Vidinės ir išorinės kovos

Spalio 8–27 d. vyksiantis festivalis „Nepatogus kinas“ parodys daugiau nei 50 filmų žmogaus teisių, politikos, aplinkosaugos ir socialinėmis temomis. Visus filmus pamatyti gali būti sudėtinga, tad tradiciškai paprašėme festivalio programos sudarytojų „7 meno dienų“ skaitytojams pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Vladas Rožėnas

„Fauna“ (rež. Pau Faus)

„Ant bedugnės krašto“ („On the Edge“, rež. Nicolas Peduzzi)

„Juodoji demokratija“ („Democracy Noir“, rež. Connie Field)

Jau ne vienus metus dirbdamas prie Žaliosios festivalio dalies pastebiu vis tuos pačius dokumentinio kino iššūkius aptariant šiandienines ekologines problemas. Kinas kalba tik vaizdu, todėl neišvengiamai yra lokalizuotas. O klimato kaitos ir taršos siaubas slypi jo visuotinume. Net matydami ekologinę katastrofą po katastrofos gyvename taip, lyg tai vyktų kažkam kitam, kažkur kitur. Mūsų galvose negimsta mus pačius įtikinanti vizija, kad nėra jokio „kitur“ ir nėra jokių „kitų“.

Planeta viena ir mes jos greitu tempu netenkame. Bet žmogus nemąsto planetomis, jis mąsto apie savo miestą, kuriame kartais sninga, o kartais šviečia saulė, kaip buvo visuomet. Tai kokios čia dar kaitos?!

„Fauna“ pasakoja apie „mažus“ žmones Ispanijos miške. Filmo temų akiratis siaurutis. Bet kartu jo pasakojimo maniera jungia dėmenis taip, kad šie vienas kitą iškelia. Piemenys, dirbantys taip pat, kaip dirbdavo jų prosenelių proseneliai. Ir šalia jų laboratorijos, ieškančios sprendimo didžiausiai mūsų laikų pandemijai. Ne tik gyvūnas, bet ir žmogus atsistoja į mitologinės būtybės vietą. Sykiu ženklas to, kas jau prabėgo, ir to, kas realiu laiku žaidžia dievą. Progresas vyksta, neišvengiamai rydamas praeitį.

Gydo tai mus ar marina? Klausimas atrodo kiek nekorektiškas. Vyksta tai, kas vyksta. Šalia trupmenų telpa mistika. Kaip kadaise rašė Heideggeris, žmogus yra būties piemuo.

Panašų temų plotį apglėbia ir prancūziškas ligoninės gyvenimo pasakojimas „Ant bedugnės krašto“. Buitine prasme filmas paprastas, netgi rizikuojantis nuklysti į dokumentikoje dažną „vienas didvyris prieš supuvusią sistemą“ portretą. Vienintelis didžiulės ligoninės psichiatras bėgioja iš palatos į palatą bandydamas išgirsti čia paguldytus žmones. Daugelis jų net išrašyti netruks sugrįžti, nes išoriniame pasaulyje neturi į ką atsiremti. Rodos, kad niekam, be šio daktaro, daugiau nerūpi.

Vis dėlto tai nėra juosta apie vienišą kovotoją su pasaulio neteisybe (nors, žinoma, yra ir tai). Kartu tai pasakojimas apie tokių esminių sąvokų kaip „liga“ ar „sveikumas“ efektyvinimą. Ligonis visuomenei neturi vertės. Nepaliaujamos efektyvumo paieškos kapitalizmui neleidžia aukoti resursų išklausymui. Jei individui iš galvos bėga kraujas, ją reikia sutvarstyti. Kai žaizdos užgyja, individas gali keliauti namo. O tai, ar po savaitės jam nesikartos tas pats, – jau nebe sveikatos sistemos, bet tik paties individo reikalas.

„Ant bedugnės krašto“ yra suskaičiuotos, sutvarkytos visuomenės, kuri vidinius lūžius gydo uždėdama pleistrą, vizija. Taip, ilgai ir nuobodžiai gydytis psichologines traumas – reikalas brangus ir neduodantis greitos naudos. Bet kiek kainuos to nedaryti? Kas nutiks, kai žengsime dar vieną žingsnį ir atsidursime anapus bedugnės šlaito?

Šuolį į prarają dažniausiai įsivaizduojame kaip sprogimą. Ateina lemtinga akimirka, kai išsitraukiami ginklai ir suremiamos ietys. Tiksi sekundės iki bombos detonavimo ir herojus spėja nukirpti laidą arba ne.

