7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Priartinti kino kūrimą prie poezijos rašymo

Pokalbis su Damienu Odouliu

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 5 (1019), 2013-02-01
Kinas
Damienas Odoulis
Damienas Odoulis

Į šiemetinį prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“ du naujausius savo filmus „Likęs pasaulis“ („Le Reste du monde“, 2012) ir „Vilko turtai“ („La Richesse du loup“, 2012) atlydėjo ir pristatė režisierius Damienas Odoulis – „netaisyklinga“ Prancūzijos kino, kuriame jis jaučiasi visiškas pašalietis, asmenybė. Pasižymintys savita poetika, labai intymia, asmeniška intonacija, subtiliai perteikiantys žmogaus emocijas ir būsenas jo filmai keliauja po prestižinius festivalius rinkdami prizus. Kine Odoulis debiutavo trumpo metražo juostomis, kurių sukūrė bene dešimt, o didžiausią atgarsį kino pasaulyje sukėlė jo antras pilnametražis filmas „Kvėpavimas“ („La Souffle“, 2000), apdovanotas Venecijos festivalio Žiuri specialiuoju bei FIPRESCI prizais. Odoulis ne tik dirba kine, bet rašo poeziją, režisuoja ir vaidina teatre, rengia parodas.

 
Jūsų gyvenime būta daug kelionių – nuo Kampučijos iki Čekijos. Dabar Jūs pirmą kartą Vilniuje, Lietuvoje. Ką pastebi šioje erdvėje įdėmus keliautojo, jokiu būdu ne turisto, žvilgsnis?
Nekenčiu turizmo. Man dažnai patinka mažos šalys. Jos kaip atskiros erdvės, esančios kiek nuošalyje nuo visuotinės globalizacijos, kurią įtakoja dideli turtingi kraštai. Mažos šalys išsaugojo savitą gyvensenos sistemą. Ir atvykus į Lietuvą tai jaučiasi, ir man labiausiai patinka, nes tai kažkas nepriklausoma. Tačiau geriau, deja, kol kas jūsų šalies nepažinau.
 
Kaip paveikė Jūsų asmenybę ir kūrybą tas kelionių laikotarpis, gilinimasis į kitas kultūras, religijas, istorijas: Korano, Bhagavadgitos skaitymas, Rytų dvikovų mokymasis, čekų „aksominės revoliucijos“ filmavimas?
Pastaruosius keletą metų keliauju daug mažiau, nes kelionės manęs jau „nebemaitina“. Bet jaunesniam kelionės buvo tiesiog labai reikalingas nuotykis, ypatingas, žinoma, paveikęs ir mano kūrybos ieškojimus. Tačiau svarbiausia mano gyvenime yra poezija, paskui – fotografija, o dar paskui teatras.
 
Ar visas šias sritis kas nors jungia?
Taip, mano nuomone, tai skirtingi pasauliai, kuriuos bandau jungti kino kalba.
 
Kodėl būtent kino?
Kinas man mažiausiai svarbus, nes jis pats „negryniausias“, į jį galima „sumesti“ viską. Pati gryniausia ir „teisingiausia“ man yra poezija. Didžiausią pagarbą jaučiu literatūrai, rašytojams, nes gerai rašyti labai sunku.
 
Tačiau nuolat grįžtate į kiną, pernai pasirodė net du nauji Jūsų filmai. Kodėl noras kurti kiną vis dėlto toks stiprus?
Nes kol kas neturiu drąsos būti tik poetu.
 
Naujausią filmą „Vilko turtai“ kūrėte net aštuonerius metus. Kodėl taip ilgai?
Tas filmas buvo kurtas vienatvėje. Aš pats vienas aštuonerius metus filmavau su maža kamera. Tiesiog filmavau įvairius savo gyvenimo momentus ir ekonomiškai, ir dvasiškai sunkiu periodu. Tai buvo labai sudėtingas mano gyvenimo laikotarpis, ir galimybė filmuoti man padėjo išsilaikyti, išgyventi. O po aštuonerių metų supratau, kad iš to, ką nufilmavau, galima padaryti filmą. Turėjau 80 valandų medžiagos, ją per metus sumontavau. Tas filmas labai man svarbus.
 
Jūs pats dažnai filmuojate, montuojate, vaidinate savo filmuose. Ar tik ekonominės priežastys lemia tokį pasirinkimą, ar tiesiog nerandate bendraminčių?
Iš pat pradžių Prancūzijoje buvau laikomas netipišku, marginaliniu kino kūrėju, esančiu nuošalyje šalies kino pramonės, kuri tikrai nėra mano „šeima“. Prancūzų, kaip, matyt, ir kitų šalių kine, mėgstama „kataloguoti“ žmonės, dėlioti etiketes. O mane sunku priskirti kokiai nors kategorijai ir „įdėti į stalčiuką“. Tai, kad galiu filmuoti vienas arba su labai maža komanda, mane priartina prie poezijos kūrimo, eilėraščių rašymo. Esi vienas prie to objekto, kurį filmuoji. Kaip ir poetas, kuris rašo vienas. Neturiu pastovios filmavimo grupės, nuolat keičiu žmones kaip ir šalis.
 
