Kinas
Vieną gražią dieną Paryžiaus gatvėje prasilenkdami atsitiktinai susitinka Alenas (Niels Schneider), pradedantis rašytojas, ir Fani (Lou de Laâge), aukcionų namų darbuotoja. Abu kažkada mokėsi prancūzų licėjuje Niujorke, o dabar juos tiesiog suvedė sėkmė. Alenas tada buvo be atsako įsimylėjęs Fani, dabar jis išsiskyręs, o ji laimingai ištekėjusi už sėkmingo verslininko Žano (Melvil Poupaud), kuris „turtingus žmones daro dar turtingesnius“.
Prabanga ir brangiomis dovanomis apipilta Fani dūsta nuobodžioje ir lėkštoje savo vyro aplinkoje. Ji jaučiasi „trofėjine žmona“, o dar tos nepakenčiamos savaitgalio išvykos į užmiesčio namus, nes vyras su draugais mėgsta medžioti...
Susitikimas su Alenu pažadina Fani jaunystės svajas, maištingumą, bohemišką polėkį. Juodu klajoja po miesto parkus, antikvarinius knygynus, cituoja Stéphane’o Mallarmé ir Jacques‘o Prévert’o poeziją. O rudenėjantis Paryžius, nufilmuotas Vittorio Storaro, toks spalvingas ir nuostabus. Žinoma, kad meilės istorija čia būtinai nutiks. Jaudinanti, žavinti ir vis dėlto tokia pat, kokių šiame mieste vyksta tūkstančiai.
Woody Allenas pasakoja deklaratyviai tarsi nereikšmingą, banalią istoriją. Jokių globalių ar aktualių problemų. Bet pasakoja labai meistriškai ir įdomiai, kaip tik jis sugeba. Savita intonacija, pripildyta humoro, ironijos. Nebijo kartotis ir cituoti savęs, bet tai tik suteikia dar daugiau žavesio naujam režisieriaus filmui „Tiesiog sėkmė“ („Coup de chance“, Prancūzija, 2023).
„Mano gyvenimas būtų visai kitoks, jei nebūčiau atsitrenkusi į tave gatvėje“, ‒ prisipažįsta Fani. Alenas ją kviečiasi į savo nedidelį bohemišką butuką palėpėje, kur paprasti spagečiai daug gardesni už prabangių restoranų valgius, o vynas, „kuriam buvo akcija parduotuvėje“, toks skanus... Jis patiki jai skaityti savo didžiausią brangenybę – būsimo romano rankraštį. Atrodo, kad jiems lemtas laimingas loterijos bilietas, kurį Alenas padovanoja Fani. Ta beveik nuliui lygi galimybė išlošti milijoną, atrodytų, jų neaplenks. Tiesiog tuoj ištiks sėkmė.
Deja, pavydžiam, savininkiškam Fani vyrui Žanui kyla įtarimų, kad jo „trofėjinė žmona“ turi meilužį. Jis kreipiasi į detektyvų agentūrą, kad šie pasektų Fani. Tiesa, žinoma, greitai išaiškėja ir išjudina tamsias, negailestingas Žano savybes, apie kurias jau sklando gandai. Dar šioje istorijoje įsipainioja iš JAV atvykusi Fani mama Kamila (Valérie Lemercier), kuriai kyla pagrįstų įtarimų dėl žento elgesio.
Romantiška ir lengva filmo nuotaika kinta, tampa niūresnė. Pasikeičia ir sėkmės judėjimo trajektorija. Ji pradeda permainingai šokinėti nuo vienos situacijos prie kitos.
Kalbama, kad šis jau penkiasdešimtas režisieriaus filmas yra jo atsisveikinimas su kinu. Naujoje juostoje, pirmą kartą sukurtoje tik su prancūzų aktoriais ir prancūziškai, Allenas lieka ištikimas savo temoms, vėl jas kartoja: tai atsitiktinumas ir neišvengiamas likimas, meilė ir neištikimybė. Viskas lengvai atpažįstama ir teikia malonumą mėgstantiems jo kiną. Tačiau šį kartą, gal dėl to, kad tai paskutinis, kaip teigiama, jo filmas, aštriai pakimbama ties egzistencijos riba. Ta tamsaus ekrano ilga pauzė filmo pabaigoje...
Viskas yra ir tęsis toliau: meilė, neištikimybė, nusikaltimas ir bausmė, kūryba, pinigai, kvaili tauškalai ir apkalbos, brangūs restoranai ir Paryžiaus parkai. Bet yra tik viena tikra sėkmė – tau suteiktas gyvenimas. Gimti yra dar didesnė ir neįtikimesnė sėkmė nei ištraukti laimingą loterijos bilietą.
Tarsi nieko nauja nei pasakyta, nei parodyta. Bet „Tiesiog sėkmė“ teigia gyvenimo džiaugsmą, būties lengvumą ir palaiko dvasią. O tai jau tikra filmo sėkmė.
