Visa tiesa apie apelsinus

Ispanų režisierė Laura García Andreu Valensijoje studijavo audiovizualinę komunikaciją, vėliau susidomėjo socialinėmis problemomis ir etnografiniu kinu, todėl išvyko į Peru studijuoti antropologijos. Jos pirmasis dokumentinis filmas „Motinystė“ („[M]otherhood“, 2018) nagrinėjo, kodėl jaunos moterys nenori susilaukti vaikų. Antrasis filmas „Domingo Domingo“ (Ispanija, Lietuva, 2023), kurį rodė „Nepatogus kinas“, pasakoja apie mažo Ispanijos miestelio ūkininką Domingą, jo svajones, kasdienybę ir kovą su korporacijomis, pamažu užvaldančiomis pasaulio apelsinų rinką.

Kaip susipažinote su Domingu ir kodėl nusprendėte sukurti apie jį filmą?

Netikėtas ir juokingas sutapimas: Domingas yra mano vyro pusbrolis. Mano senelis taip pat buvo ūkininkas, mes buvome labai artimi, todėl dar iš vaikystės turiu polinkį idealizuoti ūkininkus. Atsimenu, kaip žaisdavau laukuose, kol senelis dirbdavo. Užaugusi ne kartą mąsčiau, kodėl ūkininkai visad lieka paraštėse, yra mažiau gerbiami nei kitų profesijų atstovai. Kai pirmą kartą atvykau į tą mažytį miestelį, rodomą filme (jame mažiau nei penki tūkstančiai gyventojų), mane užplūdo vaikystės prisiminimai. Susipažinusi su vietiniais supratau, kad šie ūkininkai turi išskirtinį ironijos pojūtį. Susidūrę su problemomis, jie visad randa iš ko pasijuokti. Manau, tai labai sveikas požiūris į gyvenimą. Sutikusi Domingą sušukau: „O Dieve, koks puikus personažas!“

Ankstesnis mano filmas buvo apie moteris, nenorinčias tapti motinomis. Ir nors tai gana sudėtinga tema, filmas iš dalies yra komiškas. „Motinystės“ filmavimams pasibaigus supratau, kad noriu kurti dokumentiką su daugiau humoro. Žinoma, „Domingo, Domingo“ turi ne vieną sluoksnį, aš pati jį laikau labiau tragikomedija nei komedija. Bet tuo metu man buvo labai įdomu kurti komišką filmą, ypač kai susipažinau su Domingu ir sužinojau, kad jis augina slaptą apelsinų veislę slaptame medyje. Tada nusprendžiau sukurti filmą apie apelsinų verslą iš vidaus, apie jo užkulisius, kurie dažniausiai mums yra nežinomi. Iš esmės šis filmas apie tai, kas slypi už maisto, kurį valgome, pasinaudojant siužetu apie slaptą veislę, kurią augina su moderniais vėjo malūnais, tai yra stambiomis korporacijomis, kovojantis Don Kichotas – Domingas.

Ar filmuodama daug improvizavote?

Žinoma, Domingas – ganėtinai nenuspėjamas veikėjas. Kartais pasiūlydavau jam paimprovizuoti, sugalvodama „žaidimo“ taisykles, ir jis visad mielai įsitraukdavo. Tarp mūsų atsirado stiprus pasitikėjimas vienas kitu. Prie jo, žinoma, prisidėjo ir tai, kad mes giminės. Kartu filmavosi ir mano vyro tėtis bei brolis, todėl jaučiau didelę atsakomybę tinkamai juos pristatyti. Kai filmą pirmą kartą rodėme Valensijoje (netoli filme rodomo miestelio – G. V.), pajutau palengvėjimą. Filmas visiems labai patiko. Po seanso prie manęs priėjo Domingo geriausias draugas ir pasakė, kad sugebėjome Domingą parodyti tokį, koks jis iš tiesų yra.

Kaip, jūsų nuomone, šį filmą priėmė žiūrovai? Gal galite papasakoti daugiau apie premjerą Valensijoje?

Visą seansą kino salėje skambėjo juokas. Filmo rodymas buvo ypatingas ūkininkų bendruomenei, nes visuomenė juos laiko nesvarbiais, o čia staiga jie tampa pagrindiniais filmo veikėjais ir yra rodomi dideliame ekrane. Ūkininkai, taip pat ir mano senelis, susiduria su didžiulėmis problemomis, tokiomis kaip sausros ar potvyniai, įvairios augalų ligos, jie nuolatos žvilgčioja į dangų, bandydami nuspėti oro sąlygas, nes apelsinų derlius būna tik kartą per metus ir kartais dėl blogų orų ūkininkai jį praranda, tačiau visus šiuos gąsdinančius dalykus sugeba priimti kaip proceso dalį, su humoru ir gera nuotaika.

