Keršytojas

Nesumeluosiu sakydama, kad Montekristas – vienas žymiausių grafų ne tik literatūroje, bet ir kine (po Drakulos, žinoma): su romanu užaugo ištisos kartos, o kino ir televizijų ekranus pasiekė dešimtys ekranizacijų. Saldaus atpildo savo skriaudikams naratyvas universalus ir amžinas, niekada neprarasiantis aktualumo (istorija apie neteisingai apkaltintą kankinį filantropą, dvasingai atleidusį savo priešams, turbūt nebūtų tapusi tokia populiari). Todėl „Grafo Montekristo“ („Le comte de Monte-Cristo“, Prancūzija, Belgija, 2024) keršto fantazija ir vėl sugrįžta. Greitesnė, tamsesnė, modernesnė ir brangesnė. Prancūzai Alexandre’as de La Patellière ir Matthieu Delaporte’as, rašę scenarijus „Trijų muškietininkų“ dilogijai (abi dalys pasirodė 2023 m.), šį kartą jau režisierių kėdėse tęsia kelionę po Alexandre'o Dumas sukurtą pasaulį.

Tūkstantį puslapių perkopianti istorija, daugybė personažų, daugiau nei du dešimtmečiai veiksmo ir keli politiniai režimai fone – labai sudėtinga užduotis scenaristams, pasiryžusiems viską sutalpinti į vieną filmą. Todėl jie kondensuoja istoriją, sujungia personažus, balansuoja tarp bonapartistinio sąmokslo (ir kitų istorinių įvykių) bei šiuolaikinių interpretacijų ir sukuria visai padorų hibridą – pasakojimą, ne itin nutolusį nuo originalo, kartu lengvai suprantamą ir tiems, kurie nėra skaitę knygos. Nepaisant to, per tris filmo valandas vis tiek tenka lėkti galopu, kartais juoda užsklanda nutraukiant veiksmą, vos jam įsibėgėjus.

Jau pirmoji filmo scena – audros naktį blaškomas skęstantis laivas – be užuolankų kalba apie filmo kūrėjų ambicijas. Jie kuria didelių užmojų turintį filmą – intensyvų, tirštą, brangų (jam išleista daugiau nei 40 milijonų eurų, ir tai matyti). Kiekvienas kadras alsuoja audiovizualine ekstravagancija, pertekliumi – galima grožėtis interjerų egzotika ir eksterjerų didybe, įspūdingomis kovos scenomis, bendrais planais, nufilmuotais dronų, ir įmantriais rakursais. Visko daug, viskas svarbu, o ekrane tvyrančią įtampą nuolat pabrėžia skambanti pompastiška muzika, laikui bėgant virstanti tiesiog foniniu triukšmu, – to pakilaus didingumo kartais irgi gali būti per daug. Artėjant prie filmo pabaigos išsikvepia net ir Montekristo maskaradas. Bet galbūt panašiai jautėsi ir filmo herojus, mėgavęsis po kojomis jam krintančiu pasauliu ir galų gale pavargęs pats nuo savęs.

„Grafas Montekristas“ iš naujo kuria filmo personažo mitą. Prieš žiūrovo akis – jau ne vargšas laivo kapitonas, o tikras šių laikų superherojus. Tai gana drąsus kūrybinis sprendimas, suteikiantis naujai versijai teisę egzistuoti, bent jau kaip savalaikei interpretacijai. O tai veikiausiai ir turėtų būti kiekvienos naujos ekranizacijos tikslas – kažką pasakyti ir apie laikus, kuriais buvo sukurta.

Nelyg Christopherio Nolano Betmenas, po keturiolikos Ifo pilies kalėjime praleistų metų tamplierių turtus atradęs ir sąskaitas su savo skriaudikais nusprendęs suvesti Edmondas Dantesas (Pierre Niney) perkuria save iš naujo. Aristokratas dieną ir keršytojas naktį, jis įkuria modernius rūmus, kuriuose mokosi įkūnyti savo naujus alter ego, tobulina įgūdžius ir rezga keršto planus, padedamas dviejų ištikimų pagalbininkų. Paslaptingi lobiai atrandami atsivėrus akmeninei skulptūrai, rūmų sienos vienu mostu transformuojasi į šaudyklą, o Danteso kaukių tikrumo pavydėtų pats „Neįmanomos misijos“ Itanas Hantas – filme daug modernybės ženklų, turinčių mažai ką bendro su (tų laikų) realybe. Tačiau dirbtinumas tinka ir prie knygos romantizmo dvasios, ir prie teatrališkų kaukių bei klastos žaidimų.

Aktorius Pierre’as Niney meistriškai kuria savo personažo transformaciją. Jauno vyro tyrą naivumą keičia desperacija, desperaciją – viltis, viltį – tamsa. Prie to prisideda ne tik profesionalus aktoriaus grimas, bet ir žvilgsnis, intonacija, poza. Ir kokios puikios ne tik grafo Montekristo, bet ir kitų Danteso alter ego transformacijos! Tačiau vien aktoriaus pastangų nepakanka – įvykį po įvykio vejančiame filme nelieka erdvės personažo psichologizacijai, esminiams Danteso istorijos lūžiams. Ypač tam, kurio metu Dantesas supras, kad jo kerštas kenkia ne tik priešams – jis žeidžia ir tuos, kuriuos jis mylėjo, ir jį patį. Tai jau trūkumas, nes būtent Danteso vidiniai pokyčiai, jo ambivalentiškumas, o ne melodramatiškai skruostais visiems riedančios ašaros ir jaunimą „ištikusi“ meilė turėtų varyti siužetą į priekį. Filmo moterys, kad ir kaip stengtųsi, tėra paviršutiniškos – arba kankinamos meilės kančių, arba veikiančios kaip įrankiai keršto plane. Finalinė Danteso laiško frazė „laukti ir tikėtis“ joms labiausiai ir tinkama.

Įdomus kaip modernus žvilgsnis į seną istoriją, vizualiai kokybiškas ir, nepaisant trijų valandų trukmės, neprailgstantis (o tai jau nemažas privalumas), „Grafas Montekristas“ veikiausiai nenuguls kino istorijoje. Tačiau dabar pasaulis ploja savo naujam keršytojui, galbūt jo ir reikia šiais neramiais laikais.