Pirmieji Berlinalės įspūdžiai
Kad ir kaip sau žadėčiau išmintingai rinktis filmus, festivalis įtraukia į nervingą ritmą, kai nori pamatyti kuo daugiau naujienų iš viso pasaulio. Žinoma, šiais laikais naujienas galima susirasti ne tik piratiniuose tinklalapiuose, bet niekas neatstos didelio ekrano ir tos akimirkos, kai salėje užgęsta šviesa. Berlinalė šiemet man prasidėjo pavėluotai, bet jau beveik galiu tvirtinti, kad konkursinė programa įdomesnė ir įvairesnė už pernykštę. Nors su šiuo teiginiu, ko gero, nesutiks kai kurie vokiečių žurnalistai – jie tradiciškai peikia konkursą. Man programa pasirodė solidesnė ne tik todėl, kad konkurse atsirado daugiau vietos Vidurio ir Rytų Europos filmams. Konkursas gana įvairus, ypač turint omenyje šių dienų kino situaciją, kai jauni kūrėjai mano, jog meniškas kinas būtinai turi būti apie mirtį, seksą ir prievartą. Vienas tokio kino pavyzdys taip pat atsidūrė konkurse. Tai garsaus reklamų kūrėjo iš Švedijos Fredriko Bondo debiutas „Būtina Čarlio Kantrimeno mirtis“ („The Necessary Death of Charlie Countryman“). Infantiliškas filmo herojus Čarlis (Shia LaBeouf) motinos mirties valandą išgirsta, kaip ji liepia jam vykti į Bukareštą. Lėktuve ant vaikino peties miršta pagyvenęs rumunas, bet ir jis Čarliui apsireiškia iškart po mirties ir liepia surasti dukterį. Mergina (Evan Rachel Wood) groja violončele operoje, yra ištekėjusi už įtartino ir pavydaus tipo (Mads Mikkelsen), šis iškart pradeda persekioti pagrindinį personažą. Vaikinas nuolat bendrauja su narkomanais, banditais, pakvaišėliais, ryja neaiškias tabletes, mato haliucinacijas, bėga nuo persekiotojų, bet, deja
Krėsle prie televizoriaus
Rajanas Batleris – nemalonus tipas. Jis dirba korporacijoje, kuri verčiasi žmonių atleidinėjimu. Rajanas (George Clooney) sugeba įtikinti atleidžiamą žmogų, kad visos permainos tik į gera, nors tas neturi jokių perspektyvų. Rajanas gyvena ore – jis skraido iš vieno JAV kampo į kitą ir į namus užsuka retai. Vesdamas seminarus jis aiškina klausytojams, kad gyvenime verta skirti tai, kas svarbu, ir tai, kas nelabai būtina. Tai, kas būtina, turi tilpti vienoje kuprinėje. Ši metodinė priemonė Rajano rankose filmo „Viskas ore!“ (TV3, 9 d. 22.25) režisieriui Jasonui Reitmanui yra metafora, apibūdinanti ne tik Rajaną, bet ir visuomenę, kurią staiga ištiko ekonominė krizė ir kuri turi iš naujo atsirinkti, kas jai svarbiausia. Bet „Viskas ore“ nėra ir krizę išgyvenančios visuomenės satyra, nors reikėtų visai nedaug, kad filmas toks taptų. Visai nedaug reikėtų ir tam, kad filmas taptų
Baigėsi Tarptautinis Roterdamo kino festivalis
Užtat meniniai šiemetinio IFFR (International Film Festival Rotterdam) standartai buvo pastebimai aukštesni nei keletą paskutiniųjų metų. Panašu, kad naujoji festivalio komanda pasimokė iš pernykštės nesėkmės, persirgo vaikiška eksperimentavimo liga ir grįžo prie gerai subalansuotos programos. IFFR vizitinė kortelė tebėra jaunų režisierių ir Azijos bei Lotynų Amerikos šalių kinas, o jį žiūrėti – gana
Prasideda 63-iasis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Tai, ką rašau dabar, yra bandymas pačiai susigaudyti, ką būtina pažiūrėti. Bet filmų anonsai dažnai apgaulingi, jie masina garsiomis pavardėmis ir aliuzijomis į kino istoriją, o, žiūrėk, koks nors debiutantas netikėtai ima ir parodo ką nors įdomesnio. Berlinalėje stengiuosi pamatyti visą konkursinę programą, nes ji ne tik yra festivalio veidrodis, bet ir atspindi, ką festivalio rengėjai labiausiai vertina šių dienų kine, ką išskiria, ką siūlo atrasti kartu su jais. Pasirinkimas dažnai žadina ir norą polemizuoti, nes rengėjai paprastai renkasi ne unikalius meninius pasaulius, o
