Kinas
Martino Scorsese’s filmų herojai dažnai yra geri žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasielgiantys blogai. Išduodantys, žudantys, meluojantys. Toks ir naujausio režisieriaus filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) veikėjas Ernestas Burkhartas, kurį vaidina Leonardo DiCaprio. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jis grįžta iš Europos į Oklahomą, pas dėdę Viljamą Heilą (Robert De Niro). Heilas iš tų, kurie patys susikrovė turtus ir įgijo įtakos. Jis jaučiasi galingas, net liepia vadinti save karaliumi. Ernestas tikisi, kad dėdė jam padės, ir net neįtaria, kokį planą šis sugalvojo, gudriai pasinaudojęs sūnėno noru turėti daug pinigų, moterų ir alkoholio. Pasirodo, tikslą pasiekti visai paprasta. Reikia tik vykdyti Heilo nurodymus.
XIX a. viduryje į prastas Oklahomos žemes perkelti indėnai oseidžai XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje tapo pačia turtingiausia pasaulio tauta, nes jų teritorijoje rasta naftos. Turtingi indėnai mėgavosi visais malonumais – prabangiais automobiliais, brangenybėmis, madingiausiais drabužiais, sportu ir pramogomis. 1923 m. indėnams buvo išmokėta per 30 milijonų dolerių – perskaičiavus į dabartinius pinigus tai būtų daugiau nei keturi šimtai milijonų. Nors oseidžai turėjo gauti leidimą naudoti pinigus (suprantama, iš oficialių „globėjų“, kurie tvirtino išlaidas), jiems patarnavo šimtai baltaodžių – taip šie tikėjosi pagerinti savo finansinę padėtį, nors „raudonodžių“ ir neapkentė. Oseidžai greit išmoko kapitalizmo pamokas, bet užgriuvus 1929-ųjų pasaulinei krizei liko vieni.
Filmo pradžioje iš traukinio ką tik išlipusį Ernestą režisierius panardina į neįtikėtino vartojimo vaizdus – lyg kaleidoskope keičiasi automobiliai, lėktuvai, prabangūs namai ir kitokie aukšto statuso ženklai. Miestelio gatvėse knibžda įvairaus plauko personažų: vieni ieško darbo, kiti – darbuotojų. Dėdės paskatintas Ernestas pradeda dirbti taksi vairuotoju. Netrukus jo nuolatine kliente tampa grynakraujė oseidžė Molė (Lily Gladstone). Ji turtinga. Molė supranta, kad Ernestas silpnas žmogus, kad už jo vilionių slypi pinigų troškimas, bet jaučia, jog jis ilgisi šeimos gyvenimo. Viena gražiausių filmo scenų, kai Ernestas pirmąkart įleidžiamas į brangiais baldais apstatytus Molės namus. Jie dviese sėdi prie didelio stalo, Ernestas nori kalbėti, bet Molė jį stabdo ir liepia įsiklausyti į audrą. Scorsese rodo du skirtingų kultūrų žmones, kurie kiekvienas savaip suvokia pasaulį, bet šie žmonės nori suartėti, mylėti ir būti mylimi, kad ir kas juos skirtų.
Scorsese žavisi Molės orumu, išmintimi ir artumu gamtai. Prisimenant kitą filmo sceną, kai oseidžės lygina baltuosius vyrus su gyvūnais, Molė nori prisijaukinti Ernestą lyg kokį kojotą, bet ji ilgai neįtars išdavystės. Gladstone tai perteikia subtiliai, iškart tapdama moraliniu filmo kamertonu. „Gėlių mėnulio žudikų“ pabaigoje to neužgoš net ilgai nuodytos Molės skausmas, pyktis ir noras gyventi.
Scorsese ir DiCaprio rodo, kad Ernestas – ne pats protingiausias, manipuliavimui pasiduodantis žmogus, juk tuo ir naudojasi niekšas Heilas. Bet filme ir režisierius, ir aktorius bando suprasti, kodėl Ernesto poelgius galiausiai lemia godumas, o ne tegu ir nuoširdi meilė žmonai. Meilė pinigams nugali, nes, pasak filmo kūrėjų, prievarta ir pinigų troškimas yra giliosios Amerikos šaknys. Tai ir išlaisvina blogį, melą, godumą, kurių prisodrinta visa filmo atmosfera. Taip „Gėlių mėnulio žudikai“ tampa ne kriminalinės mįslės, kodėl staiga prasidėjo turtingų oseidžų mirčių „epidemija“, tyrimu, bet dar vienu filmu apie blogio ištakas, moralės ribų išnykimą. Tai ir įkūnija Heilas, kuris skelbėsi esąs oseidžų globėjas, tačiau krovėsi turtus juos žudydamas.
Apie sumanymą kurti filmą Scorsese kalbėjo ne vienus metus. Jį įkvėpė Davido Granno knyga „Gėlių mėnulio žudikai. Amerikietiškas nusikaltimas ir FTB gimimas“ („Killers of the Flower Moon: An American Crime and the Birth of FBI“), kuri 2017 m. pasirodžiusi iškart tapo bestseleriu. Skaitant knygą į akis krinta daugybė nuorodų – FTB agentų ataskaitos, žmogžudysčių liudininkų parodymai, teismo proceso protokolai, aukų artimųjų prisiminimai bei studijos apie oseidžų kultūrą. Knygoje visa tai cituojama pažodžiui. Kartu su scenaristu Ericu Rothu Scorsese perkelė į filmą visus tuos autentiškus savo herojų žodžius ar įsimintinas frazes, bet mažiau vietos skyrė FTB agentų istorijoms.
Filmas trunka tris su puse valandos ir Scorsese leidžia įsižiūrėti į oseidžų ritualus, buitį, į nusikaltėlių, žudikų, tarp kurių – miestiečių gerbiami gydytojai ar teisininkai, motyvus bei poelgius. Scorsese apibrėžia laiko tėkmę ne nurodydamas konkrečias datas (mįslingi žudymai truko maždaug dešimt metų), bet tai, kaip keičiasi peizažas, miesteliai, kuriuose gyvena oseidžai, – kaip atsiranda grįstos gatvės ir net baleto mokyklos, o prievarta tik didėja.
„Gėlių mėnulio žudikuose“ įsimena daug detalių, puikiai suvaidintų antrojo plano personažų, tokių kaip Brendano Fraserio Heilo advokatas, Williamo Belleau depresijos kankinamas pirmasis Molės vyras Henris ar Heilo pasmerktos mirti gražuolės Molės seserys Ana (Cara Jade Myers) ir Rita (Janae Collins). Už kiekvieno net trumpam kadre pasirodžiusio filmo personažo iškyla konkreti istorija. Iš jų Scorsese ir dėlioja vis dar gyvos JAV praeities mozaiką.
