7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Po „Dogmos“

Pokalbis su „Medžioklės“ režisieriumi

Aistė Račaitytė
Nr. 5 (1019), 2013-02-01
Kinas
„Medžioklė“
„Medžioklė“

 

Pirmą kartą Kanų kino festivalio konkurse Thomas Vinterbergas dalyvavo 1998-aisiais, kai jo filmas „Šventė“ („Festen“) pelnė Didįjį žiuri prizą. „Šventė“ laikoma pirmuoju judėjimo „Dogma ’95“ filmu. Pernai Kanuose pelnęs geriausio aktoriaus ir ekumeninės žiuri apdovanojimus, naujausias režisieriaus filmas „Medžioklė“ („Jagdten“) tarsi sugrįžta prie „Šventėje“ plėtotų temų. Filme pasakojama apie vaikų tvirkinimu apkaltintą darželio auklėtoją, kurį suvaidino garsus danų aktorius Madsas Mikkelsenas. Pateikiame pokalbio su Vinterbergu, parengto pagal Emanuelio Levy tekstą, prieinamą autoriaus tinklalapyje, fragmentus.
 
Apie „Dogmos ’95“ judėjimo įtaką
„Dogma 95“ judėjimą pradėjome kartu su Larsu von Trieru ir keliais kitais režisieriais. Mano filmas „Šventė“ tapo vienu svarbiausių judėjimo filmų. „Dogma ’95“ įkvėpė daug kino kūrėjų ir, gali teigti, pradėjo skaitmeninio kino erą. Manau, kad kurti pagal manifeste deklaruojamas naujas kino kūrimo taisykles – puiki priemonė mokytis. Sukūręs „Šventę“, pasijutau tarsi išlaikęs egzaminą, ir tai buvo mano „dogmiškosios“ kūrybos kelio pabaiga. Turėjau judėti į priekį ir ieškoti naujų būdų. „Dogmos“ esmė – atsisakyti įprastų kino kūrimo principų, tai labai rizikinga ir savižudiška, tarsi stovėtum ant plonyčio ledo. Todėl dabar, kiekvieną kartą naudodamas vieną ar kitą kino priemonę, visada apmąstau, ką darau ir kodėl. Tapau šiek tiek priklausomas nuo „dogmiškos“ rizikos, šio beveik savižudiško principo, nes jis verčia kūrėją nuolat mąstyti ir ieškoti. Kita vertus, dabar „Dogma“ man jau praeitis. Manau, kad mes iki galo įvykdėme savo uždavinius, o dabar metas judėti pirmyn. Kiekvienas kūrėjas vengia kartoti save.
 
Posūkis į Holivudą
Kai filmavau grupės „Metallica“ muzikinį klipą, filmavimo aikštelėje sukiojosi apie 100 žmonių. Tarp jų buvo net specialus darbuotojas, kuris mano rankas tepė antiseptiniu kremu. Jei to paprašyčiau Danijoje, mane paprasčiausiai išspirtų iš šalies. Tikrai norėčiau dar kada nors kurti Holivude. Ten dirba nuostabūs aktoriai, su kuriais užaugau, o dabar žaviuosi ir myliu. Dirbti kartu su Seanu Pennu ir Joaquinu Phoenixu filme „Meilė svarbiausia“ („It’s All About Love“) buvo nuostabu. Tačiau ir tada jaučiau, kad privalau grįžti į ten, iš kur esu kilęs. „Šventės“ sėkmė man buvo lyg netikėtai sprogusi rankinė granata. Staiga atsivėrė daug galimybių kurti ir atrasti iki tol nepasiekiamus dalykus. Didžiuojuosi tuo, ką padariau, bet jaučiau, kad būtinai reikia grįžti ir naujai atrasti Daniją, jos žmones ir problemas.
 
