Netrukus kino teatruose pasirodys naujas Franciso Fordo Coppolos filmas „Megalopolis“ (JAV, 2024), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje ir kuris daugelį kritikų paliko svarstyti, ką jie pamatė: unikalų ir originalų kūrinį ar tiesiog tuščias pretenzijas? Filme genialus architektas Cezaris Katilinas (Adam Driver) bando paversti Niujorką utopiniu miestu, tačiau jam trukdo meras Ciceronas (Giancarlo Esposito), trokštantis sunaikinti savo konkurentą. Filmo dramaturgija panaši į viduramžių ar baroko misteriją, kur kiekvienas personažas yra ne tiek gyvas žmogus, kiek alegorija ar personifikacija. Pavyzdžiui, Coppolos dievinamas ir ne kartą apdainuotas Niujorkas, šįkart filmuotas Atlantoje, Džordžijos valstijoje, čia įkūnija Romos imperiją ir yra pakrikštytas Naująja Roma. Formalus „Megalopolio“ intrigos pagrindas – Katilinos sąmokslas.
Pateikiame Franciso Fordo Coppolos pokalbio su Marcosu Uzalu, išspausdinto žurnale „Cahiers du Cinéma“, fragmentus.
„Megalopolis“ – tai keturiasdešimties metų projektas, kuriame juntama daugybės metų apmąstymų įtaka.
Ne visai keturiasdešimties metų. 9-ajame dešimtmetyje pradėjau užsirašinėti ir kaupti tai, ką perskaičiau ir kas man pasirodė įdomu, laikraščių straipsnius ar politines karikatūras. O daug vėliau pagalvojau, kad visa tai galėtų papildyti filmą, priartėjantį prie žanro, su kuriuo niekada nebuvau susidūręs, – romėnų epo. Vaikystėje mėgau šiuos filmus, ypač nebyliuosius, o vėliau – „Spartaką“ (rež. Stanley Kubrick, 1960). Tada kilo mintis, kad Jungtinės Valstijos tam tikra prasme yra šiuolaikinė Romos imperijos versija su panašia politine sistema: šalis, kurioje atmetama karališkoji valdžia ir remiamasi respublikos sąvoka, senato ir senatorių svarba ir pan. O Niujorką galima laikyti miestu, panašiu į Romą, su jo milžiniškais gana klasikinio stiliaus pastatais. Iš visų šių apmąstymų kilo „Megalopolio“ idėja, kitaip tariant, į šiuolaikinę Ameriką perkeltas peplumas (daugiausia italų 1958–1965 m. kurtų istorinių, mitologinių ar biblinių epų, kurių veiksmas dažniausiai vyksta graikų-romėnų antikoje arba viduramžiais, subžanras – I. V.).
Iš viso to jūs kuriate mokslinę fantastiką ir įsivaizduojate utopiją.
Filmas kupinas meilės, nes myliu žmones, o tai apima absoliučiai kiekvieną Žemėje gyvenantį žmogų. Primygtinai tai pabrėžiu, nes gyvename tokiais keistais laikais. Turėtų būti įvesti pamatiniai principai, pavyzdžiui, nė vienas vaikas neturėtų būti žudomas. Nepažįstu nė vieno, kuris tuo abejotų, tačiau kasdien nužudoma tūkstančiai vaikų. Tai absurdas: darome baisų dalyką, kuriam niekas nepritaria. Savo filme noriu į tai atsakyti teigdamas, kad žmonija yra geniali, kad esame potencialiai pajėgūs išspręsti visas pasaulyje egzistuojančias problemas. Bet to niekada neišgirsi per televiziją, nes reklamai reikia nelaimingų žmonių, kad parduotų jiems tai, ko neva trūksta jų laimei. Ironiška, kad kuriu šį filmą, kuriame Jungtines Valstijas rodau kaip senovės Romą, būtent tuo metu, kai šalies santvarkai gresia pavojus, ir dėl tų pačių priežasčių kaip ir Romai.
Jūs taip pat rodote populizmo ir fašizmo apraiškas tuo metu, kai šie reiškiniai grįžta beveik visame pasaulyje.
