Drąsa dalintis šeimos paslaptimis

Vokiečių režisierė ir operatorė Uli Decker du dešimtmečius kūrė filmą apie slaptą savo tėvo gyvenimą, derindama animaciją su tradiciniu pasakojimu ir taip sukurdama unikalią kino patirtį. Itin asmenišką dokumentinį filmą „Mano tėvo suknelės“ („Anima: Die Kleider meines Vaters“, Vokietija, 2022), kuriame nagrinėjamos lytinės tapatybės, šeimos paslapčių ir sudėtingų žmonių santykių temos, rodo „Nepatogus kinas“. Kviečiame pasinerti į Decker mintis apie emocionalią kelionę kuriant „Mano tėvo sukneles“, bendradarbiavimą su komanda ir pamokas apie pažeidžiamumą bei pasakojimo galią.

„Mano tėvo suknelės“ nagrinėja jūsų šeimos istoriją, ypač – slaptą tėvo gyvenimą. Kaip pavyko įveikti emocijas ir iš tokio asmeniško atradimo sukurti filmą?

Man prireikė dvidešimties metų, kad surasčiau tinkamą priėjimą prie šios temos. Iš pradžių nesvarsčiau apie dokumentiką – norėjau sukurti vaidybinį filmą. Net ir po dokumentikos studijų negalvojau naudoti šios istorijos. Tačiau kiekvienas, kas ją išgirsdavo, sakė: „Pamiršk visas kitas temas, tau reikia papasakoti šią istoriją.“ Aš tikrai bijojau. Jaučiau, kad viena negaliu to padaryti. Bendradarbiavimas tapo lemiamas – man reikėjo žmonių, kurie galėtų suteikti grįžtamąjį ryšį ir padėtų suprasti, kas gali būti įdomu kitiems, ne tik mano šeimai. Kitas iššūkis buvo sukurti tam tikrą saugumo jausmą. Reikėjo surasti tinkamą pasakojimo formą ir toną, kad galėčiau papasakoti šią istoriją. Kol to neradau, buvau apimta panikos – šešerius metus negalėjau susikaupti ties niekuo kitu. Tai buvo varginantis procesas. Niekada to nebedaryčiau – nors dabar rezultatu esu patenkinta. Buvo tiek daug tabu, su kuriais reikėjo susidurti. Iškėliau į paviršių temas, apie kurias, maniau, niekada negalėčiau ar neturėčiau kalbėti. Tai privertė jaustis labai pažeidžiamai. Bijojau, kad per daug atskleisiu apie save ir savo šeimą, todėl nuo pat pradžių buvo labai svarbu rasti tinkamą būdą papasakoti šią istoriją.

Filmas atrodo labai nuoširdus, o reakcijos į jį – teigiamos. Galima sakyti, kad atradote tinkamą formą ir visas sunkus darbas atsipirko.

Filmas nuoširdus emociniu požiūriu, bet nevisiškai – faktais. Sąmoningai rinkausi, ką pasakoti, ką praleisti ir ką šiek tiek pakeisti. Žmonės dažnai mano, kad jei filmas vadinamas dokumentiniu, jis yra tiesioginis tikrovės atspindys, tačiau taip nėra. Turėjau save suvokti kaip fikcinį personažą, kad galėčiau sukurti filmą. Reikėjo save matyti iš trečiojo asmens perspektyvos ir atidžiai pasirinkti, kurioje istorijos dalyje pasirodysiu. Nenorėjau būti tiesiog ekrane – norėjau, kad žiūrovai matytų pasaulį mano akimis, o ne žiūrėtų į mane. Norėjau būti filmo personažas, ne tik pasakotoja. Filme pasirodau tik devynis ar dešimt kartų ir daugumoje tų momentų esu užmaskuota, su skirtingais kostiumais.

Kuriant tokį dokumentinį filmą kaip „Mano tėvo suknelės“ dažnai tenka grįžti prie skausmingų, painių akimirkų. Ar filmo kūrimas tapo tam tikra gijimo arba katarsio forma, bandant suprasti savo tėvą ir santykius su juo?

Tai nebuvo filmo tikslas. Yra daugybė terapijos formų, ir jei nori kažką gydyti, geriau tai daryti pasitelkus terapiją. Bet filmas galėjo turėti šalutinį poveikį. Galėjo būti pražūtinga, jei jis nebūtų pavykęs. Jei nebūčiau radusi tinkamo būdo papasakoti šią istoriją, ji galėjo atrodyti kaip perdėtas atsivėrimas ir tai būtų mane sunaikinę. Taigi buvo kaip ėjimas ašmenimis. Laimei, taip neatsitiko, o filmas ir jo sėkmė turi gydomąjį poveikį mano šeimai, man ir, atrodo, daugeliui kitų žmonių, kurie jį žiūri. Tai patirti kaip kūrėjai – didžiulė privilegija.

