Dominiko Grafo filmas „Fabianas“ (LRT Plius, lapkričio 7 d. 21.33) perkelia į 1931-ųjų Berlyną. Veimaro Respublika apimta agonijos, kasdienybę valdo chaosas, visuomenė akivaizdžiai fermentuojasi. Tačiau didmiesčio gyvenimas intensyvus ir spalvingas. Jį pažinsime kartu su rašytoju Jakobu Fabianu (Tom Schilling), pragyvenančiu iš reklamų rašymo. Kartu su draugu Stefanu (Albrecht Schuch) jie lankosi vis keistesnėse vietose, kur politinės diskusijos susipina su pokalbiais apie meną, o rimtos temos dažnai užleidžia vietą pramogai. Rasti tikrąjį kelią tame labirinte bus nelengva, bet susitikimas su jauna aktore Kornelija (Saskia Rosendahl) pakeis Jakobo požiūrį į supančią realybę.
Iš pradžių gali pasirodyti, kad žiūri iškart kelis filmus. Spalvotus kadrus keičia nespalvota kino kronika, ekranas dalijasi į kelias dalis, o poliekraniškumą pabrėžia personažų replikų srautas. Grafas žongliruoja įvairiais stiliais („Babelsberg“ prodiuserio pasirodymas primena vokiečių ekspresionizmo laikus), imituoja sąmonės srautą, cituoja reklaminius skelbimus ir Bibliją. Tai neturėtų stebinti, nes „Fabianas“ – Ericho Kästnerio 1931 m. parašyto romano „Fabianas. Vieno moralisto istorija“ ekranizacija, o rašytojo amžininkai ne kartą pabrėžė knygos kinematografiškumą. Vėliau veiksmas aprimsta, poliekranas dingsta, miesto triukšmas užleidžia vietą taikliems dialogams.
Tai nereiškia, kad išseko režisieriaus idėjos, tiesiog artėja laikai, kurie pamažu ištrins iš herojų pasaulio visą jo įvairovę ir ryškias spalvas. Įsigalės naujoji tvarka. Grafas pabrėžia nerimą, sumaištį ir grėsmę, kurie netrukus ims keisti knygos herojų likimus. Fabianas neteks darbo ir pradės kristi į bedugnę kartu su senuoju pasauliu. Akimirksnį gal net pasirodys, kad tai ne mes lankome jį 1931-ųjų Berlyne, bet jis pateko į ne mažiau keistus ir chaotiškus 2024-uosius. Rašydamas romaną Kästneris nežinojo, kad jį tardys gestapas, kad bus išmestas iš rašytojų sąjungos, kad naciai degins jo knygas, nes jos „prieštarauja vokiečių dvasiai“. Bet rašytojo pavardė, manau, girdėta ne vienam, vaikystėje skaičiusiam jo detektyvinę apysaką „Emilis ir sekliai“ ar romaną „Dvynukės“, kurį ekranizavo visi, kas netingi, net LRT.
Geri aktoriai padeda pamatyti iš pirmo žvilgsnio nelabai įdomius personažus. Tomo McCarthy filmo „Stilvoteris“ (TV3, 3 d. 22 val.) herojus Bilas (Matt Damon) dirbo naftos gręžiniuose ir jo gyvenime buvo daug narkotikų bei alkoholio. Bet dabar Bilas turi palikti gimtąjį Stilvoterį ir pradėti naują gyvenimą Prancūzijoje, Marselyje. Jis tikisi padėti dukteriai Alison (Abigail Breslin), kuri nuteista kalėti už draugės nužudymą. Alison tvirtina, kad yra nekalta, tad Bilas bus priverstas išlipti iš savo kiauto, prašyti pagalbos ir ją priimti, o tai jam atrodo sunkiausia.
2020-aisiais pasirodęs Derricko Borte’s trileris „Įtūžęs“ (LNK, 4 d. 22.30) – iš tų filmų, kuriems koją pakišo karantinas, nors jis taip pat rodo epidemiją, tik buitinio susierzinimo, įtūžio ir agresijos. Šią epidemiją filme įkūnija Russello Crowe suvaidintas psichopatas Hanteris – moterų nekenčiantis sadistas, nerandantis vietos naujame pasaulyje, po kurį juda vairuodamas didžiulį juodą džipą. (Vienas toks stovi ir prie mano daugiabučio.) Kai vieniša mama Reičelė nekantraudama pasignalizuos jam ties šviesoforu, o paskui dar ir atsisakys atsiprašyti, Hanteriui to pakaks, kad pradėtų medžioti moterį ir jai svarbius žmones visame mieste. Crowe vaidyba gniaužia kvapą (sako, kad jaunystėje jis mėgo svaidytis telefonais, taigi už personažo įtūžio slypi ir aktoriaus savirefleksija), bet Hanteris filme – tik žaibas ir plyta, seniai laukę Reičelės. Daug įdomiau sužinoti, kodėl jos toks likimas. Kita vertus, gyvenime visada anksčiau ar vėliau pasirodo piktas vyriškis su barzda.