Fašizmas labai susijęs su reginiu. Esu iš tų žmonių, kurie mano, kad Hitleris užsiaugino tuos mažus ūsus tik todėl, kad tokius pačius turėjo Chaplinas ir buvo mylimiausias žmogus pasaulyje. Fašizmo idėja iš tikrųjų kilo ne iš Mussolini, o iš Gabriele D’Annunzio. Hitleris mėgdžiojo Mussolini, o šis savo ruožtu mėgdžiojo D’Annunzio. Ir jie visi gręždavosi į senovės Romą. Taigi fašizmas yra beprotiškas pokštas, o meno vaidmuo – parodyti, kaip visa tai juokinga ir apgailėtina.
Kaip apibūdintumėte Cezario personažą?
Norėjau, kad žiūrovas iš pradžių nežinotų, ar jis blogas, ar geras, kad pamažu jį atrastų ir suprastų. Jį įkvėpė kelios realiai egzistavusios asmenybės: vokiečių architektas Walteris Gropiusas, miestų planuotojas Robertas Mosesas, kuris buvo labai svarbus Niujorko renovacijos procese nuo 1930-ųjų, ir Lucijus Sergijus Katilina, istorinė asmenybė iš senovės Romos. Adamas Driveris man sakė, kad aš jį taip pat įkvėpiau! Žinote, viskas šiame filme yra tiesa: viskas, kas susiję su Niujorku ar Roma, paremta tikrais įvykiais. Netgi Klodijaus Pulčerio (Shia LaBeouf) incestiškas elgesys su seserimis atitinka tam tikrus antikos papročius.
Mero personažas, Franklinas Ciceronas, taip pat gana dviprasmiškas.
Jį įkvėpė Davidas Dinkinsas, pirmasis ir vienintelis Niujorko meras afroamerikietis. Jis buvo išrinktas tuo metu (1990–1993 m.), kai miestas buvo patekęs į sunkią finansinę padėtį ir beveik bankrutavo. Mintis, kad mero dukrą reikia globoti, kalbėtis su ja apie filosofus ir mokyti ją lotynų kalbos, šiek tiek atspindi ir mano santykius su dukra Sofia, kai ji buvo maža ir aš ją vesdavausi į filmavimus. Kaip man įprasta, filmams pasitelkiu ir savo gyvenimą.
Kelių epochų sujungimo idėja ir net paties filmo sukūrimo laikas lemia, kad „Megalopolis“ turi labai savitą temporalumą. Kaip jį apibrėžtumėte?
Komerciniuose filmuose visada norima labai aiškiai apibrėžti laikotarpį, kada vyksta filmo veiksmas. Tam yra ekonominė priežastis: tai leidžia galvoti apie kostiumus ir dekoracijas, nes filmas, kurio veiksmas vyksta šiais laikais, visada yra pigesnis. Man, priešingai, patinka anachronizmai ir prieštaravimai, mėgstu rodyti, pavyzdžiui, vienus žmones su laidiniais telefonais, o kitus – su mobiliaisiais. Laikas yra mano kino objektas, nes manau, kad menininkai visada jį valdė. Tapytojai sustabdo laiką, o Goethe sakė, kad architektūra – tai sustingusi muzika. Tačiau kinas neabejotinai yra meno rūšis, kuri geriausiai manipuliuoja laiku.
Jūsų filmas labai įspūdingas ir ambicingas, bet kartu kupinas lengvabūdiškų, trivialių ir komiškų elementų.
Be abejo, čia svarbus komiškas ir net fantazijos aspektas, kuris man labai patinka. Per visą žmonijos istoriją pasaulis visada buvo kupinas prieštaravimų: grožio ir vulgarumo, gėrio ir siaubo, meilės ir žudymo sambūvio.
Ar galima teigti, kad filme „Megalopolis“ stengėtės filmuoti idėjas, o ne istoriją?
