Pirmieji Steveno Spielbergo filmo „Linkolnas“ (LRT, lapkričio 2 d. 22.15) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijos žodžius, bet sėdinčiojo poza iškart sukelia asociacijas su garsiąja Abrahamo Lincolno skulptūra. Ši nuoroda į skulptūrą pasirodys filme kelis kartus – ant kelių padėti sugniaužti kumščiai apibūdins Linkolno būseną viename svarbiausių epizodų, kai jis priims sprendimą stabdyti Pietų delegatų atvykimą į Vašingtoną.
Pozų „skulptūriškumas“ – greičiau Spielbergo polemika su Lincolno įvaizdžio stereotipais. Kartu su scenaristu Tony Kushneriu ir aktoriumi Danieliu Day-Lewisu jie kuria antitezę. Linkolnas filme – anksti pasenęs, pavargęs ir paliegęs, sukumpęs, lėtai judantis, depresyvus žmogus. Jo šeimyninis gyvenimas nelaimingas, jis jaučia sąžinės priekaištus dėl mirusio sūnaus, kurio nesiliauja gedėti isteriška žmona (įsimintinas Sally Field vaidmuo), konfliktuoja su kitu, pasiryžusiu eiti į karą sūnumi, sapnuoja pranašingus sapnus. Net ant arklio jis sėdi kažkaip negražiai ir visai neprimena prezidento, laimėjusio pilietinį karą. Linkolną slegia karo aukų vaizdai. Mūšių ir masines scenas visada meistriškai kuriantis Spielbergas šįkart parodys jų visai nedaug, pabrėždamas beprasmiškas žūtis, kraują ir mirties siaubą. Ilgas epizodas su žuvusiųjų kūnais karo mūšio lauke, per kurį lėtai joja prezidentas, – viena taikliausių bet kurios pergalės metaforų. Tačiau išorinė prezidento silpnybė tik dar labiau pabrėžia jo dvasios galią, begalinį ryžtą ir tikrą politiko išmintį. Išorės ir vidaus kontrastu nuolat grindžiamas Linkolno vaidmuo Day-Lewisui pelnytai atnešė trečią „Oskarą“.
Spielbergui svarbus politikas Linkolnas. Režisierius rodo, kaip ima įsigalėti demokratiškas mąstymas, kaip prezidentas laužo savo laiko stereotipus, galbūt vienintelis suvokdamas sprendimų poveikį tolimai ateičiai. Neskubėdamas (filmas trunka dvi su puse valandos) režisierius veda prie pagrindinio filmo konflikto, į kurį Linkolnas įtraukė visą šalį, – sprendimo naikinti vergiją. Tai – didžiausias ir svarbiausias asmeninis prezidento karas. Linkolnas iš pat pradžių žino, kad balsavimas bus ne jo naudai, todėl ryžtasi sudaryti pavojingas sąjungas, priimti abejotinus sprendimus ar net papirkti svyruojančius ir neapsisprendusius. Spielbergas, regis, pasimėgaudamas rodo Kongreso debatus, kai pasisakantieji vadina vienas kitą kvailiais, kiaulėmis, nesibodi pačių vulgariausių apibūdinimų. Amerikos politikų kultūra verčia abejoti ne tik intelektiniais jų sugebėjimais, bet ir morale, todėl, nepaisant visų prezidento ir jo padėjėjų pastangų, rezultatas vis dėlto nenuspėjamas. Tačiau būtent nuo jo priklausys tolesnis JAV likimas. Visa kita prezidentui nebe taip svarbu.
Šiuolaikiniai režisieriai vis dažniau susitapatina su savo personažais, net jei tai istorinės asmenybės. Ko gero, apie Roger Planchono „Lotreką“ (LRT Plius, spalio 27 d. 22.15) to nepasakysi. Dailininko Henri de Toulouse-Lautreco gyvenimą režisierius rodo taip, kaip jis kartą sakė interviu žurnalui „Cahiers du cinema“: „Mano galva, gera režisūra <...> – tai kliedesys, vaizdų kliedesys. Tai reiškia, kad imi ant popieriaus parašytus žodžius – pjesės ar scenarijaus – ir sukeli aplink tuos žodžius tiek vaizdų, kad galiausiai žodžiai išnyksta. Režisūra – tai literatūros likvidavimas <...>. Režisūra – tai daugiau ar mažiau kontroliuojamų vaizdų srautas, vis dėlto labiau mažiau nei daugiau.“
Tik kad „Lotreke“ nuolat vaizdais iliustruojama ta pati tiesa: dailininkas yra aristokrato sūnus, aristokratija – išsigimęs, ydingas, žmones tvirkinantis, nevaisingas socialinis sluoksnis, todėl Lotreko neįgalumas išreiškia visos jo klasės būseną. Bet dailininkas tai suvokia, todėl maištauja. Jo maišto aktas yra tapyba, alkoholizmas, apsilankymai viešnamiuose. Būdamas didžiosios tradicijos paveldėtojas, Lotrekas, žinoma, yra talentingas, bet jo talentą lydi autodestrukcija – aristokratija ryja pati save, kaip mitinis Saturnas savo vaikus. Užtat dailininko mylimoji, liaudies atstovė Siuzana Valadon, iškyla, pasiekia pripažinimo. Tik Planchonas net nebando atsakyti į kelis svarbius klausimus. Kad ir tą, kur glūdi Lotreko paveikslų poveikio paslaptis.