Filme nagrinėjami lyties tapatybės, socialiniai vaidmenys ir atskleidžiamos šeimos paslaptys. Kaip manote, ką žiūrovai gali pasiimti iš šių temų?

Manau, tai kaip parduotuvė – kiekvienas pasiima, ko jam reikia. Jei kas nors koncentruojasi į lyties vaidmenis, tai ir išsineš. Jei domina šeimos santykiai – susitelks į tai. Jei šeimos paslaptys (kiekviena šeima turi savų) – būtent tai žiūrovas ir pasiims. Įdomu matyti, kaip skirtingai žmonės tapatinasi su skirtingais filmo aspektais. Kai kūriau filmą, mano prodiuserinė kompanija norėjo, kad pagalvočiau apie tikslinę auditoriją. Jie manė, kad tai pirmiausia bus susiję su LGBTQ+ bendruomene, o aš maniau – ji vis tiek susidomės. Taigi galvojau apie pačius konservatyviausius žmones iš mano kaimo ir klausiau savęs: kaip padaryti, kad šis filmas jiems būtų įdomus? Kaip labai konservatyvų žmogų įtraukti į šią istoriją?

Pasirinkote į tradicinę dokumentiką įtraukti animaciją. Kaip ji prisidėjo prie pasakojimo?

Kai pradėjome diskutuoti apie filmą su mano bendraautore Rita Bakacs, pasakiau, kad nesu suinteresuota kurti tradicinės dokumentikos. Negalėjau to įsivaizduoti – nemačiau daug asmeninių dokumentinių filmų, su kuriais galėčiau tapatintis. Ji pasiūlė pabandyti animaciją. Mes žiūrėjome „Persepolį“ ir aš pagalvojau: taip, darykime kaip „Persepolis“ – daugiausia animacijos, tik dešimt minučių gyvo vaizdo. Bet tai pasirodė per brangu. Reikėjo kelių milijonų eurų, kad tai įgyvendintume, o mes turėjome tik dokumentinio filmo biudžetą. Taigi laikui bėgant animacijos dalis filme sumažėjo, o dokumentinės medžiagos padaugėjo.

Esu mačiusi daug dokumentinių filmų su animacija, bet kartais animacija atrodė betikslė – ji tiesiog pridėta, nes nebuvo kito būdo papasakoti istoriją, ir tai man atrodė nepriimtina. Norėjau, kad „Mano tėvo suknelių“ animacija sklandžiai susisietų su filmu ir natūraliai įsilietų į pasakojimą. Todėl reikėjo tiksliai apibrėžti, kam animacija skirta. Iš pradžių manėme, kad animuosime visus prisiminimus, praeities patirtis ir fantazijas. Tačiau supratau, kad animacija turėtų reprezentuoti vidinį pasaulį – mano fantazijas. Pirmoji animacija pasirodo, kai man yra treji, o paskutinė – kai man dvidešimt. Taip pat reikėjo sukurti stilių, kuris derėtų su šeimos nuotraukomis, modifikuoti animaciją, kad ji atitiktų bendrą toną. Galiausiai šių dviejų formų – animacijos ir dokumentikos – derinimas buvo tikras iššūkis, bet man buvo svarbu, kad animacija būtų neatsiejama nuo pasakojimo.

Kaip vadovavote komandai, kad visi suprastų ir gebėtų perteikti tokio asmeniško projekto viziją?

Daugeliu atvejų tai buvo kelionė. Iš pradžių tiksliai nežinojau, kaip pasiekti viską, ką įsivaizdavau, – atrodė, kad siekiu žvaigždžių. Nuolat kartojau: tai turi būti humoro prisotintas filmas, mes norime pasakoti jautrią istoriją su humoru, ir noriu, kad žiūrovai išeitų jausdami gyvenimo „troškulį“. Kartojau šias idėjas, bet kartais jaučiausi kaip šarlatanė: pažadi, bet nežinai, kaip ištesėti pažadą. Tačiau nuolat kartojant viziją ji prilipo visiems. Pamažu kiekvienas prisidėjo prie šio tikslo įgyvendinimo. Labai svarbu buvo turėti laiko ieškoti tinkamo požiūrio, o tai, kalbant apie pinigus, buvo prabanga. Bet kadangi šis filmas buvo toks asmeniškas man ir mano šeimai, žinojau, kad jis turi būti tikslus, ir negalėjau leisti sau nieko, kas neatrodė tinkama. Tai buvo ilgas paieškų procesas ir svarbi buvo visa komanda. Reikėjo atskirti, kurios idėjos veda mus teisinga kryptimi, o kurios – šiek tiek „ne į temą“. Jaučiausi kaip dirigentė, vedanti procesą ir duodanti nurodymus, ko reikia visam kūriniui.