Reikia žinoti, ką reiškia istorija – sąvoka, kuri niekada nenustojo keistis. Mane jaudina tai, kaip menas veržiasi į ateitį, vadinasi, žengia į nežinomybę, net jei tai reiškia, kad nebus suprastas, kaip vargšas Georges’as Bizet, kurio „Karmen“ pirmą kartą buvo nušvilpta ir kuris po kelių savaičių mirė kamuojamas nesėkmės jausmo. Kinas – vis dar labai jauna forma, ir esu tikras, jog mūsų anūkų sukurti filmai taip skirsis nuo šiandieninių, kad mums atrodys labai nesuprantami! Esu įpratęs kurti filmus, apie kuriuos sako: tai neveikia, ne taip reikia pasakoti istoriją. Ypač taip buvo su „Šių dienų apokalipse“ („Apocalypse Now“, 1979). Tačiau laikas yra vienintelis teisėjas, šis filmas ir toliau bus žiūrimas. Kūriniai pergyvena savo kritikus.
Filme daug nuorodų į teatrą, cirką, operą, mugę... Ar manote, kad kinas turėtų likti ištikimas šioms ištakoms ir šiam reginiui?
Kinas gali naudoti, ką tik nori, o reginys yra vienas iš dalykų, kuriais jis „maitinasi“.
Susidaro įspūdis, kad norėjote, jog kiekviena scenografija būtų tarsi scenos erdvė, tarsi personažai vaidintų operos scenoje.
Taip, todėl yra ta akimirka, kai pats pastatas virsta teatru. „Megalopolio“ dekoracijos nėra fiksuotos ar tikroviškos, jos labiau metaforiškos. Karjerą pradėjau kaip teatro režisierius ir visada siejau savo kiną su teatru. Manau, kad kine keliami vis dar daugmaž tokie patys klausimai kaip ir graikų teatre prieš tris tūkstančius metų. Aischilas, Sofoklis ir Euripidas kėlė sau beveik tuos pačius klausimus kaip ir mes šiandien. Daugelis filmo specialiųjų efektų sukurti gyvai, filmavimo aikštelėje. Nesiekiau, kad jie būtų techniškai tobuli, bet kad žiūrovai jaustų, jog jie padaryti rankomis, ne kaip anoniminė „Marvel“ produkcija.
Jūsų filmą galima vertinti kaip atsaką „Marvel“, nes taip pat pasitelkiate mitologiją, futuristinį miestą, nepaprastų galių turinčius herojus...
Kodėl gi ne! „Marvel“ gamina „Coca-Colą“: jie nori, kad jūs įgytumėte priklausomybę nuo filmo, kuris visada toks pat, kartojamas vėl ir vėl. Jie kuria filmus tarsi gamintų bulvių traškučius, bandydami žmones įtikinti, kad juos galima gaminti tik pagal vieną idiotišką receptą: reikia pagrindinio veikėjo, o antagonistas turi pasirodyti per pirmąsias vienuolika minučių, tada turi įvykti konfliktas, tada – akimirka, kai antagonistas jaučiasi laimėjęs, o tada posūkis, ir pagrindinis veikėjas laimi. Tai tik taisyklės – mene taisyklių neturėtų būti. Vienintelė taisyklė, kurią turiu – neleisti žiūrovui nuobodžiauti. „Megalopolis“ sulaukė įvairių vertinimų, bet niekur nesu skaitęs, kad jis nuobodus.
Kaip šis filmas susiję su jūsų gyvo kino (angl. live cinema – I. V.) koncepcija?
Tai vienas iš dalykų, kuriuos norėčiau pasiekti gyvendamas pakankamai ilgai. Gyvo kino idėja yra ta, kad galima suderinti kinematografiją ir gyvą atlikimą.
Vienas „Megalopolio“ elementas nukreiptas šia linkme: Cezario spaudos konferencijos metu į kino salę įleidžiamas žmogus, kad užduotų klausimą.
