Kinas
Kiekviename mieste ‒ daugybė istorinių sluoksnių. Kartais jie įgyja plytų ar cemento pavidalą, kartais tai monumentai, skulptūros, architektūrinis paveldas. Žmonės ‒ taip pat laiko ženklai. Užfiksuoti šiuos laiko ženklus svarbu, nes jie nėra autonomiški dėmenys, jie transliuoja žinutę apie praėjusio laiko estetiką. Pavyzdžiui, 10-asis dešimtmetis buvo ekstravagantiškų asmenybių ir maištingų judėjimų metas. Ir nors atkūrus nepriklausomybę ši „mada“ praėjo, dar kurį laiką, klaidžiojant po Vilniaus senamiestį, buvo galima sutikti gyvų simbolių, liudijančių lūžio ir permainų laiką. Vienas jų – Rožytė (tikrasis jos vardas – Vida Gumbytė), su kuria kiekvienas pastaruosius dvidešimt metų Vilniuje praleidęs žmogus turbūt ne kartą yra prasilenkęs. Ryškiu makiažu, puošnia skrybėle, margomis suknelėmis, vaikiško naivumo kupinu žvilgsniu ir plačia „laimingo idioto“ šypsena iš minios išsiskirianti moteriškė tapo ikoniška Vilniaus asmenybe, žmogumi legenda, kurios tikrąją istoriją mažai kas težinojo. Nežinojo ar niekada neįsidrąsino paklausti? Matyt, šio klausimo vedama kino režisierė Neringa Starkevičiūtė sukūrė dokumentinį filmą „Aš esu Rožytė“ (Lietuva, 2023), bandantį apčiuopti, kas slepiasi po Rožytės „viršeliu“.
Tiesa, filmą vargu ar galima pavadinti dokumentiniu portretu, tai veikiau iškarpos iš asmeninio režisierės autobiografinio filmo, jai bendraujant su Rožyte. Apie pačią filmo heroję sužinome vos keletą net ne detalių, o greičiau faktų (vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, tėvų vardus, augintinių kiekį). Ypač įsimintina vieno iš Rožytės ir Starkevičiūtės dialogų akimirka, kai režisierė paklausia, ar Rožytė turėjusi tėvus...
Lygindamas Rožytę su kitomis ryškiomis Vilniaus asmenybėmis (kunigaikščiu Vildaugu, Monachu), miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius pabrėžia, kad Rožytė visuomet buvo mažakalbė. Tai patvirtina filmo kadrai, kuriuose matome, kaip ji sėdi ant suolelio savo gimtajame Pūstonių kaime, šildosi saulutėje ir glosto katėms uodegas. Iš tų kelių pauzių ir kadrų, kai abi moterys (režisierė ir jos herojė) yra toje pačioje kiemo erdvėje, tačiau užsiėmusios skirtingais dalykais, galima suprasti, kad užsimegzti artimesniam ryšiui tarp režisierės ir Gumbytės nereikėjo daug žodžių. Turbūt todėl taip palengvėja, kai filme atsiranda keletas muzikinių intarpų, kuriuose pasigirsta kitas to paties laikmečio „milžinas“ – Vytautas Kernagis, užtaisantis pagrindinės siužetinės linijos spragas.
Filmui „Aš esu Rožytė“ Polinos ir Elizos Šutovų sukurti animaciniai intarpai, kaip ir Kernagio muzika, užpildo tuštumą, nejaukias pauzes, tačiau papildomos vertės mažai tesukuria. Šutovų kurta animacija dvimatė, nespalvota, su retkarčiais įsiterpiančiomis kitomis sodriomis spalvomis, personažų įvaizdžiai realistiški, tačiau kai kurios linijos kiek padailintos, suapvalintos. Kartais ima atrodyti, kad animacija tapo priemone sumažinti filmo išlaidas, ypač dėl dažno jos naudojimo kelionei traukiniu ar mašina vaizduoti. Kituose animuotuose kadruose – pasakų veikėjų vakarėlis, suponuojantis „tobulą“ pasaulį kaip opoziciją skaudžiai realybei pro rožinius režisierės Rožytei uždėtus akinius. Stebint animaciniuose kadruose išsišiepusios Rožytės figūrėlę, nerūpestingai tipenančią laukais, šmėsteli mintis, kad tokiam didžiai nuoširdaus naivumo žmogui verčiau derėtų likti animacinėje visatoje, kuo toliau nuo aštrių tikrovės briaunų.
Starkevičiūtės pasiūlytas rakursas į Rožytės portretą „apnuogina“ viltingą optimizmą, jos vidinės šviesos spindesį ir parodo tikrąją ją – neapsiskaičiusią, vienišą, ligotą, liūdną garbaus amžiaus moterį, dienų dienas sėdinčią vienkiemyje su tuntu kačių ir keliais šunimis. Jos kasdienės kelionės į Vilnių nebeatrodo kaip smagus, gal kiek naivokas persirengimo žaidimas. Tai tampa grynų gryniausiu nevilties pastūmėtu gestu. Matyt, ne apie visas legendas reikia kurti filmus arba kartais vertėtų ilgiau pasvarstyti, ar filmas tikrai skirtas didiesiems ekranams. Galbūt jam pakaktų vien asmeninės peržiūros režisierės namuose gerų draugų kompanijoje.