Johno Maddeno filmo „Operacija „Mincemeat“ (LNK, 31 d. 22.30) pasakojamą istoriją galėjote matyti „History“ kanale – ten ji atkurta naudojant vadinamosios atkuriamosios dokumentikos išraiškos priemones, todėl yra tik primityvi iliustracija. Vieną sėkmingiausių Antrojo pasaulinio karo britų žvalgybos operacijų Maddenas nusprendė paversti pasakojimu apie du žvalgybos karininkus – Eweną Montagu ir Charlesą Cholmondeley’ų, kurių sumanymas gali pakeisti karo eigą. Ekrane 1943-ieji. Sąjungininkai nori palaužti Hitlerio galimybes kontroliuoti Europą ir planuoja išsilaipinti Sicilijoje – tai ideali vieta panašaus pobūdžio akcijai. Tai supranta ir vokiečiai. Colino Firtho ir Matthew Macfadyeno suvaidinti žvalgybininkai planuoja neįtikėtiną dezinformacijos strategiją, kurios centru taps ypatingas slaptasis agentas. Tiksliau, juo bus pavadintas lavonas, kurį (kartu su neva slaptais dokumentais) jūroje turi rasti Trečiojo reicho agentai. Jei vokiečiai dokumentais patikės, jie sutelks savo jėgas visai ne ten, kur turi išsilaipinti Sąjungininkai.
Dabar nesenos istorijos daug visur – televizijų ir kino teatrų ekranuose, negabių ir primityvių politikų kalbose. Dabartį suprasti daug sunkiau, bet ir ji supaprastinama. Prie to prisideda totali kasdienybės „feisbukizacija“, jos pavertimas įvykiu, kai tuntai gerbėjų staiga pradeda šlovinti vieną ar kitą žmogų, reiškinį, parodą, filmą ir laiko, gyvenimo tėkmė išnyksta: laukiama tik naujų „sukrėtimų“.
Lukaso Dhonto „Arti“ (LRT Plius, 2 d. 21.33) – tarp daugiausia liaupsių ir apdovanojimų pernai sulaukusių filmų. Tai jautrus pasakojimas apie trylikamečius Leo ir Remi. Jų draugystė artima ir nuoširdi, bet sukelia bendraklasių pašaipas. Leo pasijunta bejėgis ir pradeda trauktis. Tai tik pagilina vidinę Remi krizę. Likusią filmo valandą Leo jaučiasi kaltas dėl draugo mirties. Jis priverstas susidurti ne tik su savo, bet ir su Remi tėvų kančia, jų bežodžiais priekaištais.
Dhontas rodo Leo brendimą ir tarsi sako, kad skausmas, bejėgiškumas, neviltis yra neišvengiami tapimo suaugusiuoju elementai. Jis tiksliai, neskubėdamas atskleidžia visus Leo susitaikymo su savo kančia, su klaidos suvokimu tarpsnius, grožisi jausmų ir minčių niuansais bei savo jautrumu, tad „Arti“ netrukus pradeda priminti paskaitą ar metodinę medžiagą apie išskirtinę situaciją ir lytinės tapatybės paieškas išgyvenantį paauglį. Paskaita subtili, ji vyksta stebėtinai gražiame gamtos ir Leo tėvų gėlių ūkio fone, bet tas perdėtas grožis tik pabrėžia tam tikrą pasakojimo infantilumą. Dhontas atsispiria nuo šiuolaikiniame mene paplitusios tezės, esą kūryba dažnai gimsta iš vaikystėje ar paauglystėje patirto sukrėtimo, bet to neužtenka. Ir „Arti“ tai įrodo.
Jūsų – Jonas Ūbis
