Kinas
Spalio 4–13 dienomis vyksiančio šiuolaikinio kino festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ programoje – trys filmai, sukurti moterų. Visi jie apie moterų pasaulį – labai skirtingą, užtat itin solidarų. Siūlome paskaityti interviu su režisierėmis Noémie Merlant („Balkonetės“), Ariane Labed („Rugsėja sako“) ir Lola Arias („Buenos Airių panos“).
Noémie Merlant „Balkonetės“ („Les femmes au balcon“, Prancūzija)
Kas tapo „Balkonečių“ įkvėpimu?
Prieš ketverius ar penkerius metus palikau savo namus ir apsistojau pas dvi drauges, nes kuriam laikui norėjau pabėgti nuo kažko, kas mane dusino. Praleidau pas jas kelis mėnesius ir jaučiausi tokia sava ir laisva. Suvokiau, kad iki tol visąlaik stengiausi būti ne savimi ir ne dėl savęs, o tokia, kokią mane norėjo matyti kitas žmogus, visuomenė. Draugių butas tapo visų mūsų kokonu – būdamos lauke nejautėme tokios pat laisvės. Tuomet ir sugalvojau kurti filmą, kuriame būčiau tarp moterų, parodyti pasaulį, kuriame vyrautų visiškos laisvės – išorinės ir vidinės – atmosfera.
Pagrindinė tema – smurtas prieš moteris.
Tai irgi susiję su asmenine patirtimi. Pirmą kartą susidūriau su smurtu septyniolikos, kai pradėjau dirbti modeliu. Jaučiausi taip, tarsi man būtų pasakyta: „Įžengei į suaugusiųjų pasaulį, esi moteris ir turi žinoti savo vietą.“
Vis dėlto filmas – labai komiškas, jame daug farso...
Kai praeina kažkiek laiko, pabėgti nuo praeities traumų arba išgyti padeda humoras, absurdas. Tai būdas išlaikyti galvą virš vandens, be to, humoras taip pat yra būdas susigrąžinti mūsų istorijas. Galimybė pasijuokti iš agresoriaus – labai galingas ginklas. Kartu norėjau, kad filme būtų ir vulgarumo, nes vulgarume esama kažko tikro, nuoširdaus ir intymaus. Vulgarumas retai siejamas su moterimis, tad norėjau savo herojėms leisti tokioms būti.
Filme taip pat žaidžiate su žanrais.
Nuo pat pradžių norėjau, kad filmas prasidėtų kaip nekalta komedija, o paskui pereitų į siaubo ir fantastikos sritį. Užaugau žiūrėdamas korėjietiškus ir japoniškus filmus, kuriuose susipina humoras, absurdas ir siaubas. Kita nuoroda – konkretus filmas, tai čekų režisierės Věros Chytilovos „Saulutės“ („Sedmikrasky“, 1966).
Scenarijaus bendraautorė – Céline Sciamma, su kuria artimai bendraujate nuo tada, kai jos filme „Liepsnojančios moters portretas“ („Portrait de la jeune fille en feu“, 2019) atlikote vieną iš pagrindinių vaidmenų.
Céline – labai gera draugė, be to, ji pakeitė mano gyvenimą keliais aspektais. Pirmiausia „Liepsnojančios moters portretas“ pakeitė mano karjerą, o Céline – mano, kaip menininkės, viziją. Ji, kaip režisierė, iš tiesų bendradarbiauja su aktoriais, o taip būna retai. Jos darbo principai ir metodai labiau yra dalijimasis, o ne aktoriaus gąsdinimas, kad išgautum norimą rezultatą. Jos filmavimo aikštelėse nėra pernelyg didelės hierarchijos, ji atvira idėjoms, tad kiekvienas jaučiasi prisidėjęs ir taip atsiranda įdomių, netikėtų kūrybinių rezultatų. Sciamma taip pat pakeitė mano suvokimą, kas yra moters žvilgsnis ir geismas. Būtent po jos filmo palikau savo ankstesnį gyvenimą ir apsistojau pas drauges. Be to, rašydama „Balkonečių“ scenarijų jaučiau jos visapusišką palaikymą – nuo idėjos iki finansinių niuansų.
Souheilos Yacoub herojė Rubi didžiąją filmo dalį nedėvi drabužių, dengiančių viršutinę kūno dalį.
