Kinas
Kalbėdamas apie kiną ir konkrečiai savo filmus, Francis Fordas Coppola užsiminė, kad laikas yra jo kino objektas. Taip, kine manipuliuoti laiku galima kaip tik nori, tačiau realybėje jis niekam nepavaldus. Regis, legendinis aštuoniasdešimt penkerių režisierius nuoširdžiai tiki, kad naujausias jo filmas „Megalopolis“ (JAV, 2024) yra magnum opus, deja, tuo abejoja tikrai ne vienas. Pasak Coppolos, šis megaepas, kuriuo tikėjo tik jis vienas, atkartos „Šių dienų apokalipsės“ likimą (1979) – bus žiūrimas ir permąstomas vis iš naujo, kol taps klasika. Tik kyla klausimas, ar galima dukart įžengti į tą pačią gyvenimo upę. Laikas parodys.
Po nemažos pertraukos Coppola į Kanų festivalio konkursinę programą grįžo su ambicingu projektu, kuriam scenarijų rašė ir perrašinėjo, pildė ar ką išbraukdavo apie keturiasdešimt metų. Maža to, „Megalopolį“ finansavo iš savo kišenės (pardavė vynuogyną), nes nerado investuotojų. Režisierius filmą pavadino romėnų epu, kurio veiksmas vyksta šiuolaikinėje Amerikoje, o Niujorkas (nufilmuotas Atlantoje) tampa Naująja Roma. Filmas pradžioje įvardijamas ir kaip pasakėčia, tad jau nuo pirmų minučių užkadrinis didaktinis balsas įspėja, ko laukti: jei Amerikos respublika nepasimokys iš savo praeities – taps senąja Roma, o jos piliečiai – nepasotinamos kelių žmonių galios aukomis.
Pagrindiniai filmo personažai-alegorijos taip pat su atitinkamais vardais. Tai prieštaringai vertinamas vizionierius architektas Cezaris Katilina (Adam Driver), vilkintis Drakulos tipo apsiaustą, mąstantis Hamleto eilėmis, užtat gebantis sustabdyti laiką ir gyvenantis aukštai nuo gatvių realybės – art deco „Chrysler“ dangoraižyje. Jaunasis architektas, gavęs Nobelio premiją už biologinio metalo megalono išradimą, tiki, kad Naujosios Romos ateitis priklauso nuo eksperimentinio miesto Megalopolio, pastatyto būtent iš unikaliosios medžiagos, nors Katilinos hipiška pastatų vizija primena haliucinogenines gėles ir grybus. Pagrindinis Cezario priešas – taip pat aukščiau bjaurių Niujorko gatvių įsikūręs miesto meras Ciceronas (Giancarlo Esposito), kuriam visai nepatinka tokia prabangi ir puošni futuristinė vizija, juo labiau kad reikėtų nugriauti jau pastatytus rajonus. Ciceronas – praktikas, kuriam rūpi gyventojų poreikiai (darbo vietos, gyvenamasis būstas, verslo, švietimo įstaigos, pramogų kompleksai), tačiau vienintelė mero duktė Džulija (Nathalie Emmanuel) tiki jaunojo architekto vizija, maža to – jį įsimyli, ir naujieji Romeo su Džuljeta užsitraukia jos tėvo rūstybę. Visi kiti filmo veikėjai irgi turi simbolines funkcijas, kurias čia vardyti užimtų per daug skaitytojų laiko.
Coppola interviu yra sakęs, kad „Megalopolis“ – ne tik jo ilgametės svajonės produktas, bet ir sapnas, tad gal ir nestebintų begalė alogiškų filmo siužeto elementų, prasilenkiančių veikėjų paskirų dramų, tačiau neapleidžia jausmas, kad šis didžiulis kino maskaradas – tai senstančio menininko aikštinga pretenzija, į kurią toks režisierius, žinoma, turi teisę. Didiesiems kino grandams niekada netrūko arogancijos ir ego, todėl po filmo prisiminiau kino gramatikos pradininko D.W. Griffitho pažadą savo aktorei Lillian Gish, kad dėl jos atstatysiąs ir patį Babiloną. Pažadą režisierius ištesėjo – 1916 m. pasirodė jo „kolosalus“ reginys „Nepakantumas“ („Intolerance“), nesulaukęs komercinio populiarumo. Atrodo, kad ir Coppola, sukūręs ne tik „Šių dienų apokalipsę“, bet ir „Pokalbį“, „Krikštatėvio“ trilogiją, per daug įtikėjo savo genialumu.
Galbūt dėl kultūrinių skirtumų arba nenoro veltis į kažką, ko taip ir nesužinosime, garsiausi Amerikos leidiniai unisonu liaupsina „pilną jaunatvinės energijos vizionierišką“ režisierių, o „Megalopolį“ vadina įžūliu šedevru. Tačiau dėl per didelių užmojų ir idėjų pertekliaus šį filmą būtų galima pavadinti šlovinga netvarka su pertekliniais personažais, kurių deklamuojami monologai tikrai atkeliavę iš Griffitho laikų, ir visai nesvarbu, kad tai klasikinių veikėjų tekstai, – juos reikia gebėti adaptuoti.
Viskas „Megalopolyje“ atrodo be galo nemadinga, nors filmas tiesiog braška nuo klasikinių tekstų, intertekstų, reginių pertekliaus, alegorijų, simbolių, nuorodų etc. Toks įspūdis, tarsi Coppola į dvi su puse valandos būtų sukišęs visą literatūros, meno, teatro, architektūros ir dar 130 metų kino istoriją. Ir jei tai kinematografinė ateities vizija – ji persmelkta praeities vaiduoklių su kokčiai banaliu ir tokiu pat senamadišku pabaigos moralu.
Coppola, gindamas naujausią filmą, perfrazuoja kadaise Kanuose pasakytą mintį apie „Šių dienų apokalipsę“: tai nėra filmas apie Vietnamą, tai ir yra Vietnamas. Atitinkamai „Megalopolį“ jis apibūdina kaip filmą ne tik apie laiką – jis yra laikas. Neapleidžia jausmas, kad Coppola sukūrė savotišką autobiografinį filmą, save, kaip didį genijų, pats įrašydamas į istoriją. Jis – tai Adamo Driverio vizionierius, utopistas, tačiau gyvenantis per aukštai virš kasdienių Niujorko gatvių, per daug įnikęs į kultūros ir meno istoriją, kad pastebėtų, kaip greitai po kojomis teka laikas.