„Medžioklės“ idėja
Ji kilo dar 2000-aisiais, kai garsus danų psichiatras pasibeldė į mano duris, rankose laikydamas socialinio tyrimo aplankus. Jis paprašė juos perversti, tikindamas, kad privalau apie tai sukurti filmą. Esu prie to pripratęs, žmonės man dažnai taip sako, todėl tada jo lauknešėlį atidėjau į šalį. Bet visai neseniai, išgyvenant skyrybas, man pačiam prireikė psichiatro pagalbos. Ėmiau ieškoti pas mane anksčiau pasibeldusio specialisto, grįžau prie jo atneštos medžiagos ir iš mandagumo perskaičiau. Tai, ką ten radau, nustebino ir sužavėjo. Tada supratau, kad apie tai kursiu filmą. Tyrime buvo aprašyti visame pasaulyje surinkti faktai apie suklastotos atminties sindromą ir išgalvotus prisiminimus. „Medžioklė“ nesiremia konkrečiu įvykiu, tačiau filmą įkvėpė tyrimo idėjos. Jį atlikusio psichiatro pagrindinis teiginys – mintys ir idėjos gali būti kaip virusas. Kartą išsakyta tam tikra nuomonė apie žmogų gali plisti žaibo greitumu. Kai kas nors įtariamas vaikų tvirkinimu, aukas apklausia policininkai ir psichiatrai. Kartais vaikas atsako taip, kaip suaugusieji tikisi. Jis sako: „Taip, mane tvirkino.“ Kaip tik tada viskas ir užverda, o vaikas ir jo pasaulis subyra į šipulius.
 
Klaidingai apkaltintas žmogus
Šis tyrimas ir jo prielaidos leido man papasakoti apibendrintą istoriją apie Vakarų pasaulio nekaltybės praradimą. Kai aš augau 8-ajame dešimtmetyje, miestelio bendruomenėje visi vaikai lakstė nuogi ir niekas nebuvo tvirkinamas. Galėjau nuogas sėdėti ant nuogo suaugusiojo kelių ir niekam į galvą nebūtų atėjusi mintis, kad kas nors negerai. Dabar dėl tam tikrų pagrįstų priežasčių pasaulį stingdo baimė, nerimas ir įtarumas. Būtent todėl filmas prasideda scena, kurioje būrys nuogų vyrų šoką į ežerą. Šis filmas – apie šeimą, bendruomenę ir buvimą draugėje. „Medžioklei“ įgaunant pagreitį, kai kaimo bendruomenė ima bijoti, įtarti ir persekioti pagrindinį herojų, ežeras užšąla.
 
Ar vaikai meluoja?
Egzistuoja klišė, kad vaikai niekada nemeluoja. Tačiau tai netiesa. Jie išsigalvoja istorijas arba meluoja tam, kad suaugusieji būtų patenkinti. Šia prasme jie tampa filmo demonais. „Medžioklėje“ kalbama apie vaikus, kurių nerūpestingos kalbos sugriovė vieno žmogaus gyvenimą.
 
Lengva tapatybės kaita
Apie save ar kitą žmogų pasakojamos istorijos dažnai greitai virsta jo tapatybe vienų ar kitų žmonių akyse. Tai viena svarbiausių „Medžioklės“ temų. Filme kalbama apie tai, kaip mes matome pasaulį, matome ir kuriame save pačius. „Medžioklės“ vaikai savo žodžiais tarsi pažymi pagrindinį herojų, žodžiai ir aplink juos prikurtos istorijos greitai tampa nauja jo tapatybe, kurios jis gal niekada nepajėgs atsikratyti. Tai be galo baisu.
 
Danų kinas šiandien
Kartu su režisieriais Susanne Bier, Nicolasu Windingu Refnu arba Nielsu Ardenu Oplevu, dirbančiais ir Danijoje, ir Holivude, dabar Danijos kinas išgyvena pakilimą. Kino pramonėje daug talentingų kūrėjų. Manau, prisideda ir tai, kad mes vienas kitą labai palaikome. Egzistuoja tikras bendruomenės jausmas. Vis šie žmonės yra draugai ir kolegos, jie vieni kitiems padeda. Tačiau kartu egzistuoja ir didelė konkurencija. Mes vienas kitą tarsi stumiame pirmyn ir verčiame tobulėti.

 

„Medžioklė“
„Medžioklė“
„Medžioklė“
„Medžioklė“