Rubi tiesiog patinka būti pusnuogei kaip ir daugumai vyrų. Juokinga, tačiau filmavimų metu buvo tikrai baisiai karšta, o gatvėje policija sustabdė nuoga krūtine vaikščiojančią moterį, nors aplink buvo begalė vyrų be marškinėlių. Iki šiol nesuprantu, kuo skiriasi moters ir vyro speneliai. Kai žiūriu į kūną, jo neseksualizuoju, tad ir filme norėjau perteikti visiško išsilaisvinimo nuo prietarų jausmą, kad būtų rodoma viskas – nuo krūtinės iki celiulito. Norėjau, kad mano herojės nepatenkintų lūkesčių, atsiribotų nuo vyriško žvilgsnio ir visuomenės.
Ariane Labed „Rugsėja sako“ („September Says“, Prancūzija, Graikija, Airija, Vokietija, D. Britanija)
Kas paskatino imtis filmo?
Daisy Johnson romanas „Seserys“ („Sisters“). Autorė nagrinėja labai universalias temas, kurios mane giliai palietė: seserystė, šeimos ryšiai, paveldimumas, paauglystė, troškimai, galios pozicija – visa tai matoma penkiolikmetės Liepos akimis. Tai gotikinis romanas su naudojamais siaubo tropais, taigi pasitaikė galimybė patyrinėti, ar įprastame mūsų gyvenime egzistuoja antgamtiškumas. Kartu norėjosi pakalbėti apie seseriškos meilės ribas ir su ja susijusį švelnumą bei toksiškumą. Užčiuopti tą ploną ribą tarp rūpinimosi ir naikinimo.
Kokia atmosfera tvyrojo vykstant filmavimui?
Tai mano pirmas ilgametražis vaidybinis filmas, tačiau esu gerai susipažinusi su filmavimo aikštelėmis, nes daug jose teko būti kaip aktorei. Taip pat žinau, kad tai erdvė ir proga tam tikriems žmonėms parodyti savo dominavimą. Tad labai norėjau, kad filmavimo aikštelė būtų rūpestinga ir laiminga erdvė, o vyraujanti nuotaika žaisminga. Man tai buvo penkios savaitės intensyvaus džiaugsmo, ir tikiuosi, kad visi mano kolegos gali pasakyti tą patį.
Kada pirmą kartą pagalvojote apie filmavimo kamerą? Ar yra režisierių, dariusių jums įtaką?
Režisiere norėjau tapti dar pirmoje savo filmavimo aikštelėje – kuriant Athinos Rachel Tsangari „Atenbergą“ („Attenberg“, 2010). Labai mėgstu aktorės profesiją, bet visada puoselėjau viltį režisuoti. Taigi pirmoji įtaka buvo tas pirmasis filmas, tačiau režisierė, kuri man išlieka absoliučia kelrode, – tai Chantal Akerman. Vertinu meną, kuris kasdienes įprastas situacijas ar aplinkybes paverčia antgamtinėmis, šiek tiek atitrūkusiomis nuo realybės. Tačiau ir realybėje kiekvienas mūsų turi susikurti savo kalbą ir kodus, kad išgyventume. Kad galėtume funkcionuoti – turime rasti būdų išreikšti save ne tik žodžiais.
Filme, regis, neegzistuoja konkretus laikas.
Taip, todėl filmavome 16 mm ir 35 mm juostose, be to, interjeru ir apranga taip pat bandėme kurti pasakos atmosferą. Nė vienas iš mūsų nėra vieno laikotarpio produktas – visi esame ankstesnių kartų nešėjai ar tęsėjai, ankstesnių istorijų sankaupos. Taigi kalbėdama sekso, mirties ir buvimo visuomenėje temomis norėjau ištrinti konkretaus laiko ribas, nes šios temos yra amžinos.
Lola Arias „Buenos Airių panos“ („Reas“, Argentina, Šveicarija, Vokietija)
Kokia „Buenos Airių panų“ priešistorė?
2019 m. nusprendžiau rengti kino ir teatro seminarus Buenos Airių Ezeizos moterų kalėjime – tai buvo pati meninio projekto pradžia. Per pirmąsias dirbtuves improvizavome keletą scenų, paremtų kalinių gyvenimu, kūrėme choreografiją, dainavome karaokę. Pastebėjau, kad muzika ir šokis joms padeda išreikšti save, tad idėja sukurti miuziklą ėmė įgauti pagreitį.