Kas jau kas, o Viktoras Orbánas rodo puikiausią pavyzdį, kad demokratiją efektyvu griauti ne dideliais, bet mažais momentais. Jis nežudo savo priešų, jis lengvai perstumdo žaidimo taisykles taip, kad šie nebeturėtų galimybių laimėti. Jis nedraudžia laisvos spaudos, jis tik radikaliai apsunkina jos sklaidą. Jis nepasiskelbia vieninteliu Vengrijos karaliumi, jis tik sukarina kiekvieną reikšmingą postą, pašalindamas bet kokius neutralius balsus.

Ir visa tai – ne totalitarinio režimo sąlygomis. Tai nutinka demokratiškai. Pritaikius panašius metodus panašų scenarijų nesunku įsivaizduoti Lietuvoje.

„Juodoji demokratija“ kalba apie demokratiją tiek makro-, tiek mikrolygmeniu ir šias dvi plotmes sujungia į viena. Kad ir kiek daug apsauginių mechanizmų turėtų šiandienos demokratija, nė vienas jų struktūros neapsaugos, jei piliečiams nerūpės. O tai, ko neiškovoja ginklas, pasirodo, lengva užkariauti gražiomis trinkelėmis ir pažadais apsaugoti nuo piktų gėjų.

Eva Sinicaitė

„Bazė“ („La Base“, rež. Vadim Dumesh)

„Mano pavogtoji planeta“ („Sayyareye dozdide shodeye man“, rež. Farahnaz Sharifi)

Dokumentinį kiną dažnai laikome viena iš meno rūšių, kuri artimiausiai atliepia mūsų tikrovę. Tačiau iš tiesų toks siekis režisieriams kelia nemažai iššūkių: kaip atskleisti kito realybę, kai kameros žvilgsnis priklauso tau, autoriui? Net pasirinkęs užimti objektyvią, stebėtojo poziciją, išlaikai kontrolę. Šis kito reprezentacijos klausimas aktualus ir opus nuo pat dokumentikos ištakų. Kaip žvelgti į kitą, nepaverčiant jo Kitu? Man visuomet įdomiausi kolektyvinio kino atvejai. Galbūt atsakymas – tą žvilgsnį išdalinti?

Režisieriaus Vadimo Dumesho filmo „Bazė“ kūrimas prasidėjo nuo spontaniško apsilankymo Paryžiaus oro uosto taksi bazėje. Čia jis atrado be galo gyvą ir unikalų taksistų susikurtą mikrokosmą. Šie, dažniausiai atvykę iš įvairiausių pasaulio kraštų, yra išstumiami į visuomenės periferiją. Oro uostas – vieta, kuri kartu priklauso ir visiems, ir niekam. Ar, tiksliau, ji yra „ne vieta“ („non-lieux“) – kaip įvardija prancūzų antropologas Marcas Augé – savotiškas niekur. Tačiau filme matomi taksistai čia susikuria nuosavą pasaulio centrą, vietą, kuriai iš tiesų priklauso, kur jaučiasi „pas save“. Tarsi kuria visuomenę iš naujo, vietoje tos, kuri jų nepriėmė, – čia ne tik dirba, bet ir leidžia laisvalaikį, žaidžia žaidimus, dalijasi maistu, bendrauja ar netgi augina daržoves. Ar kitaip – atlieka visus visavertės bendruomenės ritualus.

Kartu tai filmas apie profesijos nykimą – bent tokios, kokia ji buvo iki šiol. Spartus srities modernėjimas tarsi savinasi ar ištrina ne tik taksistų žinias, kultūrą, bet ir visą gyvenimo būdą. Režisierius, atradęs šią vis dar gyvuojančią utopiją, rūpestingai ieškojo teisingiausių būdų, kaip tai užfiksuoti. Tuo pačiu metu vis labiau įsivyraujant „Uber“ ir kitoms programėlėms, trinančioms profesijos individualumą, jis nusprendė pačius veikėjus įtraukti į filmo kūrimo procesą ir leido valdyti savo pačių reprezentaciją. Vadimas Dumeshas kiekvienam iš veikėjų stengėsi atrasti individualų modelį, kaip jie norėtų filmuotis ar būti filmuojami, ir tai, kaip jie norėtų būti pamatyti, leisdamas kiekvienam iš jų pačiam susikurti savo personažą. Jam buvo svarbu ne tai, kad, kaip dažnai dokumentikoje, būtų pagautos nesumeluotos akimirkos, bet veikiau tai, kad kiekvienas iš veikėjų jaustųsi pamatytas ir išgirstas tokiu būdu, kokiu pats nori – savomis sąlygomis.

