Kinas
Hong Sang-soo filmų herojai, daugiausia korėjiečiai, kalbasi, vartoja alkoholį, yra mandagūs ir galų gale šiek tiek atsiskleidžia parodydami, kas slypi jų viduje. Pats režisierius, Europos kino festivalių favoritas, kasmet pristatantis bent po vieną juostą, juokauja vis iš naujo kuriantis tą patį filmą (juose dažnai matomi net tie patys aktoriai). Ir vis dėlto kiekvienas jo filmas unikalus, bent jau emocija, kurią palieka. Sang-soo yra (banalios) kasdienybės meistras, sukūręs savo filosofiją, ne tik personažus, bet ir žiūrovą mokantis būti čia ir dabar. Tai filmai, kuriuos lengviau jausti nei apie juos kalbėti.
Toks yra ir „Keliautojos poreikiai“ („Yeohaengjaui pilyo“, Pietų Korėja, 2024). Isabelle Huppert Iris (ne Airis – pabrėžia ji) – tipiška Sang-soo veikėja, gaubiama paslapties: apie ją, jos praeitį, motyvus daug nesužinos ne tik žiūrovas, bet ir kiti filmo herojai. Ji prancūzė, atvykusi į Pietų Korėją ir norėdama užsidirbti mokanti korėjiečius prancūzų kalbos pagal savo išrastą metodą. Ji rūko, valgo ir kasdien išgeria du butelius makgeolli. Kelia keistus klausimus ir ant kortelių rašo dar keistesnius pastebėjimus. Ji nuoširdi – atvirai pasako, kad neturi jokio pedagoginio išsilavinimo ir nežino, ar jos metodas veikia. Visi, sugluminti tokio atvirumo, nežino, ką daryti toliau, tad belieka dar šiek tiek išgerti.
„Keliautojos poreikiuose“ rodoma viena Iris gyvenimo diena. Ji keliauja per mokinių namus, kartu su jais eina į miestą, sugrįžta į jauno vaikino, pas kurį yra apsistojusi, butą, ir vėl klajoja po miestą. Netrukus ima ryškėti cikliška filmo struktūra: mažas istorijas jungia ne tik Iris personažas, bet ir klausimai, dialogai, detalės – jie kartojasi (kartais žodis žodin) ir iš vieno pasakojimo persikelia į kitą. Kartojasi net muzikos instrumentai – pianinu, gitara ar fleita groja (paprastai nelabai vykusiai) ne tik pati Iris, bet ir dauguma jos sutiktų žmonių. Muzika, žinoma, svarbi – ji tampa katalizatoriumi, filmo personažams leidžiančiu kelti klausimus ir kalbėti apie savo jausmus.
Nelyg terapeutė, Iris sutiktų personažų klausia, kaip šie jaučiasi. Sulaukia banalių atsakymų, todėl klausia vėl ir vėl. Iris įsitikinusi, kad išmoktos monotoniškos turistinės frazės užsienio kalba yra bevertės. Kalba turi reikšti kažką prasminga arba asmeniška – tik taip ji galės rezonuoti. Todėl savo mokinių atsakymus – atviresnius, drąsesnius, nei įprastai leidžia jų mandagumas ir santūrumas, ji verčia į teiginius / eiles prancūzų kalba ir liepia juos kartoti. Niekada nesužinosime, kiek iš tiesų efektyvus Iris metodas. Tačiau pamatysime, kaip korėjiečiai po truputį atsiveria ir ima kalbėti apie save bei kitus tai, ko negalėjo pripažinti net patys sau.
Vienoje scenoje Iris tiesiog dingsta, užleisdama vietą motinos ir sūnaus konfliktui. Lėto tempo kasdienišką pasakojimą keičia kone melodramatiškas intarpas, rodytųsi, neįprastas net pačiam režisieriui. Bet šis dviejų šeimos narių susidūrimas tęsia Iris kartojamą leitmotyvą – žmonės yra svetimi patys sau. Mažoje virtuvėje tvyro neišsakytų jausmų, padarytų klaidų ir nuoskaudų šešėlis. Tačiau net ir dabar žodžius pakeičia motinos gamintas maistas – tarsi gestas iš po uždaro kiauto.
Po Seulą Iris juda kaip viešnia. Vis dėlto jos būtis čia negaubiama romantiškos atvykėlio, persikrausčiusio į egzotišką šalį, auros. Jos veikėja turi daug nerimo, kurį maskuoja aukštakulniais, ryškiu megztuku ir šiaudine skrybėle. Ji galbūt drąsesnė, įžvalgesnė, atviresnė, tačiau, kaip ir jos mokiniai, kenčia nuo vienatvės bei atsiskyrimo. Visi kartu jie mokosi, kad tam, jog nesijaustum vienišas, reikia kito žmogaus, kuris tave suprastų. O kol kas ji bando suteikti prasmę kasdienybei pasitelkdama makgeolli ir poeziją.
