Kinas

Pagal rengėjų inf.

Nuo vasario 26 d. septynių Lietuvos miestų kino salėse naujus filmus iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos pristatys Vokiško kino dienos. Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengtoje programoje – vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, Austrijos trumpametražių filmų programa, 2012 m. Tarptautinio Oberhauzeno kino festivalio trumpametražių Vokietijos filmų konkursinė programa, taip pat pernai Oberhauzeno festivalyje rodyta trumpo metražo filmų programa „Pakartotinis vizitas VDR“. Pastarosios programos filmuose Rytų Vokietijos istorija vėl atsiduria dėmesio centre praėjus 20 metų po susijungimo, čia svarstomas menininkų, sportininkų ir inteligentų vaidmuo, leidžiama kalbėti dokumentams ir liudininkams. Vokiškai kalbančių šalių kino dienų šiemetinis šūkis: „Guck mal! – Pažvelk!“ Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Neringoje ir Marijampolėje. „Užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, stereotipinė nuomonė, esą mūsų kinas yra

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Leos Caraxo atsakymas Los Andželo kritikams

Kol Lietuvoje vis dar laukiama Venecijoje apdovanoto naujausio Paulo Thomo Andersono filmo „Meistras“, režisierius paskelbė dar šiemet ekranizuosiąs vieno paslaptingiausių šių dienų rašytojų

Jonas Ūbis

 Krėsle prie televizoriaus

Šventinis savaitgalis nuteikia rimtai. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia, kad per nacionalinę televiziją bus daug minėjimų, kalbų ir muziejaus dvasios. Manau, kad ne vienas politikas taip ir įsivaizduoja laimingą ir nepriklausomą Lietuvą – visų konservatyvių dorybių muziejų po atviru dangum. Bet muziejuje juk negyvenama. Gyvenama tarp gyvų žmonių ir gyvų idėjų. Tačiau šventinės valstybės vadovų kalbos vis dažniau signalizuoja, kad būtent tų gyvųjų kaip ir nėra. Tik nutrinta plokštelė apie patriotizmą, kuris tapo emigracijos antonimu.
 

Komercinės televizijos neigia bet kokį rimtumą, todėl šį savaitgalį bandys patraukti nematytais filmais. Vieną tokį atradau net aš ir nekantriai jo laukiu. Tai pirmasis vieno originaliausių šių dienų JAV režisierių

Živilė Pipinytė

Pirmieji Berlinalės įspūdžiai

Kad ir kaip sau žadėčiau išmintingai rinktis filmus, festivalis įtraukia į nervingą ritmą, kai nori pamatyti kuo daugiau naujienų iš viso pasaulio. Žinoma, šiais laikais naujienas galima susirasti ne tik piratiniuose tinklalapiuose, bet niekas neatstos didelio ekrano ir tos akimirkos, kai salėje užgęsta šviesa. Berlinalė šiemet man prasidėjo pavėluotai, bet jau beveik galiu tvirtinti, kad konkursinė programa įdomesnė ir įvairesnė už pernykštę. Nors su šiuo teiginiu, ko gero, nesutiks kai kurie vokiečių žurnalistai – jie tradiciškai peikia konkursą. Man programa pasirodė solidesnė ne tik todėl, kad konkurse atsirado daugiau vietos Vidurio ir Rytų Europos filmams. Konkursas gana įvairus, ypač turint omenyje šių dienų kino situaciją, kai jauni kūrėjai mano, jog meniškas kinas būtinai turi būti apie mirtį, seksą ir prievartą. Vienas tokio kino pavyzdys taip pat atsidūrė konkurse. Tai garsaus reklamų kūrėjo iš Švedijos Fredriko Bondo debiutas „Būtina Čarlio Kantrimeno mirtis“ („The Necessary Death of Charlie Countryman“). Infantiliškas filmo herojus Čarlis (Shia LaBeouf) motinos mirties valandą išgirsta, kaip ji liepia jam vykti į Bukareštą. Lėktuve ant vaikino peties miršta pagyvenęs rumunas, bet ir jis Čarliui apsireiškia iškart po mirties ir liepia surasti dukterį. Mergina (Evan Rachel Wood) groja violončele operoje, yra ištekėjusi už įtartino ir pavydaus tipo (Mads Mikkelsen), šis iškart pradeda persekioti pagrindinį personažą. Vaikinas nuolat bendrauja su narkomanais, banditais, pakvaišėliais, ryja neaiškias tabletes, mato haliucinacijas, bėga nuo persekiotojų, bet, deja

