Kviečia Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“
Pagrindinę programą sudaro 2011–2012 m. moterų režisierių sukurti filmai. Jų geografija – plati ir įvairi. Filmu „Orlando“ išgarsėjusios Sally Potter drama „Džindžer ir Rosa“ („Ginger & Rosa“, D. Britanija, 2012) nukels į 1962-ųjų Londoną. Dvi paauglės – Džindžer ir Rosa – yra neišskiriamos draugės. Kartu jiedvi bėga iš pamokų, diskutuoja apie religiją, politiką ar šukuosenas. Abi svajoja gyventi geriau už šeimai atsidavusias jų mamas. Filmo fone – Šaltasis karas, auganti atominės bombos baimė ir besiskleidžianti seksualinė revoliucija. Džindžer pasuka link poezijos ir anarchijos, o Rosa moko draugę rūkyti, melstis ir
Nauji filmai – „Linkolnas“
Pozų „skulptūriškumas“ – greičiau Spielbergo polemika su Linkolno įvaizdžio stereotipais. Kartu su scenaristu Tony Kushneriu (amerikiečių dramaturgas, išgarsėjęs pjese „Angelai Amerikoje“) ir aktoriumi Danieliu Day-Lewisu jie kuria antitezę. Linkolnas filme – anksti pasenęs, pavargęs ir paliegęs, sukumpęs, lėtai judantis, depresyvus žmogus. Jo šeimyninis gyvenimas
Pokalbis su Pavelu Finu
Valstybė teisi: kinas tikrai yra „svarbiausias poveikio instrumentas“. Tik negaliu suprasti, ar poveikio
Pagal užsienio žiniasklaidą
Toks pat numanomas buvo ir „Oskaras“ geriausiam aktoriui. Jį jau trečią kartą gavo Danielis Day-Lewisas, suvaidinęs JAV prezidentą Steveno Spielbergo filme „Linkolnas“. Kita vertus, ne į vieną „Oskarą“ už „Linkolną“ pretendavęs Spielbergas yra bene didžiausias šios ceremonijos pralaimėtojas, nors filmas
Krėsle prie televizoriaus
Bet šventa vieta niekad nelieka tuščia. Ten, kur Bažnyčia pralaimi, atsiranda
63-iajam tarptautiniam Berlyno kino festivaliui pasibaigus
Didžiuoju žiuri prizu („Sidabriniu lokiu“) už filmą „Metalo rinkėjo gyvenimo epizodas“ („Epizoda u životu berača željeza“, Bosnija ir Hercegovina, Prancūzija, Slovėnija, 2013) režisieriaus Wong Kar-wai vadovaujamo žiuri apdovanotas Danisas Tanovićius spaudos konferencijoje kelis kartus pakartojo, kad pasaulis artėja prie
Nauji filmai – „Argo“
Ko gero, mažai kas abejoja, kad šį savaitgalį vyksiančioje „Oskarų“ ceremonijoje triumfuos Beno Afflecko filmas „Argo“ (JAV, 2012). Tai liudija ir ne vienas vadinamųjų „Oskarų“ barometrų – gausūs kino gildijų bei kritikų apdovanojimai. Trečiasis aktoriaus ir režisieriaus Afflecko filmas – tikrai ne šedevras, tai, kad jis žadina tokį visuotinį entuziazmą, vis dėlto ne iškilių filmo meninių vertybių klausimas. Kita vertus, kokių nors priekaištų „Argo“ tikrai nerasčiau. Tai – labai profesionalus, puikiai suvaidintas, gerai nufilmuotas, tiksliai sumontuotas filmas. Bet entuziazmo šaltinis, man regis, slypi kitur: „Argo“ būdinga visa tai, kuo nuo seno didžiuojasi ir traukia amerikiečių kinas. Trumpai tariant, „Argo“ – idealus amerikietiškas filmas, turintis visas būtinas tokio pasakojimo dalis: iki paskutinės akimirkos įtampą išlaikantį siužetą, besiremiantį realiu įvykiu, teigiamą ir didvyrišką pagrindinį personažą – CŽV agentą, kurį suvaidino pats Affleckas, egzotišką sceneriją, aiškią gėrio ir blogio takoskyrą bei
Nuo vasario 26 d. septynių Lietuvos miestų kino salėse naujus filmus iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos pristatys Vokiško kino dienos. Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengtoje programoje – vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, Austrijos trumpametražių filmų programa, 2012 m. Tarptautinio Oberhauzeno kino festivalio trumpametražių Vokietijos filmų konkursinė programa, taip pat pernai Oberhauzeno festivalyje rodyta trumpo metražo filmų programa „Pakartotinis vizitas VDR“. Pastarosios programos filmuose Rytų Vokietijos istorija vėl atsiduria dėmesio centre praėjus 20 metų po susijungimo, čia svarstomas menininkų, sportininkų ir inteligentų vaidmuo, leidžiama kalbėti dokumentams ir liudininkams. Vokiškai kalbančių šalių kino dienų šiemetinis šūkis: „Guck mal! – Pažvelk!“ Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Neringoje ir Marijampolėje. „Užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, stereotipinė nuomonė, esą mūsų kinas yra
Pagal užsienio žiniasklaidą
Leos Caraxo atsakymas Los Andželo kritikams
Kol Lietuvoje vis dar laukiama Venecijoje apdovanoto naujausio Paulo Thomo Andersono filmo „Meistras“, režisierius paskelbė dar šiemet ekranizuosiąs vieno paslaptingiausių šių dienų rašytojų
Krėsle prie televizoriaus
Šventinis savaitgalis nuteikia rimtai. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia, kad per nacionalinę televiziją bus daug minėjimų, kalbų ir muziejaus dvasios. Manau, kad ne vienas politikas taip ir įsivaizduoja laimingą ir nepriklausomą Lietuvą – visų konservatyvių dorybių muziejų po atviru dangum. Bet muziejuje juk negyvenama. Gyvenama tarp gyvų žmonių ir gyvų idėjų. Tačiau šventinės valstybės vadovų kalbos vis dažniau signalizuoja, kad būtent tų gyvųjų kaip ir nėra. Tik nutrinta plokštelė apie patriotizmą, kuris tapo emigracijos antonimu.
Komercinės televizijos neigia bet kokį rimtumą, todėl šį savaitgalį bandys patraukti nematytais filmais. Vieną tokį atradau net aš ir nekantriai jo laukiu. Tai pirmasis vieno originaliausių šių dienų JAV režisierių