Šventinis savaitgalis nuteikia rimtai. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia, kad per nacionalinę televiziją bus daug minėjimų, kalbų ir muziejaus dvasios. Manau, kad ne vienas politikas taip ir įsivaizduoja laimingą ir nepriklausomą Lietuvą – visų konservatyvių dorybių muziejų po atviru dangum. Bet muziejuje juk negyvenama. Gyvenama tarp gyvų žmonių ir gyvų idėjų. Tačiau šventinės valstybės vadovų kalbos vis dažniau signalizuoja, kad būtent tų gyvųjų kaip ir nėra. Tik nutrinta plokštelė apie patriotizmą, kuris tapo emigracijos antonimu.
Komercinės televizijos neigia bet kokį rimtumą, todėl šį savaitgalį bandys patraukti nematytais filmais. Vieną tokį atradau net aš ir nekantriai jo laukiu. Tai pirmasis vieno originaliausių šių dienų JAV režisierių Paulo Thomo Andersono pilnametražis filmas „Sėkmės aštuntukas“ (TV3, šiąnakt, 15 d. 23.55), sukurtas dar prieš režisierių išgarsinusias „Pašėlusias naktis“. Po to buvo „Magnolija“, „Bus kraujo“ ir pernai Venecijoje apdovanotas „Meistras“, kurio Lietuvoje vis dar nepamatysi.
„Sėkmės aštuntuko“ herojus Džonas prarado viską. Jis sėdėjo ir svajojo apie puodelį kavos. Ir tada pro šalį ėjęs ponas Sidnėjus pavaišino vargšelį pusryčiais ir papasakojo, kaip galima užsidirbti daug pinigų. Taip Džonas tapo profesionaliu lošėju ir jam viskas sekėsi, kol įsimylėjo padavėją Klementiną...
Ankstyvieji garsių režisierių filmai įdomūs, nes juose gali įžvelgti būsimo stiliaus ištakas, iš laiko distancijos sekti, kaip kūrėjas atsikrato svetimų įtakų, o kartais net ir išduoda save. Laimė, Andersonui, tai, regis, negresia.
Lošimas – ne vieno šios savaitės filmo tema. Paulo McGuigano 2006 m. filmo „Laimingas skaičius kitas“ (BTV, 21 d. 22.30) herojui Slevinui taip pat nesiseka. Namai bus parduoti iš varžytinių, mergina išėjo pas kitą, ir draugas Slevinui siūlo laikinai pagyventi jo bute Niujorke. Štai čia ir prasideda didysis žaidimas. Jį ima medžioti gangsteris Bosas. Vaikinas tampa taikiniu vietoj kažko kito. Bet neskubėkite išjungti televizoriaus: siužetas supintas pagal dabar madingas taisykles, kai pabaigoje viskas apsiverčia aukštyn kojom.
Dougo Limano 2010 m. „Sąžiningas žaidimas“ (TV3, 17 d. 22.15) paremtas tikrais faktais, o jo herojė CŽV agentė Valerie Plame net parašė knygą, kuri iš dalies ir tapo filmo pagrindu. Plame vadovavo grupei, 2002–2007 m. slapta tyrusiai, ar Irake gali būti masinio naikinimo ginklas. Jos vyras diplomatas Joe Wilsonas turėjo įrodyti, kad Nigerijoje išgaunamą uraną perka ir Irakas. Spaudoje kilus diskusijai, tikrąją Plame profesiją demaskavo vienas Vašingtono žurnalistas. Prezidento Busho administracija moters neapgynė, jos karjera, net gyvybė pakibo ant plauko. Jai teko gelbėti savo reputaciją, karjerą ir šeimą. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Naomi Watts.