Ar kuriant filmą buvo momentų, kai atrodė sunku tęsti?

Taip. Kiekvieną dieną.

Kodėl vis dėlto tęsėte?

Istorija nuolat grįždavo pas mane. Bandžiau pabėgti nuo jos, bet kai dirbdavau prie kitų filmų, ji vis sugrįždavo. Galiausiai supratau, jog turiu ją baigti, kad galėčiau paleisti. Tam tikra prasme tai unikali istorija – ji suteikė man galimybę kalbėti apie tiek daug dalykų vienu metu, ir labai subtiliai, itin žmogiškai, toli nuo gerai žinomų tapatybės etikečių. Tai nėra tik istorija apie vyrą, mėgstantį rengtis moteriškais drabužiais. Mano tėvas daug mąstė apie tai, ko jis iš tikrųjų siekė šiuo procesu, o tuo pačiu metu tai ir mano, kaip mergaitės, perspektyva. Lyties vaidmenys mus riboja, nesvarbu, ar suvokiame save kaip vyrus, ar kaip moteris. Supratau, kad ši istorija suteikia retą galimybę, ir nenorėjau jos praleisti.

Įtraukti savo šeimos narius į filmą galėjo būti sudėtinga.

Turėjau daug laiko. Pirmą kartą su mama kalbėjausi dar 2006-aisiais, bet jei tada būčiau sukūrusi filmą, jis būtų buvęs daug kerštingesnis. Manau, visuomenė taip pat dar nebuvo tam pasiruošusi – žmonės galėjo nesugebėti matyti platesnio konteksto.

Kada buvo nufilmuoti interviu, kurie pateko į filmą?

2019 ir 2020 metais. Atlikau bandomuosius interviu su mama ir seserimi dar prieš keletą metų, norėdama įsitikinti, kad jos jaučiasi patogiai kalbėdamos prieš kamerą. Tik po to pradėjome rašyti scenarijų. Man buvo labai svarbu, kad jos sutiktų dalyvauti, ypač mama. Be jos dalyvavimo nebūčiau kūrusi šio filmo.

Filme balansuojama tarp skirtingų laikotarpių ir formų (asmeninė medžiaga, animacija, interviu). Kokie didžiausi iššūkiai kilo montuojant?

Pirmas montavimo etapas buvo prototipo kūrimas be visos nufilmuotos medžiagos, naudojant laikinus kadrus. Iš pradžių planavome atskleisti tėvo paslaptį filmo viduryje. Tačiau per grįžtamojo ryšio sesijas žmonės buvo sutrikę, nes nesuprato, kodėl jiems turėtų rūpėti vaikystės istorijos arba kokia buvo visa esmė. Atlikus maždaug du trečdalius montavimo darbų, montažo režisierė pasiūlė kitokį požiūrį: „Leisk man pabandyti ką nors naujo, galėsi įvertinti rytoj.“ Ji perkėlė paslapties atskleidimą beveik į filmo pradžią, ir staiga viskas susidėliojo. Tai nebebuvo žiūrovų provokavimas, kokia toji tėčio paslaptis, – tapo svarbiau suprasti, kokią įtaką ta paslaptis turėjo ir ką ji reiškė. Vienas didžiausių iššūkių man buvo noras apsaugoti save ir savo šeimą. Nenorėjau būti pernelyg tiesmuka. Montažo režisierė mane vis spaudė būti aiškesnę. Ji sakė: „Uli, kur žaizda?“ O aš atsakydavau, kad nenoriu apie tai kalbėti. Ji buvo atkakli: „Jei neturėsime žaizdos, neturėsime filmo.“ Pamažu pradėjau atrasti elementus, apie kuriuos reikėjo kalbėti, bet taip pat supratau, kad kai ką galiu pasilaikyti sau. Tai buvo procesas, kai reikėjo atsiverti, bet tuo pačiu metu mokytis atskirti, kas yra svarbu istorijai, o kas ne. Iš pradžių nerimavau, kad filmo kūrimas gali būti tuštybės aktas, tačiau vėliau perspektyva pasikeitė. Sakiau sau: tai mūsų šeimos istorija, ir aš ją siūlau kitiems. Jie gali pasiimti iš jos, ką nori, bet neprivalo paimti visko. Tai padarė procesą prasmingesnį ir mažiau bauginantį.