Kad ir kaip sau žadėčiau išmintingai rinktis filmus, festivalis įtraukia į nervingą ritmą, kai nori pamatyti kuo daugiau naujienų iš viso pasaulio. Žinoma, šiais laikais naujienas galima susirasti ne tik piratiniuose tinklalapiuose, bet niekas neatstos didelio ekrano ir tos akimirkos, kai salėje užgęsta šviesa. Berlinalė šiemet man prasidėjo pavėluotai, bet jau beveik galiu tvirtinti, kad konkursinė programa įdomesnė ir įvairesnė už pernykštę. Nors su šiuo teiginiu, ko gero, nesutiks kai kurie vokiečių žurnalistai – jie tradiciškai peikia konkursą. Man programa pasirodė solidesnė ne tik todėl, kad konkurse atsirado daugiau vietos Vidurio ir Rytų Europos filmams. Konkursas gana įvairus, ypač turint omenyje šių dienų kino situaciją, kai jauni kūrėjai mano, jog meniškas kinas būtinai turi būti apie mirtį, seksą ir prievartą. Vienas tokio kino pavyzdys taip pat atsidūrė konkurse. Tai garsaus reklamų kūrėjo iš Švedijos Fredriko Bondo debiutas „Būtina Čarlio Kantrimeno mirtis“ („The Necessary Death of Charlie Countryman“). Infantiliškas filmo herojus Čarlis (Shia LaBeouf) motinos mirties valandą išgirsta, kaip ji liepia jam vykti į Bukareštą. Lėktuve ant vaikino peties miršta pagyvenęs rumunas, bet ir jis Čarliui apsireiškia iškart po mirties ir liepia surasti dukterį. Mergina (Evan Rachel Wood) groja violončele operoje, yra ištekėjusi už įtartino ir pavydaus tipo (Mads Mikkelsen), šis iškart pradeda persekioti pagrindinį personažą. Vaikinas nuolat bendrauja su narkomanais, banditais, pakvaišėliais, ryja neaiškias tabletes, mato haliucinacijas, bėga nuo persekiotojų, bet, deja, nesužadina nė menkiausios žiūrovų užuojautos.
Viso to fonas – apleistas, aptrupėjęs Bukareštas, tiksliau, toji Europos dalis, kuri Vakarų gyventojams atrodo pavojingas ir laukinis kraštas. Čia gali vykti bet kas, todėl scenaristams ir neverta stengtis. Kai herojus idiotas, o jo poelgiai niekuo nepagrįsti, paprastai ekrane atsiranda daug sekso, nuogų kūnų ir kraujo. Šie dirgikliai turi kompensuoti psichologizmą ir dramatizmą. Man regis, lietuviškosios „Auroros“ autorė Kristina Buožytė taip pat seka šiomis madomis, bet Bondas aukštų vertinimų nesulaukė. Festivalio žurnalo „Screen International“ kritikai filmą įvertino mažiausiais balais.
Kol kas geriausių vertinimų sulaukė Čilės režisieriaus Sebastiano Lelio filmas „Glorija“ („Gloria“). Jo herojė – penkiasdešimt aštuonerių išsiskyrusi moteris Glorija. Ji dar dirba, bet jaučiasi vieniša, nes vaikai jau turi savo gyvenimą ir motiną prisimena retai. Glorija lanko jogą, juoko terapiją ir kitokius dabar madingus užsiėmimus, bet jai stinga meilės ir sekso. Ji – aktyvi šokių „tiems, kam per ...“ lankytoja. Vieną vakarą čia Glorija sutinka Rodolfą, parsiveda ji namo, praleidžia kartu naktį. Rodolfas išsiskyręs, bet žmona ir dvi suaugusios dukterys visiškai nuo jo priklausomos. Glorija supažindina Rodolfą su savo vaikais ir buvusiu vyru, tik Rodolfas, regis, nepasirengęs tokiam ryšiui, kokio reikia Glorijai. Išsiskyrimas su juo bus skausmingas, bet Glorija nesirengia palūžti.
Visą filmą Lelio nepaleidžia savo herojės iš akių. Nuolatos būdama kadre aktorė Paulina Garcia apdovanoja savo heroję sudėtinga ir subtilia jausmų ir išgyvenimų gama. Ryžtinga ar sutrikusi, laiminga ar prislėgta Glorija niekad neatrodys monotoniška ar lėkšta. Net tada, kai, atrodytų, ryšys su Rodolfu ims irti tiesiog akyse, ji nepraras noro būti laiminga. Režisierius ir aktorė Glorijos būsenas kartais pateikia ir neslėpdami ironijos: automobilyje ir namuose moteris klausosi 7-ojo dešimtmečio hitų ir aktyviai jiems pritaria, tarsi tai būtų ne dainos, o užkalbėjimai sau. Tie hitai skamba ir šokių vakarėliuose. Ironiškas komentaras (ar herojės autokomentaras) yra lyg atsvara subtiliai nufilmuotoms erotinėms scenoms, kai nebejauni ir netobuli filmo herojų kūnai patiria aistrą. Bet tai tik vienas filmo sluoksnis. Lelio ir Garcia juk pasakoja ne tik konkrečią Glorijos istoriją, subtiliai fiksuodami jos nuotaikų pokyčius, neišsakytas viltis ar nusivylimus. Tai ir filmas apie sugebėjimą išsaugoti savo esmę, būti savimi, išlikti brandžiu žmogumi, įgyvendinti savo troškimus (nepriklausomai nuo amžiaus).
