Pasipriešinimo įamžinimas

Filme „Juodoji demokratija“ („Democracy Noir“, JAV, Vokietija, Danija, 2024), kurį rodė „Nepatogus kinas“, režisierė Connie Field tiria sudėtingą Viktoro Orbáno režimo formuojamą Vengrijos politinį peizažą, sekdama trijų atkaklių moterų, kovojančių už demokratiją, gyvenimą. Filme, pasitelkiant asmenines istorijas ir akistatą su kasdieniais iššūkiais, atskleidžiama, kaip Orbáno autoritarizmas paveikė vengrus, pabrėžiama nuolatinė kova dėl asmeninio pasirinkimo laisvės vis labiau ribojamoje aplinkoje. Šiame interviu Connie Field dalijasi įžvalgomis apie kuriant filmą patirtus sunkumus, kūrybinius sprendimus ir šių istorijų iš besipriešinančiųjų režimui perspektyvos svarbą.

Kuo jus pirmiausia sudomino Viktoro Orbáno istorija ir politinė Vengrijos situacija?

Mano vyras yra vengras ir be šio ryšio filmas nebūtų atsiradęs. Grįžtame į Vengriją beveik kasmet nuo 1990 m., todėl atidžiai sekėme politinius pokyčius. Matėme įvykius iškart po Berlyno sienos griūties, stebėjome socialistinės vyriausybės valdymą, o tada 2014-aisiais įvyko kažkas reikšminga. Buvome Laisvės aikštėje ir pastebėjome keturis stulpus, apsuptus policijos ir protestuotojų. Orbánas perrašinėjo istoriją, pastatydamas paminklą, kuris turėjo parodyti Vengriją kaip Vokietijos okupacijos auką. Tas momentas pažadino mūsų susidomėjimą ir pradėjome dar labiau gilintis.

Demonstracijoje sutikome jauną moterį, su kuria vėliau susirašinėjome feisbuke ir išlaikėme ryšį. Tais pačiais metais bandėme sukurti filmą, netgi nufilmavome nemažai medžiagos, tačiau negavome finansavimo. Turėjau ryšių su George’u Sorosu, kuris dabar Vengrijoje yra garsus dėl Orbáno naratyvo, bet net jis tuo metu nenorėjo „kelti bangų“, nes buvo susikoncentravęs į savo universiteto išsaugojimą Vengrijoje. Grįžome filmuoti 2019–2022 metais, kai asmeniniais tikslais vėl lankėmės Vengrijoje ir su daugiau medžiagos prisijungė danų prodiuserė Sigrid Dyekjær, kuri labai prisidėjo prie filmo įgyvendinimo.

Ji paskatino mus įtraukti daugiau veikėjų, pavyzdžiui, opozicijos politikę. Internete radau Tímeą, ji buvo drąsi ir ryžtinga. Vėliau radau Babett, žurnalistę. Mano tikslas buvo pasakoti istoriją iš opozicijos perspektyvos – žmonių, kurie aktyviai priešinasi. Nenorėjau tik parodyti sunkumų – norėjau išryškinti kovojančiųjų stiprybę. Pamenu, 2014 m. studentai pradėjo masinį streiką prieš interneto mokestį ir laimėjo. Tokia ištvermė yra įkvepianti, todėl norėjau ją užfiksuoti. Man taip pat svarbu parodyti aiškią perspektyvą, o ne siekti absoliutaus objektyvumo. Norėjau, kad istorija būtų pasakojama vengrų, atspindint jų pasipriešinimą ir atskleidžiant, ką Orbánas padarė, jog išlaikytų valdžią.

Koks buvo tyrimo procesas? Ar konsultavotės su vietos ekspertais, politologais, analitikais?

Taip, taip ir darėme. Esame artimi draugai su Bálintu Magyaru, kuris parašė pirmąją knygą apie Orbáno „mafijos valstybę“. 2014 m. kalbėjomės su daugeliu Vengrijos ekspertų, nes tada kuriamas filmas turėjo daugiau veikėjų ir įvairesnes perspektyvas. Taip pat konsultavausi su ekspertais JAV, siekdama platesnio supratimo.