Kitas jų gyvenimo aspektas, iš kurio, manau, visi galime pasimokyti, – laisvė. Pavyzdžiui, Domingas visad siekia laisvės tiek savo asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Taip pat jų gyvenimo tempas gerokai lėtesnis nei didmiesčių gyventojų – šie visad kur nors skuba, yra be galo nervingi, vis ieško kažkokios mistinės sėkmės, kuri neegzistuoja. Tad, manau, galime nemažai pasimokyti iš šių žmonių, gyvenančių kitokiu ritmu, visuomenėje, puoselėjančioje kitokias vertybes. Jie gyvena kur kas ramiau, laimingiau, moka būti čia ir dabar. Manau, kad ir pati daug iš jų išmokau kurdama filmą.

Vienas svarbiausių Domingo charakterio bruožų – jis nebijo išbandyti naujų dalykų, eksperimentuoti. Tarkim, filme jis nusprendžia pabandyti auginti mangus. Šiuo požiūriu Domingas be galo drąsus žmogus, net savo bendruomenės atžvilgiu.

Trejus metus stebėjote miestelio bendruomenę. Kaip manote, ar filmas paveikė šios mažos bendruomenės žmones?

Manau, kad nepadarėme jiems jokios įtakos. Jeigu prisimintumėte filmo sceną, kai keturi vyresnio amžiaus vyriškiai bare šnekasi apie apelsinus, tai tokie patys pokalbiai vyko ir prieš filmą, ir po jo. Šis ketvertas yra geriausi draugai nuo vaikystės ir jie kasdien susitinka tame pačiame bare tuo pačiu laiku pasikalbėti ta pačia tema – apie apelsinus. Kai pirmą kartą atvykau į šį miestelį, buvau priblokšta. Nes esu kilusi iš Valensijos – miesto, kurio identiteto dalis yra apelsinai, tačiau mes nieko nežinome nei apie pačius vaisius, nei apie žmones, kurie juos augina. Tad kai pirmą sykį apsilankiau šiame mažame miestelyje ir išgirdau, kaip žmonės visur aplinkui šnekasi vien apie apelsinus, buvau nustebusi. Man tai atrodė įspūdinga ir šiek tiek beprotiška.

Kaip gimė idėja pasakojimą sutirštinti detektyviniais elementais?

Man atrodė, kad tai puikus būdas pabrėžti komiškumą. Detektyvo žanras buvo dar vienas eksperimentas, ne iki galo išplėtota idėja, kuri atrodė visai logiška. Juk Domingas paslapčia augina naują apelsinų veislę ir niekas apie tai nežino. Kitoje scenoje Domingas bare šnekasi su savo pusbroliu apie žmones, kurie važiuoja į stambiąsias korporacijas ir bando išsinešti apelsinų šakeles, tad dedasi jas į burną, kad išlaikytų drėgmę ir panašiai. Tai iš tiesų vyksta! Dėl šių elementų filmas pradeda priminti pikareską. Sužinojusi apie tokius dalykus supratau, kad pridėjus detektyvinio prieskonio siužeto logika nesugrius, tik dar labiau pabrėšime šių žmonių išskirtinumą, – komedija ir detektyvas puikiai dera tarpusavyje. Tarkim, muzikinis takelis sujungia abu. Taip pat filme yra scena, kai Domingo tėtis prie apelsinmedžių pastato radiją, kad iš jo sklindantys garsai atbaidytų šernus. Ši scena nebuvo surežisuota, man tai pasirodė labai graži metafora – ūkininkų apsaugos sistemos menkumo, silpnumo prieš stambiąsias korporacijas.

Ar filmuodama galvojote apie būsimo filmo auditoriją? Kokį įsivaizdavote savo filmo žiūrovą?

Dažniausiai nemėgstu galvoti apie būsimą auditoriją, nes tai apriboja kūrybinę laisvę. Filmą kūriau visiems – nuo festivalių iki televizijos žiūrovų. Manau, problema aktuali kiekvienam, nes visi einame į parduotuvę, perkame apelsinus ar kitus produktus ir neturime žalio supratimo, kad už viso to slypi patentų sistema. Aš pati apie tai nežinojau prieš pradėdama filmuoti „Domingo Domingo“.

Kokie jūsų tolesni planai? Ar jau pradėjote kurti naują filmą?

Taip, kuriu trumpametražį filmą tame pačiame miestelyje. Man atrodo, kad jo gyventojai turi kažką unikalaus, negaliu įvardyti, ką tiksliai, bet esu sužavėta šios bendruomenės. Mano naujo filmo siužetas – apie naujai miestelyje įvestą šiukšlių rūšiavimo sistemą, kai reikalaujama kasdien prie lauko durų pastatyti vis kitą šiukšlių dėžę, pavyzdžiui, pirmadienį plastiko, antradienį popieriaus. Miestelyje susiformavo didžiulė opozicija, balkonuose iškilo plakatai, išpaišyti grafičiais, su užrašu „Ne – atskiroms šiukšlių dėžėms“. Visa tai man pasirodė arti siurrealizmo ribos. Labai užsimaniau tai užfiksuoti.

Kalbėjosi Greta Vilnelė