Cédrico Jimenezo filmas „Lapkritis“ (LNK, 5 d. 22.30) – taip pat apie prievartą. Jis sugrąžina į 2015 m. lapkritį Paryžiuje, kai miestas patyrė siaubingus teroro išpuolius. Jų aukomis tapo beveik keturi šimtai žmonių. Filmo herojai yra du agentai, tiriantys šiuos nusikaltimus. Jų tikslas – sutrukdyti nusikaltėliams rengti naujus. Įtariamųjų pėdsakai painiojasi, informacijos nepakanka, ir vienintelis šaltinis yra mergina Samija, kuri tvirtina mačiusi kelis teroristus. „Lapkritis“ – stilingas, tiksliomis detalėmis pasižymintis filmas, nuosekliai pasakojantis tyrimo istoriją ir mažiau dėmesio skiriantis jos dalyviams, net jei juos vaidina tikros prancūzų kino žvaigždės Jeanas Dujardinas ir Anaïs Demoustier. Beje, filmas buvo kuriamas 2021-aisiais, kai tyrimas artėjo prie pabaigos ir jau buvo žinomas Samijos likimas.
Prievarta prieš moteris – Sarah Polley filmo „Moterys kalba“ (LRT, 3 d. 21.50) tema. Tai 2018 m. pasirodžiusio to paties pavadinimo kanadiečių rašytojos Miriam Toews romano ekranizacija. Jame pasakojama šio amžiaus pradžioje tikrai vykusi istorija apie uždarą menonitų bendruomenę Bolivijoje, kur moterys ir net trejų metų mergaitės buvo naktimis prievartaujamos. Nukentėjusiosios neturėjo įrodymų ir buvo kaltinamos, esą jas užpuolė demonai arba kad tai tik jų fantazijos. Iš tikrųjų tai darė devyni vyrai, kurie savo aukas apsvaigindavo narkotikais.
Polley filme moterys (tarp aktorių – Holivudo garsenybės Rooney Mara, Claire Foy, Frances McDormand) susirenka svirne, kad nuspręstų, kaip judėti pirmyn, kurti geresnį pasaulį sau ir savo vaikams. Prievartos, kurią jos patyrė, nepamatysime, tik jos paliktus pėdsakus. Moterys supranta, kad negali likti pasyvios. Kartu režisierė filme rodo patriarchato modelį, egzistuojantį toje mažoje komunoje. Bet tai tikrai filmas, kuriame kalba moterys.
Regis, ir Holivudui vis dar sunku atsisveikinti su patriarchatu, nors Damieno Chazelle’o „Babilonas“ (LNK, 2 d. 22 val.) prasideda simboliškai: į Holivudo magnato vakarėlį vežamas dramblys išsituština tiesiai ant savo prižiūrėtojo, o dramblio anga rodoma stambiu planu. Tris valandas trunkančiame filme angos, dugno, purvo motyvą režisierius derins su begaline savo herojų meile kinui, sugebančiam ir juos, ir žiūrovus perkelti į kitą – svajonių pasaulį. Chazelle’as „Babilone“ rodo likimus kelių personažų, kuriuos suvaidino Margot Robbie, Bradas Pittas. Su jais susipažįstame tame pačiame magnato vakarėlyje. Šis pateikiamas kaip milžiniška orgija, kurios varomoji jėga – seksas ir įvairūs narkotikai.
Priešingai nei Quentinui Tarantino, neslepiančiam tamsiųjų Holivudo pusių, bet suvokiančiam, kad tai irgi jo giliosios savasties dalis, Chazelle’ui Holivudo istorija yra tik iki galo nesuformuluotų apmąstymų apie kino galią pretekstas. Tačiau kinas niekad nesibaigia, ir apie tai vienoje įspūdingiausių „Babilono“ scenų žurnalistė sako aktoriui, kad po šimto metų kas nors žiūrės filmą, kuriame jis vaidina, ir jis vėl bus gyvas.
Jūsų – Jonas Ūbis