Kodėl jums buvo svarbu pasakoti istoriją per šių trijų moterų gyvenimą?

Šios trys asmenybės mane tiesiog natūraliai patraukė – sekiau savo instinktu. Tai nebuvo sąmoningas pasirinkimas; tiesiog su šiomis moterimis užmezgiau ryšį ir jų patirtys buvo esminės pasakojimui.

Kaip, jūsų manymu, lytis turi įtakos jų aktyvizmui?

Lytis tikrai daro įtaką jų situacijai. Vengrijos parlamente moterų labai mažai, todėl Tímea, viena iš jų, turi įveikti šį iššūkį. Ji nepaprastai drąsi ir ryžtinga. Žurnalistikoje moterų daugiau, ypač nepriklausomoje žiniasklaidoje, kuri persikėlė į internetą, kai Orbáno sąjungininkai perėmė tradicines žiniasklaidos priemones. Babett, kuri yra lesbietė, buvo asmeniškai paveikta Orbáno politikos, ir tai formuoja jos aktyvizmą.

Kiekviena moteris suteikė unikalią perspektyvą: Tímea leido mums pamatyti situaciją iš vyriausybės vidaus; Niko, slaugytoja, atskleidė politinę situaciją šeimoje – jos motina palaiko Orbáną, o motinos partneris netgi skatino Niko prisijungti prie nacionalistų partijos; Babett stebėjo, kaip viena po kitos Orbáno įtakon pateko jos darbovietės. Orbánas gudrus – užuot tiesiogiai perėmęs žiniasklaidą, tam pasitelkia sąjungininkus, o tai suteikia jo kontrolei teisėtumo įspūdį.

Kaip manote, ką žiūrovai gali pasisemti iš šių moterų motyvacijos ir pastangų „bliūkštančioje“ demokratijoje?

Tikiuosi, žiūrovai pajus asmeninės galios viltį. Šios moterys sukūrė erdves, kuriose gali egzistuoti ir priešintis, atsisakydamos tiesiog susitaikyti su esama padėtimi. Jos įkūnija vertybes, dėl kurių kovoja net sunkiomis aplinkybėmis. Norėjau parodyti, kaip Orbánas manipuliuoja demokratinėmis struktūromis, kad sugriautų demokratiją. Vengrijos konstitucija leidžia partijai, turinčiai du trečdalius vietų parlamente, ją keisti, ir Orbánas tuo pasinaudojo siekdamas užsitikrinti valdžią.

Kaip jūsų filmas perteikia įtampą tarp demokratijos ir autoritarizmo?

Filmas analizuoja Orbáno veiksmus, siekiant įtvirtinti savo valdžią. Jis ne tik manipuliavo rinkimų apygardomis, bet ir pakeitė balsavimo taisykles, kad kai kuriose vietovėse „laimėtojas pasiimtų viską“. Jis taip pat strategiškai leidžia paštu balsuoti diasporai, kuri dažniausiai jį palaiko, tuo metu Vakarų Europoje gyvenantiems vengrams tenka balsuoti asmeniškai ambasadose, o tai apsunkina procesą. Mažesniuose kaimuose daugelis žmonių dirba vietinėse savivaldybėse, kurias kontroliuoja „Fidesz“ partija, todėl jie vengia balsuoti prieš ją.

Ar jums buvo svarbu, kad filmas būtų aktualus globaliu mastu?

Taip, be abejonės. Ši demokratijos ir autoritarizmo kova vyksta visame pasaulyje. Matome ją Vakarų Europoje, Indijoje ir Jungtinėse Valstijose. Jei Trumpas grįžtų į valdžią, jo „2025-ųjų projektas“, įkvėptas Orbáno, siektų ardyti demokratines struktūras Amerikoje. Priešingai nei Trumpas, Orbánas yra strategiškas ir nuoseklus, siekia kurti ideologinį palikimą.

Kaip pavyko sukurti pasitikėjimo jausmą su filmo herojėmis?

