suvaidino vienas populiariausių tų laikų vengrų aktorių György Cserhalmi.

„MMXX“ (Rumunija, Moldova, Prancūzija, 2023)

„Pono Lazaresku mirties“ autorius Cristi Puiu šįkart sujungė komediją su drama ir pasakoja apie istorijos kryžkelėse pasiklydusius žmones. Filmas susideda ir keturių tarpusavyje susijusių pasakojimų, rodančių jaunos gydytojos, jos brolio, vyro ir kriminalinio inspektoriaus likimą. Oana vis labiau pasineria į klausimus, kuriuos ji užduoda savo pacientei. Jaunesnysis Oanos brolis įstrigo istorijoje, kuri daug didesnė, nei galėtų ją pakelti. Susirūpinęs savo sveikata Oanos vyras Septimijus išgirsta istoriją, į kurią įsipainiojo jo greitosios pagalbos automobilio kolega. Inspektoriui Narciui sukelia nerimą bendradarbio mirtis. Rumunų Naujosios bangos gerbėjams filmas, matyt, privalomas.

„Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ („Nu aștepta prea mult de la sfârșitul lumii“, Rumunija, Liuksemburgas, 2023)

Radu Jude’s filmo pavadinimas – Stanisławo Jerzy Leco citata. Bet šiame ekscentriškame stilių, formatų, konvencijų mišinyje citatų bus ir daugiau – pabaigoje režisierius pacituos ir Kobayashi Issa haiku: „Šiame pasaulyje mes vaikštome pragaro stogu grožėdamiesi gėlėmis.“ Bet ne tik tai jau leidžia sakyti, kad Jude – vienas originaliausių dabar kuriančių režisierių. Naujo filmo išeities taškas – 1981 m. pasirodžiusi Luciano Bratu drama „Angela važiuoja toliau“. Filmo herojė buvo vieniša keturiasdešimtmetė Bukarešto taksi vairuotoja, filmo pabaigoje atrandanti meilę. Naujoji Andžela susitinka su pasenusiais Bratu filmo herojais. Jude rodo šiuolaikinę Andželą. Ji gyvena pakrikusiame pasaulyje, dirba austrų korporacijai, kuriai vadovauja Goethe’s proproanūkė. Andžela važinėja po miestą ir daro vaizdo įrašus apie nelaimingus atsitikimus skirtingose įmonėse. Pasaulis šlykštus, jį galima tik keikti ir išjuokti, tad užsidėjusi virtualią buko mačo kaukę Andžela instagrame visaip iš pasaulio tyčiojasi. Jude naudojasi ir komunistinio kinematografo principais: kai filmuojama austrų firmos darbo saugumo reklama, nukentėjusiam darbuotojui nebus leidžiama sakyti tiesos – jo žodžiai bus užrašyti ant kartono lapų. Kaip ir anais laikais, nuo cenzūros nepasislėpsi, tad vienintelis išsigelbėjimas – juodasis humoras.

„Prasti reikalai“ („Poor Things“, D. Britanija, JAV, Airija, 2023)

„Prasti reikalai“ – to paties pavadinimo škotų rašytojo Alasdairo Gray’aus romano ekranizacija. Literatūrologai jį lygina su milžinišku bokštu, pastatytu iš kubelių, kuriuos kiekvienas gali sudėlioti, kaip nori. „Omaro“ ir „Favoritės“ autoriaus Yorgoso Lanthimoso, kurio gerbėjų pas mus netrūksta, filmai taip pat kartais primena gerai žinomų elementų dėlionę. Rugsėjį Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanoti „Prasti reikalai“ primins ir filmus apie Frankenšteiną, ir „Pigmalioną“, ir niūrias Davido Lyncho fantazijas. 

Ekscentriškas mokslininkas Godvinas (sutrumpintai Godas, arba Dievas) Baksteris (Willem Dafoe) grąžina gyveniman mirusią moterį. Bela (Emma Stone) prisikelia kaip tabula rasa ir mokslininkas gali ją formuoti, mokyti papročių, kalbos ir pasaulio. Tačiau laikui bėgant Bela nebenori gyventi lyg laboratorijos eksponatas. Ji išsirengia į kelionę. Londone, Aleksandrijoje ir Paryžiuje ji patirs visus sekso ir prievartos, pesimizmo ir idealizmo, kapitalizmo ir socializmo, pagaliau – patriarchato ir santuokos niuansus. Vilkėdama skirtingus kostiumus ir prisiimdama skirtingus socialinius vaidmenis Bela apnuogina to, kas vadinama normalumu, nenormalumą. Kitaip tariant, Lanthimosas primena, kad visi savaip esame keisti.

„Žemės dainos“ („Fedrelandet“, Norvegija, 2023)

Režisierė Margreth Olin tėvų namus paliko prieš trisdešimt metų. Kai gyvenimas ėmė slysti iš po kojų, ji nutarė grįžti. Filme Olin rodo keturis metų laikus Vakarų Norvegijoje, po kurią keliauja kartu su aštuoniasdešimt ketverių metų tėvu Jørgenu ir bando sau atsakyti į klausimą „iš kur aš esu“. Tai susitikimas su intymia šeimos istorija, bet pirmiausia – su laukine gamta ir nesiliaujančiu gimimo ir mirties ciklu. Tėvas pataria dukteriai, kad stengtųsi prisiminti gerus laikus: „Taip lengviau. Neužsidaryk gedule, nes kartos seka viena paskui kitą. Tai neišvengiama, visiškai natūralu ir atsitinka visiems.“ Kritikai filmą vadina gamtos simfonija. Jame lyg ir nedaug įvykių, bet atrodo, kad įvyksta viskas, nes tampame nesibaigiančio gamtos judėjimo liudininkais, ji svaigina garsais ir spalvomis. 

„Žmogiškosios kūno gėlės“ („Human Flowers of Flesh“, Vokietija, Prancūzija, 2022)

Helenos Wittmann filmas – vizualinė esė, o gal meditacija apie europietišką postkolonializmą ir žmogaus ryšį su gamta. Laivas, kurio kursą žymi moteris, plaukia iš Marselio prie Alžyro krantų, ten, kur buvo pirmoji Svetimšalių legiono bazė. Šį kolonijinės prievartos simbolį režisierė supriešina su sava poetų, klajoklių, gurmanų „armija“. Laivo įgula neužsidaro tvirtovėse, netrokšta užkariavimų. Ji juda tarp vandens ir sausumos, tylos ir pokalbių, istorijos ir dabarties, pagerbdama nuolat besikeičiantį pasaulį, kuriame neegzistuoja sienos.