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Rajanas Batleris – nemalonus tipas. Jis dirba korporacijoje, kuri verčiasi žmonių atleidinėjimu. Rajanas (George Clooney) sugeba įtikinti atleidžiamą žmogų, kad visos permainos tik į gera, nors tas neturi jokių perspektyvų. Rajanas gyvena ore – jis skraido iš vieno JAV kampo į kitą ir į namus užsuka retai. Vesdamas seminarus jis aiškina klausytojams, kad gyvenime verta skirti tai, kas svarbu, ir tai, kas nelabai būtina. Tai, kas būtina, turi tilpti vienoje kuprinėje. Ši metodinė priemonė Rajano rankose filmo „Viskas ore!“ (TV3, 9 d. 22.25) režisieriui Jasonui Reitmanui yra metafora, apibūdinanti ne tik Rajaną, bet ir visuomenę, kurią staiga ištiko ekonominė krizė ir kuri turi iš naujo atsirinkti, kas jai svarbiausia. Bet „Viskas ore“ nėra ir krizę išgyvenančios visuomenės satyra, nors reikėtų visai nedaug, kad filmas toks taptų. Visai nedaug reikėtų ir tam, kad filmas taptų

Linas Vildžiūnas

Baigėsi Tarptautinis Roterdamo kino festivalis

Užtat meniniai šiemetinio IFFR (International Film Festival Rotterdam) standartai buvo pastebimai aukštesni nei keletą paskutiniųjų metų. Panašu, kad naujoji festivalio komanda pasimokė iš pernykštės nesėkmės, persirgo vaikiška eksperimentavimo liga ir grįžo prie gerai subalansuotos programos. IFFR vizitinė kortelė tebėra jaunų režisierių ir Azijos bei Lotynų Amerikos šalių kinas, o jį žiūrėti – gana

Živilė Pipinytė

Prasideda 63-iasis Tarptautinis Berlyno kino festivalis

Tai, ką rašau dabar, yra bandymas pačiai susigaudyti, ką būtina pažiūrėti. Bet filmų anonsai dažnai apgaulingi, jie masina garsiomis pavardėmis ir aliuzijomis į kino istoriją, o, žiūrėk, koks nors debiutantas netikėtai ima ir parodo ką nors įdomesnio. Berlinalėje stengiuosi pamatyti visą konkursinę programą, nes ji ne tik yra festivalio veidrodis, bet ir atspindi, ką festivalio rengėjai labiausiai vertina šių dienų kine, ką išskiria, ką siūlo atrasti kartu su jais. Pasirinkimas dažnai žadina ir norą polemizuoti, nes rengėjai paprastai renkasi ne unikalius meninius pasaulius, o

informacija 7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Berlinalės žiuri

Praėjęs savaitgalis buvo tikras apdovanojimų maratonas. Sekmadienį savo apdovanojimus įteikė JAV kino aktorių gildija. Geriausio aktorių ansamblio apdovanojimas šiemet atiteko

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jaunas australų gydytojas George’as Milleris ligoninėje dažnai susidurdavo su automobilių avarijų aukomis. Milleris nusprendė, kad šiame pasaulyje egzistuoja automobilių ir greičio kultas. Norėdamas debiutuoti mažo biudžeto (350 tūkstančių dolerių) filmu, kurio poveikis prilygtų automobilių susidūrimui, Milleris perkėlė savo apmąstymus apie avarijų aukas ir žiaurumą į netolimą ateitį. Ten, po urbanistinę civilizaciją ištikusios katastrofos, visas gyvenimas persikelia prie begalinių kelių. Kelias tapo gyvenimo būdu. Jis sužadino ir pačius žiauriausius instinktus. Kelių policininkas Maksas persekioja baikerių gaują, kuri nužudė jo žmoną ir kūdikį. Maksą praminė Pašėlusiu už jo žiaurią kovą su kelių gaujomis, kerštas yra jo vienintelis tikslas. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė dabar garsiausias Holivudo homofobas ir peštukas, o tada – beveik niekam nežinomas, tik dviejuose filmuose suvaidinęs dvidešimt dvejų australų aktorius Melas Gibsonas. Netrukus jis tapo

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Damienu Odouliu

Į šiemetinį prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“ du naujausius savo filmus „Likęs pasaulis“ („Le Reste du monde“, 2012) ir „Vilko turtai“ („La Richesse du loup“, 2012) atlydėjo ir pristatė režisierius Damienas Odoulis – „netaisyklinga“ Prancūzijos kino, kuriame jis jaučiasi visiškas pašalietis, asmenybė. Pasižymintys savita poetika, labai intymia, asmeniška intonacija, subtiliai perteikiantys žmogaus emocijas ir būsenas jo filmai keliauja po prestižinius festivalius rinkdami prizus. Kine Odoulis debiutavo trumpo metražo juostomis, kurių sukūrė bene dešimt, o didžiausią atgarsį kino pasaulyje sukėlė jo antras pilnametražis filmas „Kvėpavimas“ („La Souffle“, 2000), apdovanotas Venecijos festivalio Žiuri specialiuoju bei FIPRESCI prizais. Odoulis ne tik dirba kine, bet rašo poeziją, režisuoja ir vaidina teatre, rengia parodas.

Nekenčiu turizmo. Man dažnai patinka mažos šalys. Jos kaip atskiros erdvės, esančios kiek nuošalyje nuo visuotinės globalizacijos, kurią įtakoja dideli turtingi kraštai. Mažos šalys išsaugojo savitą gyvensenos sistemą. Ir atvykus į Lietuvą tai jaučiasi, ir man labiausiai patinka, nes tai