Kinas

Živilė Pipinytė

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Kelionės į Kauną man dažnai sužadina resentimentus. Asmeniškus ir istorinius. Ne tuos, apie kuriuos rašė Friedrichas Nietzsche ar Gilles’is Deleuze’as, bet tuos nuolat grįžtančius prisiminimus apie kadaise patirtas nuoskaudas ar nerimą. Išsirengusi į didžiajame kine debiutuojančios Aistės Stonytės „Mamutų medžioklės“ premjerą Kauno dramos teatre bijojau, kad tai trukdys suprasti filmą. Nieko panašaus: jo herojai tiesiogiai ar netiesiogiai patys kalba apie savo resentimentus, bandydami juos paaiškinti sau ar padėti suprasti kitiems, kas atsitiko.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Lyg būtų susitarusios, televizijos nusprendė priminti kelis svarbius 10-ojo dešimtmečio filmus, kurie padarė įtaką ne tik kinui, bet ir ne vieno jo žiūrovo gyvenimui. Išgirdus Wayne’o Wango filmo „Dūmai“ (TV1, 25 d. 22.55) pavadinimą, iškart užplūsta prisiminimai. 1995-aisiais tai tikrai buvo kultinis filmas – jį žinojo kiekvienas, laikantis save sinefilu. Kartu „Dūmai“ kalbėjo apie tai, kas skambėjo naujai, ypač sunkios ir skurdžios lietuviškosios transformacijos laikais: apie paprasto gyvenimo prasmę. Wangas rodo kelis personažus, kurie nuolat susitinka Bruklino tabako parduotuvėje.

Radu Jude apie „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“

Naujausio Radu Jude’s filmo „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ („Nu aștepta prea mult de la sfârșitul lumii“, Rumunija, Liuksemburgas, 2023) centre – Angela (Ilinca Manolache), pervargusi gamybos asistentė, kurios įmonę Austrijos verslininkai pasamdė nufilmuoti saugaus darbo vaizdo klipą jų darbuotojams rumunams. Angela važinėja po Bukareštą ir apklausia darbe traumas patyrusius žmones, kurie yra pasirengę prisipažinti, jog tai įvyko dėl to, kad nesugebėjo imtis elementariausių atsargumo priemonių, ir už 500 eurų atlygį prisiimti savo viršininkų kaltę.

Greta Vilnelė

Nauji serialai – „Neregimoji šviesa“

Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai tapo puikia aplinkybe rastis vaidybiniams serialams. Šie įvykiai taip nutolę nuo dabarties, kad mažai likę gyvų, galinčių paliudyti, kaip iš tiesų buvo, o istorinė atmintis jau nugulusi storuose memuarų tomuose. Aukos pagerbtos, traumos beveik sugijusios, tad komercinis kinas gali laisvai šokti ant karių kapų, jų istorijas interpretuodamas siužeto naudai dėl kilnių holivudinio kino tradicijos išlaikymo tikslų. Su šiais tamsiais istoriniais laikotarpiais susijusių asmeninių pasakojimų gausa, be abejonės, stulbinanti, tad taps dar ne vienos kartos mėgstamiausių serialų erdve, dėl didėjančios laiko distancijos vis labiau panašėjančia į totalią fikciją.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Skaitymas – malonumas, kurio, deja, jau nebepatiria didžioji žmonijos dalis. Bet kartais ji žiūri filmus apie rašytojus ir tuos, kurie leidžia knygas. Kanadietis Philippe’as Falardeau, ko gero, filmą „Mano Selindžerio metai“ (LRT, šiąnakt, 18 d., 00.50) kūrė tiems, kurie skaitė Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ bei kitas svarbias knygas, ir pasakoja apie pradedančiąją poetę Džoaną (Margaret Qualley). 1995 m. ji meta studijas Berklio universitete, vaikiną ir iš saulėtosios Kalifornijos atvyksta į Niujorką. Jai tai idealus miestas. Ji svajoja kalbėti penkiomis kalbomis, rašyti kavinėse ir gyventi pigiuose butuose.

