7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didieji pažadai

Prasideda 63-iasis Tarptautinis Berlyno kino festivalis

Živilė Pipinytė
Nr. 6 (1020), 2013-02-08
Kinas
„Camille Claudel 1915“
„Camille Claudel 1915“

Kai šis „7md“ numeris atsidurs spaustuvėje, Berlinalė dar nebus prasidėjusi. Kino įspūdžius rašysiu jau savaitės pabaigoje, kai pažiūrėsiu pirmuosius festivalio, kurį atidaro beveik dešimt metų Wong Kar-wai kurtas „Didis meistras“, filmus. Filmas – nekonkursinis, nes Wong Kar-wai šiemet didžiojo žiuri pirmininkas.
 

Tai, ką rašau dabar, yra bandymas pačiai susigaudyti, ką būtina pažiūrėti. Bet filmų anonsai dažnai apgaulingi, jie masina garsiomis pavardėmis ir aliuzijomis į kino istoriją, o, žiūrėk, koks nors debiutantas netikėtai ima ir parodo ką nors įdomesnio. Berlinalėje stengiuosi pamatyti visą konkursinę programą, nes ji ne tik yra festivalio veidrodis, bet ir atspindi, ką festivalio rengėjai labiausiai vertina šių dienų kine, ką išskiria, ką siūlo atrasti kartu su jais. Pasirinkimas dažnai žadina ir norą polemizuoti, nes rengėjai paprastai renkasi ne unikalius meninius pasaulius, o aktualias problemas ir idėjas. Bet šių metų konkurse vis dėlto pirmiausia masina garsūs kino paraščių vardai.
 
Šiemet Berlinalėje bus gausu ir debiutantų, ir garsių kūrėjų, kurių, prisipažinsiu, nesitikėjau pamatyti pagrindinėje Berlinalės programoje. Kad ir naujausio prancūzų režisieriaus Bruno Dumont’o filmo „Camille Claudel 1915“.
 
Dumont’as visada buvo ne pagrindinės krypties, o pakraščių režisierius. Šis filosofijos dėstytojas 1997 m. Kanuose apdovanotas už debiutinį „Jėzaus gyvenimą“. Jau tada provokavo ne tik pasakojimo apie jauną epileptiką, gyvenantį Prancūzijos Šiaurėje, pavadinimas, bet ir Dumont’o nenoras kurti tradicinį kiną, sekti siužetą, grožėtis Prancūzijos provincijos dvasia. Kitas Dumont’o filmas, taip pat Kanuose apdovanotas „Žmogiškumas“ tik patvirtino Dumont’o nuoseklumą: šis režisierius realistas kuria metafiziškus pasakojimus apie žmogaus prigimtį ir joje koegzistuojančius meilės, Dievo ir prievartos troškimus. Dumont’o filmų herojai – dažniausiai šiuolaikiniai prancūzai. Toks buvo ir pernai Vilniuje rodytas „Po šėtono“, todėl įdomu, kaip jam pavyks bene pirmą kartą atkurti praeitį.
 
Filmo pavadinimas „Camille Claudel 1915“ iškart nusako filmo temą. 1915-aisiais skulptorė ir Auguste’o Rodino mūza yra psichiatrinėje gydykloje, į kurią ją uždarė brolis – garsus religinis poetas Paulis Claudelis šeimos reikalavimu. Ji nebekuria skulptūrų. Skaičiau, kad net gydytojai jos nelaikė beprote, bet brolis (ir kartu – teisėtas globėjas) norėjo, kad sesuo liktų gydykloje. Filme bus parodytas brolio ir sesers susitikimas 1915-aisiais. Menininkę Dumont’o filme vaidina Juliette Binoche. Kai 9-ajame dešimtmetyje Camille Claudel tapo viena feminizmo ikonų, 1988-aisiais Bruno Nuyttenas sukūrė populiarų filmą „Camille Claudel“, spalvingą pasakojimą apie kūrybinę ir fizinę aistrą. Meilužius vaidino Isabelle Adjani ir Gerard’as Depardieu. Įdomu, kokį stilių ir spalvas pasirinko Dumont’as.
 