Filmas rodo šiuolaikiniam kinui vis dar neįprastus personažus be Holivudui jau būdingų komizmo apnašų ar buitiško realizmo. Net atvirkščiai, lieka vietos ir lyrizmui, ir net metaforoms: buvęs karininkas Rodolfas turi kariškų pramogų parką, nes, kaip jis sako, žaisti mėgsta ne tik vaikai. Metaforiška ir į Glorijos namus vis priklystančios kaimynų katės linija. Ji pasirodo filmo pradžioje, paskui Glorijos namų tvarkytoja papasakoja komišką istoriją apie Nojaus arką, esą katės sugrąžino pasauliui pusiausvyrą. To trokšta ir pavargusi Glorija, kuri trumpam susitaiko ir su kate, ir su prarasta dvasios ramybe. Lelio visą filmą prismaigsto panašių neprikišamų užuominų, bet vis dėlto pati stipriausia sudėtinė „Glorijos“ dalis yra Paulina Garcia. Man regis, kitos kandidatės „Sidabriniam lokiui“ už geriausią moters vaidmenį ir negali būti.
Moteriškų istorijų pamačiau jau ne vieną. Thomas Arslanas filme „Auksas“ („Gold“) aktorę Niną Hoss („Barbara“) nusiuntė net į XIX a. pabaigos Kanadą. Emigrantė iš Vokietijos Ana prisijungia prie savo tėvynainių, išsirengusių į Kanados gilumą ieškoti aukso. Grupės laukia ilga kelionė kalnais ir miškais. Režisierius bando stilizuoti klasikinį vesterną, gražiai nufilmuoti gamtos vaizdai dvelkia didybe (ir atvirukais), bet iškart akivaizdu, kad kelionė pasmerkta žlugti. Vienas po kito krinta arkliai, suserga ar miršta keliautojai, o arklininką dar vejasi du ginkluoti vyrai, pasiryžę atkeršyti jam už savo nužudytą brolį. Tačiau finale ryžtingoji Ana, kad ir likusi viena, nuspręs keliauti toliau. Suprantu, kad filmas – tarsi himnas moters tvirtybei, jos sugebėjimui išlikti, išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis, bet „Aukso“ trūkumai taip pat akivaizdūs: režisierius net nebando pakilti virš pasakojamos istorijos, ieškoti paslėptų prasmių, ir jam katastrofiškai stinga humoro jausmo.
Nežinau, ar tai nauja akademizmo tendencija, bet panašių filmų spėjau pamatyti ir daugiau. Taip ir nesupratau, kam Guillomme’ui Nicloux prireikė vėl perkelti į ekraną Denis Diderot „Vienuolę“ („La Religieuse“). Ekranizacija stilinga, jauna aktorė Pauline Etienne žavi, merginą persekiojančią abatę suvaidinusi Isabelle Huppert kone satyriška, tačiau toks įspūdis, kad režisierius atsisako bet kokios interpretacijos, todėl toks filmas geriau tiktų literatūros pamokoms, o ne Berlinalės konkursui.
Berlyne visada džiugina retrospektyvos. Šiųmetinė vadinasi „Veimaro prisilietimas“ („Weimar Touch“), ji skirta vokiečių filmų ir vokiečių režisierių, kurie Hitleriui atėjus į valdžią buvo priversti kurti svetur, įtakai pasauliniam kinui. Retrospektyva prikėlė ne vieną užmirštą filmą, tokį kaip 1951 m. JAV Josepho Losey sukurtą „M“. Tai klasikinio Fritzo Lango filmo „M“ perdirbinys, jo veiksmas perkeltas į pokario Ameriką, Los Andželą.
Filmas buvo sukurtas pačiame Holivudo raganų medžioklės, kurios auka tapo ir režisierius, įkarštyje, todėl apšauktas komunistiniu ir beveik nerodytas. Berlinalės žiūrovams restauruotą filmą gyvai pristatė abiejų „M“ prodiuserio sūnus, 1951-aisiais dirbęs Losey vykdomuoju prodiuseriu Haroldas Nebenzalis. Skambiai tariant, tokie susitikimai sugrąžina tikėjimą kino nemirtingumu.