Iš pradžių norėjau, kad klausimą užduotų vienas iš žiūrovų. Esu įpratęs, kad tuomet, kai kalbu viešai, man užduodami daugiau ar mažiau tie patys klausimai: koks jausmas buvo filmuoti Marloną Brando? Nuo ko prasidėjo filmo kūrimas? Ar jūsų scenarijus skaito kas nors kitas? Todėl įsivaizdavau, kokie klausimai neišvengiamai bus užduodami Cezariui Katilinai, ir nufilmavau atsakymus. Kad viskas veiktų automatiškai ir kadrai skirtųsi priklausomai nuo užduodamo klausimo, sugalvojome naudoti dirbtinį intelektą – „Amazon Alexa“, tačiau galiausiai „Amazon“ nesutiko prisidėti prie šio projekto dėl finansinių sumetimų. Taigi teko atsisakyti pirminės idėjos, paliekant tik vieną klausimą, kurį užduoda pagalbininkas salėje, ir vieną atsakymą.
Jei „Megalopolis“ trikdo, tai dar ir dėl to, kad atrodo, jog jis prašo mūsų būti kitokio pobūdžio žiūrovu. Kokiais žiūrovais norėtumėte, kad filmas mus paverstų?
Noriu, kad būtumėte aktyvūs, reiklūs ir užduotumėte sau naujų klausimų. Šiandienos pasaulyje paprasčiausiai kalbėtis vieniems su kitais, diskutuoti naujais būdais savaime yra utopija.
Jūsų filmas utopiškas ir tuo, kad jame rodomas menininkas, atliekantis svarbų vaidmenį visuomenėje. Taip buvo, tarkim, Renesanso laikais, dabar jau nebe.
Tačiau yra atvejų, pavyzdžiui, D’Annunzio, kai menininkas padarė blogą įtaką!
Ar manote, kad šiandien kinas turi tokią pačią įtaką visuomenei kaip ir tada, kai pradėjote kurti filmus?
Kai pradėjau, kinas buvo gerokai įvairesnis, mes kūrėme daug daugiau skirtingų filmų. Bet manau, kad kino vaidmuo išlieka tas pats: leisti atrasti pasaulius, kurių niekada anksčiau nematei, ir turėti privilegiją susitikti su žmonėmis, kurių kitaip niekada nebūtum sutikęs. Vis dar yra daug puikių filmų, kaip kad Kanų „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusi Seano Bakerio „Anora“. Tai, kas įdomu, dažnai sukuriama turint labai mažai pinigų.
Jums buvo svarbu būti visiškai nepriklausomam, kad galėtumėte kurti „Megalopolį“ taip, kaip norėjote?
Filmą kūriau pats, nes niekas nenorėjo duoti pinigų, turėjau jų pasiskolinti. Esu turtingas, bet ne toks turtingas kaip mano kolega George’as Lucasas! Tačiau tikiu, kad žmonės eis ir žiūrės šį filmą. Jis bus kaip „Šių dienų apokalipsė“, žmonės jį žiūrės dar daugelį metų, norės jį pamatyti dar kartą, kad atrastų naujų dalykų. Tai toks filmas, kuriame kiekvieną kartą pamatysite vis daugiau.
Tai greito tempo filmas, jame daug paslėptų elementų. Kai jį pamatai, supranti, kiek daug nesupranti. Kaip dirbote su šiuo aspektu?
Leidau filmui būtų tokiam, koks jis turi būti, nesirūpindamas, kaip nukreipti auditoriją. Tam tikrus aspektus galėjau padaryti aiškesnius, bet pasakiau sau – tegul žiūrovai su šiuo filmu daro, ką nori. Norėčiau, kad kiekvienas pamatytų kitokį filmą. Tam tikra prasme filmas pats save sukuria. Kai nežinai, kaip kurti, o taip buvo daugelio mano kūrinių, įskaitant „Šių dienų apokalipsę“, atveju, filmas pats pasako, ką su juo daryti. Taip nutiko ir su „Megalopoliu“. Nufilmavome daugybę dalykų, kurie galiausiai nebuvo panaudoti, ir vadovavomės siekiu palikti viską, kas keista. Kai reikėjo rinktis iš kelių kadrų, pasakėme sau, kad kuo keistesnis, tuo geriau. Pavyzdžiui, per scenos, kurioje Julija (Nathalie Emmanuel) su Cezariu yra Madisono aikštės sode, repeticiją įsivaizdavau Juliją einančią paskui virvę. Pabandėme tai padaryti be virvės ir pamanėme, kad taip atrodys geriau, todėl nusprendėme sceną nufilmuoti taip, tarsi ji laikytų įsivaizduojamą virvę. Daug dalykų sugalvota būtent taip, kad aktoriai galėtų eksperimentuoti.
