Šiųmetės „Scanoramos“ programa derina šiuolaikinius filmus ir senojo kino nostalgiją. Nors, palyginus Franzui Kafkai skirtos retrospektyvos ar didžiųjų gruzinų Otaro Joselianio, Tengizo Abuladzės, Lanos Gogoberidzės programos filmus, ne vienam žiūrovui gali kilti klausimas, kas iš tikrųjų yra šiuolaikinis kinas. Tas, kurio kūrėjai plėtoja dabar populiarias seksualinio išnaudojimo, postkolonializmo ir pan. temas arba pateikia viena į kitą gana panašias brendimo istorijas, ar tas, kurio paprastuose pasakojimuose galime išvysti save, panardintus į laiko tėkmę, o jo autoriai eksperimentuoja su kino kalba. Eksperimentų itin gausu į Kafkos pasaulį nukeliančiuose filmuose, bet jų turėtų užtekti ir „Scanoramos“ pristatomuose naujojo kino pavyzdžiuose, nes Europos kinui vis dar neužtenka būti tik pramoga ar pamokomų istorijų pasakotoju. Jis moka pasišaipyti ir iš savęs. Šįkart siūlome atkreipti dėmesį į filmus, kurie neleis likti tik pasyviais kino procesų stebėtojais.
„Antras veiksmas“ („Le deuxième acte“, Prancūzija, 2024)
Šiuo itin produktyvaus kino kūrėjo Quentino Dupieux filmu šiemet atidarytas Kanų kino festivalis. Tai smagi satyra apie kino industriją – pasipūtusius aktorius, kompleksų kupinas garsenybes, vis svarbesnį politinį korektiškumą ar net dirbtinio intelekto kuriamo kino viziją. Režisierius tradiciškai supina fikciją ir tikrovę, tiesą ir melą, provokuoja, painioja, nori prajuokinti žiūrovus ar priversti juos pasiklysti savo filme. Kartu pažaisti kinu jis pakvietė prancūzų kino žvaigždes Léą Seydoux, Louis Garrelį, Vincent’ą Lindoną, kurie kalbasi vienas su kitu ir su kino kamera (ta, kuri netikra).
„Grand Tour“ (Portugalija, Italija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Kinija, 2024)
Režisierius Miguelis Gomesas yra lyg atskira šiuolaikinio kino institucija ir festivalių numylėtinis. Jo filmuose traukia romantiškas pasaulio matymo būdas, magijos alkis ir pasakojimas, kaip svarbu bendrauti su tuo, kas atrodo tolima, svetima, neįprasta. Kanuose už geriausią režisūrą apdovanoto „Grand Tour“ veikėjas britų imperijos tarnautojas Rangūne (tuometėje Birmoje) Edvardas 1917 metais nusprendžia pabėgti nuo iš Londono atvykusios savo sužadėtinės Molės. Jis įlipa į traukinį ir pajuda link Bankoko, Saigono, Osakos ir Šanchajaus, tikėdamasis pasprukti nuo neaiškios ir, matyt, grėsmingos ateities. Molė seka Edvardui iš paskos. Taip prasideda didžioji kelionė po Aziją. Režisierius vizualiai rafinuotą ir nespalvotą pasakojimą papildo ironišku pasakotojo komentaru įvairiomis Azijos kalbomis ir beveik dokumentinėmis scenomis ar vaizdais. Gomesas, regis, nejaučia pareigos kelti postkolonijinės atsakomybės klausimus, nors jie ir apčiuopiami gilesniuose filmo sluoksniuose. Režisierius kuria kartaus humoro, sapnų poezijos ir melancholijos prisodrintą pasakaitę, kurios tikslas – apginti fantaziją ir praeities nostalgiją.
„Imperija“ („L’empire“, Prancūzija, Italija, Vokietija, Belgija, Portugalija, 2024)
Šiemet Berlinalės žiuri prizu apdovanota „Imperija“ – dovanėlė ištikimiems Bruno Dumont’o gerbėjams. Tai savotiška vadinamųjų space opera filmų, tokių kaip „Žvaigždžių karai“, parodija, bet kartu ir fantazija populiaraus science fiction žanro tema. Kadaise Dumont’as gilinosi į prancūzų provincijos gyvenimą, ieškodamas gyvenimo prasmės ir metafizikos, o dabar dažnai žaidžia klouniškus žaidimus, bet išlieka vis toks pat kontroversiškas autorius, gebantis piktinti šventeivas.
