Vienas kolega palygino vėlyvąją Wimo Wenderso kūrybą su dėžute saldainių – kartais juose šokoladas, kartais riešutų ar karamelės įdaras. Mat filmai skirtingi, įvairių temų, stilių bei vertės. Įdomu, kaip jis pavadintų pernai pasirodžiusias „Puikias dienas“ (LRT Plius, 31 d. 21.33), bet man tai pasirodė kaip sugrįžimas į jaunystę, kai menkas filmo biudžetas ir paprasti personažai tik padėjo Wendersui atskleisti sudėtingas temas ir jis taip atvirai nesigrožėjo savimi. „Puikių dienų“ herojus yra Tokijo tualeto valytojas. Iš pradžių Wendersas aprašo savo herojaus pasaulį, o paskui jį reflektuoja.
Hirajama (Kôji Yakusho) keliasi anksti, sėda prie automobilio vairo ir juda į miestą. Jis valo tualetą, tarsi taip galėtų pasaulį padaryti šviesesnį, tad darbas primena šventą ritualą, kurio druidas yra šepetėliais, šluostėmis, valymo priemonėmis apsiginklavęs Hirajama. Pakeliui į namus jis maudosi pirtyje, prieš miegą skaito Faulknerį ir Highsmith, automobilyje klausosi Patti Smith, fotografuoja medžius, vaikšto į tą pačią kavinę. Ir taip visą filmą. Bet tai yra grynasis kinas. Jis apie meną paversti prozą poezija, apie naujų patirčių ieškojimą, apie gyvenimo prasmę, net jei tai nuskambės itin banaliai. Žinoma, ir „Puikios dienos“ galėjo tapti banalybe, bet nepamirškime, kad Wendersas yra ir puikus dokumentininkas, o filmo sumanymas gimė iš užsakymo sukurti reklamą apie dizainerių kurtą viešųjų tualetų tinklą.
Pasakojimui rutuliojantis sužinosime, kaip Hirajama pasiekė tokios ramybės, nors nesunku suprasti, kad ji atsirado ant buvusio gyvenimo griuvėsių. Kartais net matome veikėjo sapnus, kaip šviesa prasismelkiančius pro medžių viršūnes. Wendersas rodo, kaip po mūsų vokais įsispraudžia kasdieniai vaizdai, saulės spinduliai, miesto garsai. Dažnai tai tiesiog puikios dienos.
Mėgautis gyvenimo džiaugsmais, skoniais ir kvapais kviečia Wesas Andersonas, kurio filmą „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (LRT Plius, 26 d. 21 val.) reklamavau ne kartą, bet ir pats jame pamatau vis ką nors naujo. Atrodytų, tai tik kriminalinė komedija, kurios herojus – išgalvotos Vidurio Europos šalies Zubruvkos viešbučio durininkas Gustavas H. (Ralph Fiennes), bet Andersonas akivaizdžiai ilgisi to išnykusio pasaulio, kuriame durininkas yra žavingas, puikių manierų ir dar kvepalų mėgėjas, kuriame kalėjimo prižiūrėtojas nedrįsta besti peiliu į tikrą šedevrą – pono Mendelio cukrainės desertą. Gustavo H. problemos prasideda tapus paslaptingomis aplinkybėmis mirusios ponios D. (Tilda Swinton) brangaus paveikslo paveldėtoju. Bet Andersono filmai kaip tie desertai visada sudaryti iš kelių sluoksnių, ir kiekvienas jų savaip įdomus ir žadina ne tik smalsumą ar norą gėrėtis. Čia kiekviena scena, kiekvienas kadras liudija autoriaus prisilietimą.
Esu senas niurgzlys, todėl taip pat ilgiuosi išnykusio pasaulio, nors, jei atvirai, nenorėčiau grįžti į savo jaunystės laikus, nebent tik į tais laikais kurtus filmus. Dabar filmai daug paprastesni, ir atrodo, kad paprastesni ir kūrėjai. Kita vertus, pasikeitė ir žiūrovai. Juos turėtų sudominti Dave’o Franco filmas „Tu man kažką primeni“ (LRT, šįvakar, 25 d., 22.45). Jo herojė darboholikė Elė (Alison Brie) lankosi mieste, kuriame užaugo, ir sutinka pirmąją meilę Šoną (Jay Ellis). Ji prisimena senus laikus ir pradeda abejoti, ar tikrai nori būti tokia, kokia tapo, juolab kad Šono sužadėtinė Elei primena save jaunystėje – optimistišką ir atvirą naujoms galimybėms.
