Naujas žurnalo „Kinas“ numeris
Berlyno „Auksinį lokį“ pelnęs Mati Diop filmas „Dahomėja“, kurį rodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), kalba apie restituciją. Galima sakyti, tai ir pagrindinė šio numerio tema – bandome grąžinti skolas dokumentiniam kinui, kuris dažniau nepastebimas, jam skiriama mažiau dėmesio. Juk čia nėra blizgučių, skandalų ir kitokio triukšmo. Dokumentinis kinas retai siūlo eskapizmą, atvirkščiai – skatina pažinti tikrovę, nuo kurios esame linkę bėgti visais įmanomais būdais...
Nauji filmai – „Džokeris: Folie à Deux“
2019 m. pasirodęs „Džokeris“ Venecijos kino festivalyje laimėjo „Auksinį liūtą“. Filmas buvo neįprastas reiškinys ne tik festivalių auditorijai, bet ir visam komiksų filmų pasauliui. Pirmą kartą ekrane vietoj supergaliomis ir technologijomis disponuojančio, savo nusikaltimus kruopščiai suplanuojančio blogio genijaus atsidūrė tiesiog žmogus – silpnas, neišsilavinęs, stokojantis humoro jausmo, sužalotas motinos, menkinamas visuomenės, kankinamas psichikos ligos, skendintis skurde ir negebantis kontroliuoti savo smurto protrūkių.
Krėsle prie televizoriaus
Bijau rinkimų į Seimą rezultatų, nors gerai suprantu, kad mažai, provincialiai, patriarchališkai, vis dar XIX a. nacionalinės valstybės idėjas puoselėjančiai šaliai posūkis į kraštutinę dešinę beveik neišvengiamas. Pernelyg ilgai niekintas išsilavinimas, kultūros ministrais buvo skiriami su ja nieko bendro neturintys veikėjai, o gerai apmokami patriotai giedojo giesmes apie tyrą Lietuvą. Dabar toji tyroji tikisi revanšo ir laukti liko nedaug. Pirmadienį galime atsibusti kitoje šalyje. Tada ir paaiškės, ar po trisdešimties nepriklausomybės metų lietuviai tapo pilietine visuomene.
Nauji filmai – „Substancija“
Kanų laureatai į kino sales pradėjo vilioti vis daugiau Lietuvos žiūrovų, o kur dar internetuose skelbiami aukšti filmų reitingai. Vienas tokių – režisierės Coralie Fargeat „Substancija“ („The Substance“, Prancūzija, D. Britanija, 2024), Kanuose apdovanotas už scenarijų. Žiūrint filmą neapleido jausmas, kad scenarijus sutilpo į maždaug vieną A4 formato lapą. Tai nė kiek nestebintų – šiandien juk viskas turi būti pateikta kuo aiškiau, trumpiau, patraukliau, blizgiau, skandalingiau.
Iš VDFF dienoraščio
Dokumentinis filmas gali būti geras arba blogas, įdomus arba nuobodus, originalus arba manieringas. Jis gali sužadinti jausmus arba priversti susimąstyti. Užduoti klausimus arba į juos atsakyti. Dokumentinis kinas nuo pat atsiradimo žadėjo kitokį požiūrį į realybę. Originalus filmo kūrėjo žvilgsnis į jį supančią tikrovę ar žmones lieka didžiausia jo vertybė. Didesnė nei dabar tokia madinga edukacinė filmų vertė.
Apie transliacijos platformą „Shudder“
Kai pačiu „einamiausiu“ laiku užėjau į kino salę ir išvydau joje sėdinčius tris žiūrovus, supratau, kad tuoj pamatysiu tikrai ypatingą kūrinį. Šią nuojautą sustiprino ir filmo titruose pasirodęs „Shudder“ įmonės pavadinimas. 2015 m. įkurta ir vien tik siaubo kinui skirta transliacijos platforma Lietuvoje kol kas nėra prieinama (čia galėtų būti jūsų VPN reklama!), tačiau joje talpinama produkcija sulaukia vis daugiau kino mylėtojų dėmesio. Atkreipęs dėmesį į keturis, mano galva, įdomius platformoje esančius filmus, straipsnyje aptarsiu kompanijos „Shudder“ platinamą kino produkciją ir jos kūrybinius ieškojimus.
Krėsle prie televizoriaus
Dmytro Sukholytkyy-Sobchuko filmas „Pamfiras“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) – vienas svarbiausių pastarųjų metų ukrainiečių filmų. Pradėtas kurti dar prieš pandemiją, „Pamfiras“ buvo baigtas jau prasidėjus karui. Jo premjera vyko Kanuose. Bukovinos miglose, paslaptingose vietinių apeigose skendintis „Pamfiro“ pasaulis – tai netikėtas Ukrainos provincijos portretas ir kartu universalus pasakojimas apie meilę. Apie sūnų, kuris nori būti kaip tėvas, ir apie tėvą, kuris padarys viską, kad sūnus nesektų jo pėdomis.
„Nepatogaus kino“ programos sudarytojų rekomendacijos
Spalio 8–27 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Visus filmus pamatyti gali būti sudėtinga, tad tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.
„Lokys, liūtas ir šakelė“
Spalio 4–13 dienomis vyksiančio šiuolaikinio kino festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ programoje – trys filmai, sukurti moterų. Visi jie apie moterų pasaulį – labai skirtingą, užtat itin solidarų. Siūlome paskaityti interviu su režisierėmis Noémie Merlant („Balkonetės“), Ariane Labed („Rugsėja sako“) ir Lola Arias („Buenos Airių panos“).
Nauji filmai – „Sesės“
Laurynas Bareiša jau pripratino, kad jo filmuose būtinai atsitiks kažkas blogo. „Dembavą“ (2014) įkvėpė realus įvykis, kai padegto automobilio bagažinėje žuvo išprievartauta mergina. Prievartos nuojautos kupina ir trumpametražė „Pirtis“ (2017) apie šiurpias paauglių linksmybes. Nerimastingos Kauno priemiestyje dingusios mergaitės paieškos filme „Kaukazas“ (2018) baigėsi gerai, bet konstatavo ksenofobijos pritvinkusią atmosferą. „Atkūrimo“ (2020) personažas policininkams rodė, kaip nužudė žmogų. Pastarasis filmas – lyg įžanga į „Piligrimus“ (2021), pasakojimą apie tai, kaip prievarta, nusikaltimai žaloja aukų artimuosius, lyg aidas veikia jų gyvenimus.