...Kažkur Prancūzijos šiaurėje gimsta nepaprastas vaikas. Jėzaus įsikūnijimas? Naujas pranašas? O gal galaktikos genčių palikuonis? Dėl jo susikaus dvi priešiškos jėgos, kurioms atstovauja paaugliai. Filme vaidina profesionalūs ir neprofesionalūs aktoriai, daug kompiuterinių efektų ir absurdiško humoro. Regis, režisieriui nusipjaut į tuos, kurie svajoja apie Dumont’o sugrįžimą prie rimtų temų.
„Mano naujieji draugai“ („Les Gens d’à côté“, Prancūzija, 2024)
Kino kritikas André Téchiné atėjo į kiną tada, kai „Cahiers du cinéma“ buvo pasaulyje įtakingiausias kino žurnalas, o jame rašę autoriai dažnai patys tapdavo režisieriais. Téchiné – subtilus jį supančio pasaulio stebėtojas, jis rodo šiuolaikinės visuomenės evoliuciją, stebi, kaip keičiasi jos požiūris į homoseksualumą, skyrybas, tradicinės šeimos irimą, nusikalstamumą, bet tai intymios istorijos, kuriose režisieriui svarbiausia yra veikėjų psichologija ir pasirinkimas.
Naujame filme režisierius stebi Liusi (Isabelle Huppert) istoriją. Ji – teismo medicinos ekspertė, neseniai neteko vyro, policijos inspektoriaus, kuris nusižudė, ir rengiasi grįžti tarnybon. Liusi neseniai persikėlė į priemiestį ir susipažino su kaimynais – menininku ir kovos prieš policijos prievartą bei radikaliosios dešinės aktyvistu Janu, jo žmona dėstytoja Žiuli ir jų vaiku. Žiuli (Hafsia Herzi) prisipažįsta Liusi, kad mylėjo Janą už jo idealizmą, bet dabar norėtų jį palikti dėl to paties. Kartais Liusi aplanko mirusio vyro dvasia. Bendraudama su naujais pažįstamais Liusi prisimena buvusią laimę, bet kartu slepia nuo jų tiesą apie savo darbą. Tad jos kasdienybė prisipildo įtampos...
„Mergina su adata“ ( „Pigen med nålen“, Danija, Lenkija, Švedija, 2024)
„Mergina su adata“ – tai psichologinė drama, bet kartu ir trileris, nespalvotas film noir bei niūri pasaka. Jo veiksmas nukelia į 1919-ųjų Kopenhagą ir yra paremtas tikrais įvykiais, kuriuos gerai žino Skandinavijos gyventojai. Taigi Danijoje filmo kūrėjai turėjo susigrumti su legenda, bet kitose pasaulio dalyse istorinių žinių trūkumas filmui išėjo tik į naudą.
...Fabriko darbininkė Karolina (Victoria Carmen Sonne) gyvena skurdžiai. Jos vyras dingo per karą. Karolina patiria visas prievartos formas, kokių iš visuomenės sulaukia atskirtyje atsidūrę žmonės. Užsimezgus romanui su fabriko savininku, atrodo, kad gyvenimas gali pasikeisti, bet Karolina ima lauktis vaiko ir atsiduria gatvėje. Tada susipažįsta su Dagmar (Trine Dyrholm), nelegalios įvaikinimo agentūros savininke, kuri ištiesia jai pagalbos ranką. Tačiau Dagmar saugo daug niūrių paslapčių.
Magnuso von Horno premjera pavasarį įvyko Kanų konkursinėje programoje, o rudenį filmas surinko daugiausia prizų Gdynėje, Lenkijos filmų festivalyje, mat von Hornas studijavo Lodzės kino mokykloje, o ją baigęs liko gyventi Lenkijoje.
„Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina“ („Deda-Shvili an rame ar aris arasodes bolomde bneli“, Gruzija, Prancūzija, 2024)
Gruzinų režisierė Lana Gogoberidzė ir jos duktė Salomé Alexi dokumentiniame filme pasakoja apie savo motiną ir senelę Nutsą Gogoberidzę (1902–1966), pirmąją gruzinų moterį režisierę. Nutsa studijavo filosofiją Tbilisio ir Jenos universitetuose, o 1928-aisiais kartu su Michailu Kalatozovu sukūrė dokumentinį filmą „Jų karalystė“, kuris laikomas vienu svarbiausių 3-iojo dešimtmečio gruzinų filmų. Tais pačiais metais ji pagimdė dukterį Laną. Savarankiškai kurti filmai „Buba“ (1930) ir „Užmuri“ (1934) buvo uždrausti, nors juos bandė apginti Sergejus Eizenšteinas ir Viktoras Šklovskis. 1936 m. Berijos įsakymu buvo suimtas Nutsos vyras ir Lanos tėvas Levanas Gogoberidzė. 1937-aisiais jį sušaudė, o Nutsa nuteista dešimt metų kalėti lageriuose. Į kiną ji nebegrįžo, dirbo leksikologe, leido žodynus, vertė knygas. Režisierės pabandė į vieną visumą sudėlioti Nutsos gyvenimo fragmentus, rado dingusiais laikytus jos filmus, taigi „Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina“ tapo ir savotiška kūrėjų autobiografija.