Kitas gausybę gyvenimų apimantis žvilgsnis – filmas „Mano pavogtoji planeta“. Tai ir labai asmeniškas dienoraščio stiliaus pasakojimas apie gyvenimą Irane, ir visos šalies istorijos bei atminties mozaika. Režisierė Farhnaz Sharifi, kaip pati įvardija filme, „perka žmonių prisiminimus“ – surenka nepažįstamų žmonių parduodamas 8 mm juostas, kolekcionuoja internete randamus vaizdo įrašus ir stengiasi išsaugoti kolektyvinę atmintį bei atkurti žmonių prisiminimus, jų tekstūrą, spalvas. Dažnai nepaisydama laiko nuoseklumo, ji žvelgia ir į praeitį, ir į dabartį, kurias sieja viena, gyvybinga ir nepasiduodanti, iraniečių dvasia: „Tai nėra susiję tik su praeitimi ar tik su nostalgija. Man archyvai leidžia atrasti savo ryšį su istorija – tam, kad galėčiau atrasti savo identitetą. Šie archyvai yra mano sielos, mano kūno, mano gyvenimo dalis.“

Gyvendami diktatūros sąlygomis, šie žmonės priversti emigruoti „vidun“ ir tikruosius savo gyvenimus gyventi tik namuose, už uždarų durų. Todėl kruopštus režisierės darbas su archyvais – tai priemonė kovoti prieš valdžios primestą istorijos versiją. Politiniame kontekste dokumentinis kinas veikia kaip kolektyvinės atminties išsaugojimo bei įtvirtinimo priemonė. Atkurdama šiuos mikropasakojimus, režisierė grąžina jų atmintį ir atkuria individualumą: „Žmogaus kova prieš režimą – tai atminties kova prieš užmarštį.“

Judita Ragauskaitė

„I Took A Lethal Dose of Herbs“ (rež. Yvette Granata)

„Emperor“ (rež. Marion Burger, Ilan Cohen)

„Turbulence: Jamais Vu“ (rež. Ben Joseph Andrews, Emma Roberts)

„Antipsychotic“ (rež. Matt McCorkle)

Antrus metus kuruodama festivalio išplėstinės realybės parodą „NK-INTERACTIVE“, iš naujo atradau naujųjų medijų galimybes simuliuoti patirtis, kurios sunkiai gali būti nupasakotos žodžiais. Atrinkome devynis įvairių formatų kūrinius, kurie siūlo įtraukiančią kelionę į žmogaus sąmonės gelmes, tyrinėjančią mūsų suvokimo galimybių ribas ir patiriamas transformacijas. Kūriniai žavi intymiu prisilietimu prie sudėtingų emocinių ir psichologinių procesų, kuriuos parodos lankytojai galės patirti vieni ar su kitais lankytojais.

Mano asmeninis favoritas – kūrėjos Yvette Granata VR patirtis „I Took A Lethal Dose of Herbs“. Tai interaktyvus pasakojimas, pagrįstas tikra istorija, rasta „Reddit“ platformoje apie pogimdyminę psichozę ir savadarbį abortą. Patirtis panardina į haliucinacinę būseną, kurią patyrė šios istorijos herojė – aktyvistė, kovojanti prieš abortus. Kūrinys skatina suprasti herojės poelgius bei jos motyvaciją, kartu kvestionuojant, kaip mūsų psichologinė būsena gali paveikti asmenines moralines vertybes.

Dar viena interaktyvi dokumentinė VR patirtis, kurios verta nepraleisti, – „Emperor“. Šiame daugelyje svarbiausių kino festivalių pripažintame kūrinyje jūs tapsite žmogumi, sergančiu afazija. Tai intymi istorija apie tėvą, praradusį gebėjimą kalbėti, ir jo dukrą, mėginančią per prisiminimus atrasti, kas liko iš jų ryšio. Monochrominė animacija ir siurrealistiniai elementai suteikia poetišką išraišką šiai asmeninei kelionei, kurioje siekiama perteikti emocijas be žodžių.

Mišrios realybės patirtyje „Turbulence: Jamais Vu“ jūs peržengsite savo kūno ribas ir patirsite pasaulį fizinėje parodos erdvėje taip, kaip jį suvokia autorius. Andrews gyvena su lėtine liga – vestibuline migrena, kuri veikia jo judesio ir pusiausvyros suvokimą. Pirmasis priepuolio ženklas yra derealizacija – keistas realybės trūkis, kai viskas tampa neaišku. Šią būseną išgyvens ir patirties dalyviai.
 

Parodos centre – interaktyvi vaizdo ir garso instaliacija „Antipsychotic“. Ši labai asmeniška kūrėjo Matto McCorkle’o patirtis suteikia galimybę įsigilinti į žmogaus, sergančio bipoliniu sutrikimu, gyvenimą – iššūkius, kylančius prieš ir po gydymo. Sąveika tarp asmeninio išgyvenimo ir universalių emocijų dalyviams leidžia ne tik stebėti, bet ir dalyvauti kelionėje nuo chaotiškos psichinės būsenos iki stabilumo.