Rajanas Batleris – nemalonus tipas. Jis dirba korporacijoje, kuri verčiasi žmonių atleidinėjimu. Rajanas (George Clooney) sugeba įtikinti atleidžiamą žmogų, kad visos permainos tik į gera, nors tas neturi jokių perspektyvų. Rajanas gyvena ore – jis skraido iš vieno JAV kampo į kitą ir į namus užsuka retai. Vesdamas seminarus jis aiškina klausytojams, kad gyvenime verta skirti tai, kas svarbu, ir tai, kas nelabai būtina. Tai, kas būtina, turi tilpti vienoje kuprinėje. Ši metodinė priemonė Rajano rankose filmo „Viskas ore!“ (TV3, 9 d. 22.25) režisieriui Jasonui Reitmanui yra metafora, apibūdinanti ne tik Rajaną, bet ir visuomenę, kurią staiga ištiko ekonominė krizė ir kuri turi iš naujo atsirinkti, kas jai svarbiausia. Bet „Viskas ore“ nėra ir krizę išgyvenančios visuomenės satyra, nors reikėtų visai nedaug, kad filmas toks taptų. Visai nedaug reikėtų ir tam, kad filmas taptų romantine komedija. Bet Reitmanas puikiai išlaviravo tarp tradicinių žanrų spąstų ir žiūrovų lūkesčių. „Viskas ore“ provokuoja: personažų poelgiai, pagaliau ir jie patys, – gana dviprasmiški, jie nesutelpa į tradicinius vertinimus. Gal tik išskyrus jauną ir gabią Natali (Anna Kendrick), kuri nori patobulinti atleidimų sistemą (viskas turi vykti internetu), bet iš pradžių išsirengia į savotišką iniciacijos kelionę kartu su Rajanu.
Natali tiksliai suplanavo savo idealų gyvenimą, ji gerai žino, ko nori, koks turi būti vyras, atlyginimas, namai. Tačiau būtent ši idealiai prie šiuolaikinio gyvenimo sąlygų prisitaikiusi herojė palūš pirmoji, taip ir nepasiekusi tos lenktynių atkarpos, kurioje komfortiškai jaučiasi Rajanas ir oro uoste sutikta kita ciniška profesionalė Aleks (Vera Farmiga). Reitmanas meistriškai pasinaudoja šiais personažais, jų socialinės padėties ir asmeninio gyvenimo santykiu, kad suformuluotų vieną svarbiausių filmo idėjų. Rajanas ir Aleks atskleidžia savo slaptąją pusę nuvykę į vos nežlugusias Rajano sesers vestuves. Provincialus miestelis, negražūs žmonės, senamadiška jų buitis kontrastuoja su spindinčiose oro uostų erdvėse įstrigusiu Rajano gyvenimu. Tai realybė, nuo kurios jis taip atkakliai bėga. Akistata su ja priverčia Rajaną suformuluoti ir režisieriui, matyt, vieną svarbiausių teiginių, kodėl žmogui geriau būti kartu su kažkuo kitu ir atsisakyti racionalių vienatvės argumentų. Suvokęs paprastą, bet sunkiai įgyvendinamą tiesą, Rajanas pabandys ką nors keisti. Tik Reitmanas ne toks naivus, kad pasiūlytų mums tradicinę atomazgą.
Kitokius nuotykius ore pasiūlys pernykštis Brandono Nutto filmas „Lėktuvo užgrobimas“ (LNK, 13 d. 22.35). Jo herojus specialusis agentas Rosas sužino, kad lėktuvą, kuriame atsidūrė jo buvusi žmona, taikiniu pasirinko teroristų organizacija.