„Pavojaus zona“ („Danger Zone“, Lenkija, D. Britanija, 2023)
Kai 2015 m. Donbase režisierė Vita Maria Drygas pamatė skelbimą, kviečiantį pakeliauti po fronto liniją, ji nepatikėjo ir nusprendė patikrinti. Taip ji atrado karo turizmo pasaulį, kuriame mokami dideli pinigai už adrenaliną fronto linijoje. Kalnų Karabachas, Sirija, Afganistanas, Somalis... Fronto linijos, skurdo kvartalai, vadinamosios „Islamo valstybės“ šeimos narių stovyklos. Kasmet tūkstančiai tamsiojo turizmo mėgėjų keliauja atostogauti į skaudžių tragedijų pažymėtas vietas. Kartais į tas, iš kurių gali ir nesugrįžti. Režisierė bando suprasti filmo veikėjų, siekiančių bent kartą gyvenime atsidurti „kaip filmuose su Bruce’u Willisu ar Indiana Džounsu“ motyvus. Greitai paaiškėja, kad visą šį reiškinį sunku apibūdinti tik kaip priklausomybę nuo adrenalino ar susižavėjimą mirtimi. Režisierė klausia, kur prasideda ir kur baigiasi šis neokolonijinis spektaklis, kas jame esame mes, žiūrovai, ir pabrėžia: „Karinio turizmo tema yra tik pretekstas užduoti klausimą apie būseną pasaulio, kuriame karas tapo produktu.“
„Redakcija“ (Ukraina, Vokietija, Slovakija, Čekija, 2024)
Romano Bondarchuko filmas nukelia į Pietų Ukrainą. Liko šeši mėnesiai iki Rusijos invazijos 2022-aisiais. Du muziejaus darbuotojai mato, kaip padegamas smėlynuose augantis miškas. Vyresnysis Michailas dingsta, o jaunesnis Jura nori pagarsinti įvykį žiniasklaidoje. Praradęs biologo pareigas, Jura įsidarbina laikraštyje, kurio redaktorius trokšta tik pelno. Miško tema žurnalistams, politikams ir miesto gyventojams atrodo nenaudinga, o Jura pamažu pradeda suvokti, kad absurdo tankis jo aplinkoje peržengia visas leistinas ribas. Kandidatai į merus čia šoka priešais kamerą – jiems reikia išgarsėti internete, kriptovaliutų ekspertai užima religijos guru vietą, o korupcija jau nieko nestebina. Ukrainiečių režisierius kuria savo tėvynės, kuri gerokai prieš karą nugrimzdo į politinį ir socialinį chaosą, portretą. Ne vienam žiūrovui jo spalvos gali pasirodyti pernelyg tirštos, bet filmą galima perskaityti ir kaip perspėjimą, ir kaip komentarą.
„Seksas“ („Sex“, Norvegija, 2024)
Pirmoji jau spėjusios išgarsėti Dago Johano Haugerudo trilogijos dalis – tai dvi valandos, pripildytos daugiausia dviejų keturiasdešimtmečių kaminkrėčių pokalbių. Bet tikrai jais nenusivilsite, nes filmo herojai pasakoja apie savo seksualinę patirtį bei troškimus laisvai ir paprastai. Tad tai ir apmąstymas apie patriarchato pabaigą bei problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikiniai vyrai, bandydami apginti savo vyriškumą ar suabejoti egzistuojančiomis seksualumo normomis. Pavyzdžiui, filmo pradžios monologe vienas jų prisimena sapną, kuriame buvo moteris, suvedžiota paties Davido Bowie. Režisierius įsiklauso į tuos pokalbius neslėpdamas šypsenos ir supratimo, tačiau tarp eilučių jis moka įsprausti rimtus ir nepatogius klausimus. Kad ir apie tai, ar tikrai verta visada būti atviram. Ar drąsą sekti paskui instinktą galima suderinti su ištikimybe visuomenės taisyklėms? Ką dabar reiškia būti vyru?