Didžiausias pasitikėjimas susiklostė su Niko ir Babett. Su Niko tapome draugėmis, jos partneris Johnny kalba angliškai ir padėjo bendrauti. Babett, manau, pasitikėjo mano filmo vizija, ir mes glaudžiai bendradarbiavome – ji netgi naudojo dalį mūsų filmuotos medžiagos savo darbuose su „Partizan“. Su Tímea buvo sunkiau užmegzti asmeninį ryšį. Būdama politikė, ji saugojo savo šeimos privatumą, o per rinkimų sezoną buvo labai susitelkusi į kampaniją. Nors nepasiekėme tokio paties asmeninio ryšio kaip su kitomis filmo herojėmis, jos indėlis buvo labai vertingas.

Atsižvelgiant į filmo politinį pobūdį, ar svarstėte apie asmeninę arba profesinę riziką?

Orbánas tiesiogiai nepriekabiauja prie žmonių, nors būta tam tikrų nerimą keliančių incidentų. Pavyzdžiui, kai filmavau 2014 m., Mészárosas, Orbáno sąjungininkas, kandidatavo į mero postą Orbáno gimtajame mieste. Tada populiarus opozicijos veikėjas žuvo per automobilio avariją, ir daugelis įtarė, kad tai pasikėsinimas, nors tvirtų įrodymų nėra. Tokie įvykiai kelia klausimų, bet dauguma besipriešinančiųjų Orbáno režimui tiesioginio pavojaus nepatiria. Niko, pavyzdžiui, dažnai dalyvauja protestuose; ji gauna baudų, tačiau nebūna suimama. Yra smurtinių grupių, kurios kartais užpuola žmones, ir būna daugiau bauginimų, nei galėjau parodyti filme. Vis dėlto tai nėra itin pavojinga.

Turėdama tiek daug filmuotos medžiagos, kaip nusprendėte, ką palikti ir ką iškirpti, kad išlaikytumėte balansą tarp politinio konteksto ir asmeninių istorijų?

Dėmesį sutelkiau į pagrindinius Orbáno metodų aspektus. Pirminis planas buvo filme koncentruotis į rinkimus, bet mano danų prodiuserė atkreipė dėmesį, kad žiūrovai jau žino, jog opozicija pralaimėjo. Taigi, pakeičiau struktūrą į tokią, kuri parodytų Orbáno žingsnius konsoliduojant valdžią. Taip pavyko išlaikyti politinį kontekstą ir asmenines istorijas, kurios atskleidžia šiuos įvykius.

Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant šį filmą?

Didžiausias iššūkis – kalbos barjeras, nes nemoku vengriškai. Esu kūrusi filmus kitomis kalbomis, bet šis buvo ypatingas. Artėjant rinkimų filmavimui turėjau vengrų operatorių, ir nors pati taip pat filmavau, šalia nebuvo žmogaus, kuris iškart verstų. Turėjau tik vieną vertėją, ir jis buvo puikus, nes kartais vertėjai tiesiog blaško dėmesį. Kai kuriuos interviu, kaip su Tímea, parengėme anglų kalba, bet kitus, kaip su Niko, reikėjo versti.

Turėjome daugiau nei tūkstantį archyvinių kadrų. Laimei, dirbtinis intelektas buvo neįkainojama pagalba. Iki 2022 m. mums reikėjo efektyvaus ir nebrangaus vertimo, ir turėjome vertimo programą, kuri puikiai integravosi į mūsų redagavimo programinę įrangą. Tai leido efektyviau įveikti kalbos barjerą ir valdyti didžiulį filmuotos medžiagos kiekį.

Ar esate patenkinta galutiniu rezultatu?

Manau, pasiekiau balansą, kurio norėjau, bet visada jaučiau, kad demokratijos situacija Vengrijoje dar blogesnė, nei galėjau parodyti. Filmas, kuris sutelktas į trijų moterų istorijas, natūraliai ribojo, kiek galėjau įtraukti medžiagos, ir tai šiek tiek mane erzino. Nepaisant to, filmas Europoje sulaukė didelio susidomėjimo – pasiekė daugybę auditorijų ir buvo parduotas daugeliui televizijos stočių.