Be abejo, šių dienų žiūrovams skirtas tikra istorija paremtas Barry Levinsono „Išgyvenęs“ (TV3, 27 d. 24 val.). Jis iš tų filmų, kurie supaprastina karą ir Holokaustą, bet iškelia atskiro žmogaus pasipriešinimą. Harry Hafto (Ben Foster) istorija turi įkvėpti: Antrojo pasaulinio karo metais atsidūręs Aušvice, filmo herojus nacių buvo priverstas kautis ringe, kad išliktų gyvas, o po karo persikėlęs į JAV nusprendė išnaudoti talentą, tapti garsenybe ir susigrąžinti mylimąją.
Jei tęsiantis lietuviškoms (ir ne tik) rinkimų epopėjoms pasiilgote veiksmo filmų, sekmadienio vakarą (27 d. 21.15) įsijunkite BTV ir Antoine’o Fuqua filmą „Olimpo apgultis“ (2013). Čia veikėjai yra JAV prezidentas ir jo asmens sargybinis. Kadaise jie buvo draugai, bet pirmosios damos mirtis jų kelius išskyrė. Gal jie ir būtų likę sąžinės priekaištų kaliniais, jei ne teroristų ataka. Per vizitą Vašingtone Korėjos premjeras buvo nušautas, Baltieji rūmai nuniokoti, o prezidentas ir svarbūs politikai tapo teroristų įkaitais. Suprantama, teroristų planus gali sugriauti tik buvęs asmens sargybinis (Gerard Butler). „Olimpo apgultis“ – nuoširdus, nepretenzingas, niekuo neapsimetantis filmas. Jo tikslas – patenkinti žiūrovų vyrų tuštybę nelengvais patriarchato žlugimo laikais, kurie nežada baigtis greitai.
Istorija juda lėtai. 1978 m. pasirodžiusi Claude’o Zidi komedija „Vaidai“ (LRT Plius, šįvakar, 25 d., 21.30) viena pirmųjų kėlė tvarumo, gamtos išsaugojimo temas. Didžiausios to meto prancūzų komedijos žvaigždės Annie Girardot ir Louis de Funèsas vaidina porą: Gijomas – provincijos miestelio meras liberalas konservatorius ir bankrutuojančio fabrikėlio savininkas, Bernadeta –pažangių pažiūrų žmona. Jis išrado prietaisą, padedantį susidoroti su išmetamosiomis dujomis ir gavo japonų užsakymą. Tai paskutinis šansas, bet užsakymas didelis ir Gijomui reikia didesnių patalpų. Tada gamyba persikelia į šeimos namus. Bernadeta maištauja ir nusprendžia dalyvauti mero rinkimuose...
Tikros komedijos visada atspindi savo epochos politinį kontekstą. Ne išimtis ir „Vaidai“, kuriuose prabylama apie išaugusią bedarbystę, moterų vietą visuomenėje (Prancūzijos parlamente tada dirbo tik 4,3 procento moterų), ekologiją (1974 m. į prezidentus pirmąkart kandidatavo ekologas). „Vaidai“ atspindėjo ir pirmuosius kandidatų į prezidento postą debatus televizijoje. Bijau, kad iš lietuviškų komedijų nedaug sužinosime apie epochą, kai jos buvo sukurtos.
Gana pavėluotai iš bulvarinės žiniasklaidos sužinojau apie dviejų Lietuvos titanų kovą, kuri galėtų tapti smagios komedijos išeities tašku: Andrius Tapinas padavė į teismą Andrių Užkalnį ir reikalauja atlyginti moralinę žalą. Ji didelė – net dvidešimt tūkstančių eurų, nors, mano galva, laidų vedėjo, visuomenininko, rašytojo ir t.t. ego kainuoja daug brangiau. Rinkimai užgožė šį tautos dėmesio vertą įvykį, bet būsimiems scenaristams net neprireiktų daug fantazijos, tik patikinimo, esą jų scenarijus neturi nieko bendra su tikrove, kad patys neatsidurtų teisme. Įsivaizduokite: ambicijų pertekę personažai, kuriuos pasitelkus galima patekti į patriotų politikos, žiniasklaidos ir asmeninių peripetijų virtuvę, kalbėti apie lietuvišką godumą, tuštybę bei jų gerbėjus. Pagaliau nebereikėtų skolintis siužeto iš įvairių užsieniečių (na, nebent iš Mikolos Gogolio pasakojimo apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius susipyko su Ivanu Nikiforovičiumi, pavadinusiu jį žąsinu) ir sukurti originalią komediją, kurios abu veikėjai, regis, visai neturi humoro jausmo, todėl jau savaime būtų labai juokingi.
Jūsų – Jonas Ūbis