Pagal užsienio žiniasklaidą
Berlinalės žiuri
Praėjęs savaitgalis buvo tikras apdovanojimų maratonas. Sekmadienį savo apdovanojimus įteikė JAV kino aktorių gildija. Geriausio aktorių ansamblio apdovanojimas šiemet atiteko
Krėsle prie televizoriaus
Jaunas australų gydytojas George’as Milleris ligoninėje dažnai susidurdavo su automobilių avarijų aukomis. Milleris nusprendė, kad šiame pasaulyje egzistuoja automobilių ir greičio kultas. Norėdamas debiutuoti mažo biudžeto (350 tūkstančių dolerių) filmu, kurio poveikis prilygtų automobilių susidūrimui, Milleris perkėlė savo apmąstymus apie avarijų aukas ir žiaurumą į netolimą ateitį. Ten, po urbanistinę civilizaciją ištikusios katastrofos, visas gyvenimas persikelia prie begalinių kelių. Kelias tapo gyvenimo būdu. Jis sužadino ir pačius žiauriausius instinktus. Kelių policininkas Maksas persekioja baikerių gaują, kuri nužudė jo žmoną ir kūdikį. Maksą praminė Pašėlusiu už jo žiaurią kovą su kelių gaujomis, kerštas yra jo vienintelis tikslas. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė dabar garsiausias Holivudo homofobas ir peštukas, o tada – beveik niekam nežinomas, tik dviejuose filmuose suvaidinęs dvidešimt dvejų australų aktorius Melas Gibsonas. Netrukus jis tapo
Pokalbis su Damienu Odouliu
Į šiemetinį prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“ du naujausius savo filmus „Likęs pasaulis“ („Le Reste du monde“, 2012) ir „Vilko turtai“ („La Richesse du loup“, 2012) atlydėjo ir pristatė režisierius Damienas Odoulis – „netaisyklinga“ Prancūzijos kino, kuriame jis jaučiasi visiškas pašalietis, asmenybė. Pasižymintys savita poetika, labai intymia, asmeniška intonacija, subtiliai perteikiantys žmogaus emocijas ir būsenas jo filmai keliauja po prestižinius festivalius rinkdami prizus. Kine Odoulis debiutavo trumpo metražo juostomis, kurių sukūrė bene dešimt, o didžiausią atgarsį kino pasaulyje sukėlė jo antras pilnametražis filmas „Kvėpavimas“ („La Souffle“, 2000), apdovanotas Venecijos festivalio Žiuri specialiuoju bei FIPRESCI prizais. Odoulis ne tik dirba kine, bet rašo poeziją, režisuoja ir vaidina teatre, rengia parodas.
Nekenčiu turizmo. Man dažnai patinka mažos šalys. Jos kaip atskiros erdvės, esančios kiek nuošalyje nuo visuotinės globalizacijos, kurią įtakoja dideli turtingi kraštai. Mažos šalys išsaugojo savitą gyvensenos sistemą. Ir atvykus į Lietuvą tai jaučiasi, ir man labiausiai patinka, nes tai
Pokalbis su „Medžioklės“ režisieriumi
„Dogma ’95“ judėjimą pradėjome kartu su Larsu von Trieru ir keliais kitais režisieriais. Mano filmas „Šventė“ tapo vienu svarbiausių judėjimo filmų. „Dogma ’95“ įkvėpė daug kino kūrėjų ir, gali teigti, pradėjo skaitmeninio kino erą. Manau, kad kurti pagal manifeste deklaruojamas naujas kino kūrimo taisykles – puiki priemonė mokytis. Sukūręs „Šventę“, pasijutau tarsi
Nauji filmai – „Ištrūkęs Džango“
Pirmiausia – kerštą. Rafinuoto keršto istoriją rasi beveik kiekviename Tarantino filme. Nuosekliausia ji, matyt, filme „Nužudyti Bilą“. Naujojo herojaus Džango (Jamie Foxx) kerštas auga per visą filmą kaip ir jo laisvės jutimas – nuo tos akimirkos, kai išlaisvintas daktaro Šulco (Christoph Waltz) jis išties randuotą nugarą ir išskės
Metiniam kino gamybos ir sklaidos projektų konkursui šiuo metu pateiktos 89 paraiškos. Kino centras taip pat perėmė