Kalėjime kalinius nuolat stebi ne tik prižiūrėtojai, bet ir kiti kaliniai. Nėra vietos vienatvei, privatumui, galimybės turėti „savo erdvę“, kur galėtum pabūti su savimi. Taigi vaidinimas ir šokis sukūrė alternatyvią erdvę – laisvės, fantazijos, vaizduotės.
Deja, tais pačiais metais prasidėjo pandemija, tad į kalėjimą patekti nebegalėjome. Dirbtuvės buvo atšauktos, bėgant laikui moterys, su kuriomis susipažinau, – paleidžiamos. Tada pradėjau svarstyti apie projekto tęsimą su jau į laisvę išėjusiomis merginomis, rekonstruoti jų praleistą laiką kalėjime kitoje erdvėje – nebeveikiančiame kalėjime.
Koks buvo atrankos procesas? Ką pasirinkote ir kodėl? Ir kaip jums pavyko ne aktores paversti aktorėmis?
Su neprofesionaliais aktoriais teatre dirbu daugiau nei penkiolika metų. Mano spektakliai paremti tikromis tikrų žmonių – imigrantų, karo veteranų – istorijomis. Atranką ir tyrimą atlieku vienu metu: per daugybę interviu perprantu pasaulį, kuriame ketinu dirbti. Paprastai imu apie šešiasdešimt interviu ir tada atrenku penkis ar šešis žmones, kurie vaidins spektaklyje. „Buenos Airių panų“ atveju buvo labai svarbu pasirinkti moteris iš skirtingų sluoksnių, tačiau turėjusių tą pačią patirtį.
Nemažai moterų jau pažinojau iš seminarų kalėjime, bet dar dvejus metus kalbinau įvairias merginas – kai kurios jų atvedė pas kitas, dar nepažintas. Pavyzdžiui, su Nacho (viena iš filmo veikėjų) susipažinau imdama interviu iš Estefy (taip pat filmo veikėja) – ji papasakojo apie translytį vyrą, su kuriuo grojo roko grupėje. Su kita veikėja Yoseli susipažinau dar 2019-aisiais, per pandemiją ji išėjo į laisvę ir aš desperatiškai pradėjau jos ieškoti. Negaliu tiksliai paaiškinti kodėl. Iš tiesų, kaip veikėja, ji labai drovi ir paslaptinga – galbūt dėl tos paslapties jos ir norėjau filme. Tačiau dabar supratau, kad Yoseli Arias, mergina iš skurdžios Buenos Airių dalies, svajojanti nukeliauti į Paryžių, ant nugaros išsitatuiravusi Eifelio bokštą su užrašu „Niekada nepasiduok!“, yra mano alter ego – ne tik todėl, kad mūsų pavardės vienodos. Yoseli svajoja apie kitą pasaulį, gyventi kitoje realybėje.
Tačiau kaip ne aktoriui tapti aktoriumi?
Tai labai ilgas procesas, iš esmės mokymasis, vaidybos pratimai, scenų improvizacija, nuolatinis teksto kartojimas. Tačiau kartu aktorystė yra kažkas, kas slypi kiekviename iš mūsų.
Ar galima atskirti tiesą nuo fikcijos? „Buenos Airių panos“ labai skiriasi nuo filmų ar serialų apie kalėjimus.
Didžiausias pavojus kuriant filmą (apie tai daug diskutavome su filmavimo grupe) buvo „kalėjimo realizmas“. Stengėmės, kad mūsų filmas netaptų vienu iš serialų, kuriuose stigmatizuojami žmonės, o kalėjimas paverčiamas smurto erdve. „Buenos Airių panose“ norėjome pavaizduoti moterų prisiminimus, fantazijas, troškimus. O labiausiai norėjome atkreipti dėmesį į esančią kalėjimų sistemą: ką reiškia dirbti kalėjime, ką reiškia kalbėti telefonu kalėjime, mylėti kalėjime? Miuziklo žanras tapo puikia forma fantazijai, vaizduotei išryškinti, leisti veikėjoms mėgautis ir spindėti, jaustis gražioms. Be abejo, kalėjime yra smurto, siaubo ir kankinimų. Tačiau esama ir meilės, bendruomeniškumo, šeimos, o kalėjime užsimezgę santykiai yra tai, kas gelbsti.
Parengė S. L.