Ją pamatysime dar viename šios savaitės filme – Michaelio Haneke’s 2007 m. „Pakvaišusiuose žaidimuose“ (BTV, 16 d. 23.20). Tai – paties Haneke’s filmo „Smagūs žaidimėliai“ (1997) perdirbinys, kurtas JAV. Watts vaidinama Ana kartu su vyru ir sūnumi atvyksta praleisti vasaros viloje prie ežero. Bet netrukus ramybę sudrumsčia jauni labai mandagus vyrukai. Taip prasideda košmaras, prievartos, žiaurumo puota, kurią sau surengia nekviestieji svečiai.
Manau, kad pastebėjote: Haneke mėgsta šokiruoti. Pirmasis filmas buvo trilogijos, kurios temą pats režisierius pavadino „emociniu apledėjimu“, dalis. Pasak Haneke’s, jis norėjo parodyti prievartą tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, nes daugumoje amerikiečių filmų prievarta tampa vartojimo produktu. „Pakvaišę žaidimai“ pasižymi neįtikėtina ištikimybe originalui: net pagrindinio namo dekoracijos buvo atkurtos laikantis tikslių pirmojo filmo proporcijų.
Banalu, bet prievarta visada gimdo prievartą. Paulo Haggiso filmo „Trys įtemptos dienos“ (TV3, šįvakar, 15 d. 21.10) herojus Džonas Brenanas (Russell Crowe) tai žino puikiai. Jis laimingai gyveno kartu su žmona Lara (Elizabeth Banks) ir sūnumi, kol vieną dieną žmona apkaltinama įvykdžiusi žmogžudystę. Net ir praėjus trejiems metams po teismo nuosprendžio, Džonas daro viską, kad įrodytų žmonos nekaltumą. Kai tai nepasiseka, jis nusprendžia organizuoti jos pabėgimą.
Šis filmas – prancūzų režisieriaus Fredo Cavaye „Jai“ perdirbinys. Scenaristas ir režisierius Paulas Haggisas (beje, pelnęs „Oskarą“ už filmą „Avarija“) yra sakęs, kad scenarijus buvo vertas Hitchcocko: jis pasakoja apie normalų žmogų, kuris iš nevilties imasi neįtikėtinų veiksmų.
Artėja dar viena „Oskarų“ ceremonija, todėl LNK (19 d. 22.35) primins filmą, kuris 82-oje ceremonijoje pelnė net šešias statulėles. Tai Kathryn Bigelow „Išminuotojų būrys“ (2010). Jo veiksmas nukels į Iraką, kur ypatingas būrys vykdo sudėtingą misiją – nukenksminti bombas ir kitokius sprogmenis gyvenamuosiuose kvartaluose ir karo mūšių laukuose. Išminuotojų visur laukia pavojai, juolab kad ir situacija šalyje primena parako statinę.
Pirmoji „Oskaru“ už režisūrą apdovanota moteris neslepia, kad jai patinka reportažinis stilius. Jis, beje, būdingas ir dabar Lietuvoje rodomam naujausiam Bigelow filmui „Taikinys nr. 1“. Režisierė yra sakiusi, kad kurdama „Išminuotojų būrį“ norėjo priversti žiūrovus atsidurti kareivių vietoje, išgyventi tai, ką patiria jie.
Tiems, kuriems labiau rūpi ne kareivių, o karalių gyvenimai, TV3 (16 d. 20.40) parodys taip pat „Oskaru“ apdovanotą Tomo Hooperio „Karaliaus kalbą“. Filmas apie D. Britanijos karalių Jurgį VI, kuris karaliumi tapo netikėtai pats sau, po to, kai sosto atsisakė jo brolis Edvardas VIII (Guy Pierce), manau, ir pamokomas, ir įkvepiantis. Jurgis VI buvo mikčius, bet lemtingą akimirką, kai iškilo grėsmė šaliai, jis pasakė istorinę kalbą, kuri suvienijo tautą. Filmas pasakoja karaliaus (Colin Firth) ir keistuolio logopedo (Geoffrey Rush) santykių istoriją, tiksliau, pasakoja apie tai, kaip vienas žmogus padeda kitam nugalėti savo silpnumą.