Rasa Paukštytė

(1938 05 19 – 2023 11 05)

Praėjusią savaitę mus pasiekė skaudi žinia – mirė kino operatorius Donatas Pečiūra. Pastaraisiais metais kino operatorius nedažnai lankydavosi kino renginiuose, dar rečiau jo pavardę galėjai išvysti spaudoje ar internete, net tuose tekstuose, kurie primena lietuviško kino praeitį ir vaisingiausius jo dešimtmečius. Bet profesionalai žino, kaip noriai operatorius dalijosi savo didžiule patirtimi ir unikaliomis žiniomis, prisidėdamas prie Lietuvos kino centre įgyvendinamos lietuviško kino klasikos restauravimo ir skaitmeninimo programos.

Margarethe von Trotta apie filmą „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“

Margarethe von Trottos filmas „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ („Ingeborg Bachmann – Reise In Die Wüste“, Šveicarija, Vokietija, Liuksemburgas, Austrija, 2023) pasakoja apie austrų poetę, rašytoją, kurios likimas atspindi pokario rašytojų kartos formos bei temų paieškas ir bandymus rasti save modernioje vartotojų visuomenėje. Pasakojimo centre – 6-ojo dešimtmečio pradžioje užsimezgęs dramatiškas Bachmann (1926–1973) ir šveicarų rašytojo, architekto Maxo Frischo (1911–1991) meilės ryšys, kuris tapo savo laiką aplenkusio Bachmann romano „Malina“ pagrindu.

Aistė Račaitytė

Nauji filmai – „Per arti“

Ką dar galima pasakyti apie filmą, kuris jau pripažintas geriausiu šių metų lietuviškame kine? Septynerius metus Austėjos Urbaitės kurtas „Per arti“ (Lietuva, 2022) – tvirtas ir aktualus ilgametražis debiutas, kuris galėtų rezonuoti su plačia auditorija. Ir filmo plakatas nukreiptas į ją. Jis primena sėkmingų arthauzinių filmų plakatus – juose dažnai atsikartoja panašus vaizdelis: būrelis žmonių, dažniausiai – šeima, jaukus šurmulys ir tik įsižiūrėjus, viename žvilgsnyje persiskaito dramos užuomazgos. Tai kasdieniškas filmas, kviečiantis į kino teatrą kaimynystėje ateiti pasisemti naujų minčių savo būties apmąstymui.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT Plius, 16 d. 21.33) – rašytojo Miláno Füsto romano ekranizacija. Füstas jį rašė septynerius metus ir užbaigė 1941-ųjų rudenį, bet knyga pasirodė tik 1957-aisiais ir iškart užėmė išskirtinę vietą vengrų literatūroje. Režisierė romanu susižavėjo dar paauglystėje. „Mano žmonos istorija“ rodo keliolika kapitono Jakobo (Gijs Naber) ir jo žmonos Lizi (Léa Seydoux) gyvenimo metų. Atsitiktinė pažintis ir vedybos netikėtai virsta kapitono aistra bohemiškai paryžietei.

Virginia Eleuteri Serpieri apie „Amor“

Režisierė Virginia Eleuteri Serpieri didžiąją savo karjeros dalį kūrė eksperimentinius filmus. Gimusi ir užaugusi Romoje, čia ji taip pat baigė garso inžinerijos ir kino istorijos studijas, o jos darbai apkeliavo nemažai šiuolaikinio meno muziejų. Šių metų Venecijos kino festivalyje režisierė pristatė debiutinį ilgametražį dokumentinį filmą „Amor“ (Italija, Lietuva, 2023), prie kurio dirbo ir lietuvių gamybos įmonė „ERA Film“ (prod. Rasa Miškinytė). Jautrioje asmeninėje istorijoje Serpieri pasakoja apie savo mamos netektį.