Gal noras kurti vienam ir paaiškina, kodėl Jūsų filmai tokie asmeniški, gal net autobiografiški. „Vilko turtai“ yra lyg svarbiausias klausimas sau: „Kas aš esu?“. Ar šis mano įspūdis teisingas?
Būtent taip. Filme taip pat keliamas ir išnykimo klausimas, ir klausimas, kaip mes mylime ir kokį mylimo žmogaus įvaizdį susikuriame. Tačiau filme visą laiką grįžtame prie metafizinio klausimo, kas aš esu ir kaip tai pasireiškia per visus mūsų gyvenimo etapus, kai bandome išlikti kuo paprastesni ir kuo arčiau tikrojo „aš“.
 
Ir naujausio filmo pavadinime, ir kituose filmuose vis išnyra vilko motyvas. Ar vilkas – Jūsų personifikacija, įvaizdis? Skaičiau, kad net Jūsų pavardė senąja vokiečių kalba reiškia „vilko turtai“?
Taip, tikrai. Ryšys tarp žmogaus ir jo vardo labai svarbus. Vilkas – gyvūnas, gyvenantis bendruomenėje, bet taip pat būna ir vienišų vilkų, kuriuos dažnai tos bendruomenės užmuša. Man tai simbolizuoja mūsų gyvenimą, kuriame vienišam vilkui reikia sumokėti už nepriklausomybę labai didelę kainą.
 
Ankstesnių Jūsų filmų centre nuolat buvo vyro personažas, o paskutiniuose dviejuose iškyla moteris ir bandymas suvokti save per jos išgyvenimus. Kodėl įvyko šis pasikeitimas?
Iš tikrųjų, mano filmuose stigo to moteriškojo prado. Pajutau, kad atėjo laikas atkurti pusiausvyrą. Kitas filmas vadinsis „Moterų triumfas“ – jau pavadinimu viskas pasakoma, nors, aišku, jame yra ir paslėpto humoro. Kita vertus, ir mano „vyriškuose“ filmuose būta moterų, tačiau labai jaunas kino kūrėjas negali kalbėti apie moterį, reikia brandos, kad galėtum ją suprasti.
 
Jūsų filmuose kartu vaidina ir neprofesionalai, ir gerai žinomi prancūzų aktoriai Mathieu Amalricas, Pierre’as Richard’as, Benoit Magimelis, Emmanuelle Béart. Kaip pavyksta juos suburti bendram darbui?
Tai sunkiai paaiškinama alchemija. Man artimesni neprofesionalai, nes jie turi kažką intymaus ir gilaus, tai daug sunkiau pasiekiama dirbant su profesionalais. Tačiau juos sumaišyti, net supriešinti man net įdomu. O ir profesionalūs aktoriai įgyja mano filmuose naujos įdomios patirties. Kur dar matėte Béart, vaidinančią tokią psichopatę alkoholikę kaip „Likusiame pasaulyje“?
 
Pažinau ją ekrane tik gerai įsižiūrėjusi.
Yra tik vienas aktorius, vaidinantis beveik visuose mano filmuose. Stéphane’as Terpereau – neprofesionalas, analfabetas, marginalas. Jis buvo man labai svarbus, visą tam tikrą periodą jis keliauja po mano kiną, tačiau naujausiame filme jo nebematome.
 
Į kino pasaulį įsiveržėte su filmu „Kvėpavimas“, kuris tiesiog pribloškė savo energija, nespalvota poetika, kurioje ribojasi realus ir magiškas pasaulis. Kaip atsirado toks filmas?
Scenarijų parašiau per septyniolika dienų. Tada visai neturėjau pinigų, gyvenau mažučiame kambarėlyje, badavau. Manau, tas filmas mano galvoje atsirado per prievartą. Tai buvo stipriau už mane. Parašiau greitai, bet ilgai jį nešiojausi galvoje, nes turėjau, privalėjau kalbėti apie paauglystę, kuri buvo labai sudėtinga. Norėjau apie tai kalbėti. Tai vėl primena tą vienišą vilką, kuris būdamas ant išsekimo ribos arba mirs, arba bus priverstas padaryti ką nors, kad išgyventų. Būtent taip ir atsirado šis filmas.
 
Kodėl nusprendėte filmuoti pietvakarių Prancūzijos kaime? Ten skamba oksitaniška tarmė, kurią toli gražu jau ne kiekvienas supranta.
Manau, būčiau galėjęs nufilmuoti tą filmą ir Lietuvoje. Tikrai. Manau, kad Lietuvos kaime taip pat rasčiau tokių personažų kaip aname filme – lyg iš Hieronimo Boscho ar Pieterio Bruegelio paveikslų. O Prancūzijoje tokia aplinka jau dingsta. Gal todėl filmas buvo suprastas ir priimtinas visame pasaulyje, nes žmonės atrasdavo jame savą erdvę. Filmas nebuvo „tipiškai“ prancūziškas.
 
Ką jums reiškia filmo sėkmė, pripažinimas?
Tiesiog galimybę daryti kitą filmą.
 
Ar svarbi ir įdomi kritika?
Dabar jau visiškai ne. Anksčiau, kai kūriau „Kvėpavimą“, buvo svarbi – norėjau, kad mane suprastų. Bet dabar manęs tai nebejaudina. Pasitenkinimą teikia darbas ir svarbu, kad filmai būtų matomi.
 
Anksčiau kūrėte ir trumpo metražo filmus, ir dokumentinius. Ar šis etapas jau baigtas?
Trumpų – taip, baigtas, o dokumentika mane labai domina. Turiu du naujus projektus.
 
Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

 

Damienas Odoulis
Damienas Odoulis