Kinas

Įsivaizduoju, kad kiekviena nacionalinė šventė – didelis programų rengėjų rūpestis. Nori padovanoti žmonėms šventę, o tave ima kritikuoti, kad parodei ne tą filmą. Taip kartą atsitiko mano pažįstamai, kuri per Velykas nusprendė įtraukti į programą vieną mėgstamiausių savo filmų – Johno Woo „Kilerį“. Tai – puiki pasaka apie gėrio pergalę prieš blogį, o kulminacijos scenoje, kuri vyko bažnyčioje, net skraido balti balandžiai. Bet visų šitų simbolių nepastebėjo vienas lietuvių Katalikų bažnyčios hierarchų. Jis pasipiktino ir paskambino televizijos vadovams, kad išlietų savo didžiulį nepasitenkinimą. Kaip jau supratote, šviesios mano pažįstamos intencijos liko nesuprastos.
 

Šis tekstas – nenustebkite, mieli skaitytojai, – pirmiausia yra medicinos liudijimas, nes rašau akomponuojant iš viršaus sklindančiam nuolatiniam gręžimo garsui. Jis trunka be pertraukos visą dieną jau antrą savaitę. Kaip po pirmosios neiškentęs nuėjau kaimynų paklausti, ką galima gręžti kasdien tokiame nedideliame bute, paaiškėjo, kad sienas apėjo grybelis ir butas pūva. Dabar tas grybelis jau sėkmingai apsigyveno ir mano smegenyse.
 

Kovo 1–9 d. Vilniuje, o vėliau Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Panevėžyje ir Klaipėdoje vyks tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“, kurį rengia kino teatras „Pasaka“.

 

Paskutiniais metais pasipylė daug biografinių filmų. Deja, didžioji jų dalis – negyvos pasakojimo formos ir didaktiško ar „sensacingo“ turinio. Tai nestebina, kai masinėje kultūroje dominuoja „žmonės“. Pirmieji Steveno Spielbergo filmo „Linkolnas“ („Lincoln“, JAV, 2012) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijų žodžius, bet vyro poza iškart sukelia asociacijas su garsiąja sėdinčio Linkolno skulptūra. Ši nuoroda į skulptūrą pasirodys filme kelis kartus – ant kelių padėti sugniaužti kumščiai apibūdins Linkolno būseną viename svarbiausių filmo epizodų, kai jis priims sprendimą taisyti telegramos tekstą ir stabdyti Pietų delegatų atvykimą į Vašingtoną.
 

Rusų kino bendruomenė susirūpino katastrofiškai žemu kino scenarijų lygiu ir klausia, kodėl neatsiranda naujų vardų, kodėl pripažinti meistrai nebesukuria aukšto meninio lygio scenarijų. Su šiais klausimais Arturas Solomonovas kreipėsi į vieną garsiausių rusų kino scenaristų Pavelą Finą, parašiusį filmų „Misija Kabule“, „Svetimi čia nevaikšto“, „Meilės prisipažinimas“, „Dvidešimt šešios Dostojevskio gyvenimo dienos“, serialo „Velniai“ ir dar daugelio kitų scenarijus. Pokalbis, kurį pateikiame sutrumpintą, buvo išspausdintas sausį dienraštyje „Novaja gazeta“. Manome, kad Lietuvoje, kur diskusijos apie scenarijus trunka jau kelis dešimtmečius, jis taip pat pasirodys aktualus.

 

Ankstyvą pirmadienio rytą pasibaigusi „Oskarų“ ceremoniją, kurią tiesiogiai transliavo 225 pasaulio šalys, tik tarp jų nebuvo Lietuvos, – viena labiausiai nuspėjamų per pastaruosius dešimt metų. Ko gero, niekas neabejojo, kad geriausiu 2012 m. filmu taps Beno Afflecko „Argo“. Staigmena buvo nebent ceremonijos kičo apoteozė – „Oskarą“ filmo kūrėjams teikė pirmoji JAV dama Michelle Obama. Patriotiškas politinis trileris „Argo“ – profesionalus, puikiai suvaidintas filmas. Jis taip pat gavo „Oskarus“ už geriausią adaptuotą scenarijų ir montažą. Tik vargu ar „Argo“ išliks kino istorijoje, kaip, beje, ir ne vienas „Oskaro“ geriausiam metų filmui laimėtojas.
 

Išgirdęs apie popiežiaus Benedikto XVI pasitraukimą, iškart prisiminiau Nanni Moretti filmą „Turime Popiežių!“, tarsi numačiusį netolimą ateitį. Gaila, kad mūsų televizijos neprisiminė šio filmo, nes Vatikanas, manau, kelis mėnesius bus žiniasklaidos dėmesio centre. LRT (25 d. 22.15) parodys pernykštį dokumentinį Patricko Benqueto filmą „Pralaimėta Vatikano kova“, analizuojantį šiuolaikinės katalikybės krizę ir besiaiškinantį, ar Katalikų bažnyčios mirtis neišvengiama. Jei Bažnyčia visur taip niekina ir žemina į ją besikreipiančius žmones kaip kad Lietuvoje, manau, panaši prognozė visai tikėtina.
 

Neseniai supratau, kad festivalio įspūdžius lemia tas vienintelis filmas, dėl kurio buvo verta važiuoti į festivalį. Tokio sukrečiančio filmo, koks prieš kelerius metus buvo Berlyne pamatytas Belos Tarro „Turino arklys“, šiemet nebuvo. Nors vienas kolega sako, kad keikti Berlinalę jau tapo savotišku ritualu, šiemet Berlyne pamačiau kelis tikrai įdomius filmus, kurie privertė pagalvoti ir apie pasaulio, ir apie kino ateitį. Berlinalės rengėjai niekad neslėpė, kad pirmenybę atiduoda socialiai ir politiškai angažuotam kinui. Filmų kūrėjai taip pat dažnai neslėpė, kad yra nusivylę pasauliu ir nesitiki iš jo nieko gero.