Boriso Chlebnikovo kūrybą seku nuo pat pirmo filmo „Koktebelis“, kurto dar kartu su Aleksejumi Popogrebskiu. Lietuvoje rodyti keli buvusio kino kritiko Chlebnikovo filmai – joselianiškos intonacijos „Laisvas plaukiojimas“ ir savito humoro „Beprotiška pagalba“ apie apsnūdusį baltarusį uždarbiautoją, ieškanti laimės šių dienų Maskvoje. Chlebnikovas – taip pat iš tų režisierių, kurių nepriskirsi pagrindinei krypčiai. Bet konkurse rodomas jo naujausias filmas „Ilgas laimingas gyvenimas“ („Dolgaja sčastlivaja žizn“) – visai ne Genadijaus Špalikovo, o Fredo Zinnemano filmo perdirbinys, tiksliau, garsiojo 1952 m. vesterno „High Noon“ su Gary Cooperiu ir Grace Kelly pagrindiniuose vaidmenyse parafrazė. Zinnemano filme šerifas vienas gynė miestą nuo banditų gaujos, Chlebnikovo filme jaunas fermeris atsisako palikti išsinuomotą žemę, nepaisydamas vietos valdžios, milicijos ir nusikaltėlių spaudimo.
Dukart Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laureatas Bille Augustas šiemet į Berlyną grįžta su filmu „Naktinis traukinys į Lisaboną“ („Night Train to Lisbon“). Tai – šveicarų rašytojo ir filosofo Pascalio Mercier populiarios knygos ekranizacija, o geriausi Augusto filmai juk taip pat ekranizacijos: „Pelė užkariautojas“ (pagal Martiną Anderseną-Nexo) ir „Geri ketinimai“ (pagal Ingmarą Bergmaną).

Filmai apie knygas, ypač tas, kurios keičia gyvenimą, visada žada netikėtą kiną. „Naktinis traukinys į Lisaboną“ – tai pasakojimas apie šveicarą lotynų kalbos mokytoją iš Berno. Susidomėjęs portugalų poeto ir gydytojo knyga, jis nusprendžia viską mesti ir sėsti į naktinį traukinį, vykstantį į Lisaboną. Mokytojas svajoja susitikti su knygos autoriumi, kuris, regis, apsėstas tų pačių fundamentalių klausimų. Pagrindinius vaidmenis filme kuria Jeremy Ironsas, Bruno Ganzas ir Lena Olin.

Taip pat dukart Kanų laureatas, nepaprastai produktyvus Stevenas Soderberghas Berlyne pristatys „Šalutinį efektą“ („Side Effects“), kurio tema – kova su depresija. Filme vaidina Jude’as Law, Catherine Zeta-Jones, Channingas Tatumas ir Rooney Mara.

Berlinalė parodys ir trečiąją austrų režisieriaus Ulricho Seidelio trilogijos dalį „Rojus: viltis“ (pirmoji – „Rojus: meilė“ pernai rodyta Kanuose, antroji „Rojus: tikėjimas“ – Venecijoje, visas tris žada „Kino pavasaris“). Kaip visada, konkurse bus filmų iš Pietų Korėjos, Lotynų Amerikos, šiemet nepašykštėta ir vietos bei laiko Vidurio Europai – įvyks Malgorzatos Szumowskos filmo „...vardu“ („W imię...) apie provincijos kunigą (Andrzej Chyra), kurio geismus pažadina jaunas vaikinas (Maciej Kosciuszkiewicz), pasaulinė premjera, rumunų kinui atstovaus Calino Peterio Netzerio „Vaiko poza“ („Pozitia Copilului“).
Pirmą kartą Berlinalės konkurse (lietuviško filmo iki šiol taip ir nebuvo) bus rodomas Kazachstano filmas. Dvidešimt aštuonerių Emiro Baigazino „Harmonijos pamokos“ („Uroki garmonii“) pasakoja apie prievartą mokykloje, o pagrindinį vaidmenį filme sukūrė keturiolikmetis vaikų namų auklėtinis. Daug dėmesio jau spėjo sulaukti Jafaro Panahi filmas „Parde“. Režisierius nuteistas Irane, jam draudžiama kurti filmus, o prieš kelerius metus jo neišleido į Berlyną dalyvauti žiuri darbe, todėl ir šiemet neaišku, ar jis galės atvykti.

Tai tik dalis, kurią spėjau pasižymėti būsimame festivalio tvarkaraštyje. Žinoma, laukia ir atradimai, ir nusivylimai, ir dar nežinia, ko bus daugiau. Bet gal verta iškart prisiminti jau minėto Pascalio Mercier žodžius: „Nusivylimas laikomas blogiu. Tai – neišmintingas prietaras. Kaip, jei ne nusivildami, galime atrasti, ko laukėme ir ko vylėmės? Ir kas, jei ne tas atradimas, padės pažinti save?“

 

„Camille Claudel 1915“
„Camille Claudel 1915“
„Ilgas laimingas gyvenimas“
„Ilgas laimingas gyvenimas“
„Naktinis traukinys į Lisaboną“
„Naktinis traukinys į Lisaboną“