Specialieji agentai jau tapo naujosios mitologijos dalimi, todėl taip dažnai tampa filmų herojais. Filmų apie juos gausu ir šią savaitę. Clarko Johnsono filme „Sargybinis“ (LNK, 12 d. 22.35) Michaelo Douglaso herojus kadaise išgelbėjo JAV prezidento gyvybę. Dabar jis saugo Pirmąją damą. Bet ir šio agento gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai iš nužudyto kolegos jis sužino slaptą informaciją. Apie slaptųjų tarnybų manipuliacijas D.J. Caruso 2008 m. filmas „Sakalo akis“ (TV3, 10 d. 22.15). Jo herojus Džerį (Shia LaBeouf) ir Reičel (Michelle Monaghan) „supažindina“ bendras košmaras – jie sužino, kad yra paskelbti teroristais, ir per prievartą atsiduria pavojingoje grupuotėje, planuojančioje žmogžudysčių seriją. „Sakalo akis“ puikiai perteikia keistą jausmą, kai kartais pasijunti taip, lyg tave visąlaik kas nors stebėtų. Ir tai jokia persekiojimo manija. Juk mobilieji telefonai kiekvienam suinteresuotam gali pasakyti, kur dabar esi, be to, dabar žmonės patys sudeda visą informaciją apie save į „Facebook’ą“.
Užtat kartu su LRT (9 d. 23 val.) siūlau trumpam persikelti į 4-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir pasižiūrėti Jee-woon Kimo vesterną „Geras, blogas, trenktas“ (2008). ...Korėjos pusiasalis užgrobtas japonų, korėjiečiai nuo okupantų bėga į Mandžiūrijos stepes netoli Kinijos sienos. Dauguma pabėgėlių neišvengiamai tampa banditais. Toks ir filmo herojus Tche-Gu. Kartą plėšiant japonų traukinį jo rankose atsiduria žemėlapis, vedantis prie Mandžiūrijoje paslėptų vienos kinų dinastijos lobių. Žemėlapis rūpi ir kitiems filmo herojams, todėl gaudynių, susišaudymų ir panašių atrakcijų tikrai nepristigs. Tokie filmai – lyg pasakos, kurias vakarais seka televizorius. Ir jos daug geriau už vaikiškus animacinius filmus, kuriuos mūsų televizijos savaitgaliais kažkodėl rodo nevaikišku laiku.
Neseniai pasižiūrėjęs kelias lietuviškas laidas nusprendžiau, kad didžiausią grėsmę televizijoms vis dėlto kelia ne prasti filmai ar „popsiniai“ koncertai, o savimi patenkinti ir savo lietuvišku humoro jausmu besižavintys laidų vedėjai. Pirmadienį įsijungęs „Įžvalgas“, užuot išgirdęs žadėtą diskusiją apie nacionalinius simbolius, daugiau nei valandą klausiausi laidos vedėjo išvedžiojimų ir bejėgiškų klausimų dalyviams – radikaliems nacionalistams ir tolerantiškiems demokratams. Taip ir nesupratau, ar kelis kartus klausdamas abiejų pusių, ar jie turi kokių nors bendrų sąlyčio taškų, pats laidos vedėjas nesupranta, kad tų taškų negali būti, ar jis tiesiog mano, jog laidos dalyviai nesupras sudėtingesnių klausimų? Gal jis nuoširdžiai tiki, kad gali būti pilnavertė diskusija tarp intelektualo demokrato ir politiko radikalo? Tarp skustagalvio nacionalisto ir Lietuvos gėjų lyderio? Ar vedėjas tiesiog daro savo šou? Turiu jį nuliūdinti: klounai nacionalistai visai nejuokingi. Jie baisūs. Pritariu profesoriui Bielskiui, kad save gerbianti televizija neturėtų kviesti į savo laidą radikalų. Pasiteisinimai apie demokratiją ir skirtingas nuomones čia visai netinka. Nesantaiką ir ksenofobiją kurstantiems personažams, kaip ir serijiniams žudikams ar teroristams, televizija neturi teikti tribūnos. Yra toks rusiškas terminas: „nerukopožatnyj“ (susikompromitavęs žmogus, kuriam negalima paspausti rankos). Bijau, kad netrukus gali taip atsitikti, kad ir LRT bus nemalonu ištiesti ranką.
Jūsų –
Jonas Ūbis
