Kinas
Lietuviškoje „Netflix“ versijoje kokybiškų filmų ieškoti tenka kaip adatos šieno kupetoje, nors mokame už šią paslaugą kaip ir visas civilizuotas pasaulis. Pernai metų „Netflixo“ pasididžiavimu tapo Amerikos nepriklausomo kino kūrėjo Azazelio Jacobso drama „Trys jo dukterys“ („His Three Daughters“, JAV, 2023). Sužavėjęs Toronto kino festivalio žiūrovus, paprastiems mirtingiesiems jis tapo prieinamas tik šiemet.
Jei ne tokios aktorės kaip Natasha Lyonne, Carrie Coon ir Elizabeth Olsen, filmo istorija turbūt mažai ką viliotų, – tai dar viena chrestomatinė drama apie giminaičių susitikimą tik reikalui prispaudus. Jau nuo pirmų kadrų akivaizdu, kad jokių nukrypimų nuo standartinio kamerinio filmo apie tris seseris, jų radikaliai skirtingus charakterius ir konfliktus prie mirštančio nuo vėžio tėvo patalo nebus. Nuo pat pradžių taip pat akivaizdu, kad seserų susitikimas – po itin ilgo laiko, nors viena jų gyvena Manhatane, antra Brukline. Tik trečiai galima atleisti, mat ji persikėlusi į Kaliforniją.
Tačiau režisierius puikiai žino, kad kuriant kamerinius filmus ypač svarbūs pilnaviduriai personažai ir dialogai. Nors veikėjų rinkinys ir atrodo kiek klišinis, savo herojėms papildomo išskirtinumo suteikia pačios aktorės. Iš Bruklino atvykusi vyriausia sesuo Keitė (Carrie Coon) – tikra control freak’ė, jai svarbiausia sutvarkyti visus priešmirtinius ir pomirtinius dokumentus, parašyti nekrologą ir, aišku, nuolat moralizuoti, kaip „neteisingai“ gyvena vidurinė sesuo Reičelė (Natasha Lyonne). Pastaroji ir karšina tėvą, augina žolę, ją vartoja ir su vaikinu mėgsta ne tik sportą, bet ir lažybas, o tai jai padeda užsidirbti papildomų pinigų. Dviem vyresnėlėms vis besipešant, jauniausia sesuo Kristina (Elizabeth Olsen) imasi taikdarės vaidmens, o save ramina joga.
Akivaizdu, kad seserys, įspraustos tarp keturių buto sienų, patirs tikrą emocijų tornadą. Merdėjantis tėvas – tik istorijos atspirties taškas ir filme jis nerodomas: seserys girdi prijungto aparato pypsėjimą, o užeidamos į jo kambarį paskui save uždaro duris. Režisieriaus sprendimas mirties nerodyti tiesiogiai, tik priminti, kad ji tyko už kampo, neleidžia filmui virsti ašarų pakalne ir nekamuoja žiūrovo bereikalingu patosu. Kiekviena duktė atsisveikina su tėvu savaip: Keitei šis atsisveikinimas – tai nemaloni, bet reikalinga pareiga; Kristina tėčiui dainuoja dainas, o Reičelė raportuoja sporto varžybų rezultatus.
Su tėvo mirties laukimu kiekviena dukra emociškai irgi tvarkosi skirtingai. Pavyzdžiui, Keitė, regis, kiekvienu sprendimu, susijusiu su tėvo priežiūra, siekia ištaisyti praeities aplaidumą. Reičelė atrodo labiausiai sužeista ir užsisklendusi, o mėgavimasis žole – veikiau pabėgimas nei bandymas susidoroti su situacija. Jaunėlei Kristinai kvėpavimo pratimų ir jogos nepakanka, akivaizdu, kad tai tik saviapgaulė, nes vidinis nerimas ilgainiui vis labiau veržiasi į paviršių. Laukiant neišvengiamos akimirkos, kiekvienas seserų pokalbis – tarytum bandymas išsivaduoti iš dusinančios atmosferos, kurioje kiekviena jų įkalinta jau seniai.
Tikroviškumo ir situacijos atpažįstamumo filmui suteikia buto autentiškumas – tai ne šviesus, erdvus ir stilingas loftas, o erdvė, kurioje esame buvę ne vienas. Čia nutrintos sienos, už kurių prireikus galima slėptis, čia galima pasiskirstyti teritorijomis, pavyzdžiui, Reičelė nuo Keitės nuolat slepiasi miegamajame, Keitė dominuoja virtuvėje, o taikdarė jaunėlė Kristina nerimastingai sukiojasi tarpduryje.
Šis Manhatano butas – tai prisiminimų erdvė su balduose įrašyta istorija, kur užaugo seserys. Tačiau režisierius užduoda ir dar vieną svarbų klausimą: kas yra broliai ir seserys? Kas juos sieja – tėvai, galbūt bendri miegamieji? Artimas ryšys nebūtinai gali išlikti visą gyvenimą, tad ar verta rengti giminių susitikimus, kai aplink šventinį arba šermenų stalą susodinami visiškai svetimi žmonės. Filmas tam tikru požiūriu gali suveikti kaip trumpalaikė terapija, tačiau Azazelis Jacobsas nesiūlo lengvo katarsio ir neaiškina, kad šeimose viską galima pradėti iš naujo. Jis tiesiog primena, kad dėlioti žmones į lentynėles – beprasmiška.