Filme yra scena, kai aktoriai užsilipę ant pastolių, pakabintų virš modelio. Tai sumanymas, kuris aktoriams suteikia reikiamas sąlygas.
Šioje scenoje meras nori įtikinti žmones savo planu, todėl pastato pastolius, bet šie svyruoja, ir aš norėjau, kad visa scena siūbuotų. Panašiai kaip Abelio Gance’o filme „Napoleonoas“ (1927). Norėjau sukurti fizinį pojūtį, kad visas miestas yra nestabilus.
Grįžtant prie montažo, mane pribloškė ypatingas jo sklandumas. Tai ne tiek kadrų seka, kiek vaizdų ir garsų srautas.
Iš dalies todėl, kad daug įkvėpimo sėmiausi iš savo sapnų. Norėčiau, kad pajustumėte, jog visas filmas yra sapnas. „Megalopolyje“ netgi matome sapnuojančius žmones. Man kinas labai artimas sapnų suvokimui, bent jau aš tai stengiuosi pasiekti.
Jūs nesistengiate standartizuoti vaidybos, ir tai suteikia filmui ypatingos gyvybės bei muzikalumo.
Mane labiausiai domina tai, kad aktorius yra vienintelis toks, koks yra. Nėra dviejų Adamų Driverių, dviejų Jonų Voightų ar Shia LaBeoufų, lygiai taip pat, kaip pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių. Būtent to pirmiausia ir ieškau aktoriuje: ne to, kad jis paklustų mano valiai, bet to, kad išreikštų tai, kuo jis visiškai unikalus. Ir tai visada pirmiausia kyla iš jo paties. Nesąmonė girti režisierių už puikią aktoriaus vaidybą – režisierius tėra aktorių treneris, esminė dalis visada ateina iš jų pačių.
Adamas Driveris Cezario personažui suteikia reikiamo dviprasmiškumo. Tai aktorius, kuris gali pasirodyti ir labai niūrus, net nesimpatiškas, ir šviesus, žavus.
Kai kurie aktoriai pirmiausia remiasi savo intelektu, kaip Warrenas Beatty; kiti pasikliauja tik įgimtu talentu ir nemėgsta galvoti apie tai, ką jie daro, kaip Robertas Duvallis. O kai kurie turi abi savybes, kaip Alas Pacino. Adamas Driveris ir labai talentingas, ir labai protingas. Jis gerai bendradarbiauja, turi daug idėjų ir puikių pasiūlymų, taip pat ir montažo metu, kai negalėjau apsispręsti, ką palikti, o ko atsisakyti.
Kuriate naują filmą?
Net du. Pirmąjį noriu sukurti savo malonumui, kad po „Megalopolio“ būtų lengvas filmavimas. Tai puikaus autoriaus romano adaptacija (tikriausiai tai Edith Wharton „The Glimpses of the Moon“ – I. V.), meilės istorija, kurios veiksmas vyksta Europoje – Londone, Vokietijoje, Italijoje ir Paryžiuje. Šį romaną ketinu paversti komediniu miuziklu, nes mane labai domina, kaip galima papasakoti istoriją per šokį. Būsime arčiau Jacques’o Demy ar Keno Russello! Ir kitas projektas – pagaliau sukurti „Tolimą viziją“, gyvą kiną (filmą, kurio pirmąją versiją 2016 m. režisierius sukūrė su studentais iš Oklahomos ir Kalifornijos – I. V.). Norėčiau turėti laiko pabaigti tai, ką turiu baigti, jau esu senas garbėtroška. Bet manau, kad dar ilgai gyvensiu. Mano sveikata gera ir esu numetęs svorio. Kai esi senas, blogiausia, ką gali padaryti savo sveikatai, tai būti per storas.
Parengė I. V.