Nuo vasario 26 d. septynių Lietuvos miestų kino salėse naujus filmus iš Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos pristatys Vokiško kino dienos. Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengtoje programoje – vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, Austrijos trumpametražių filmų programa, 2012 m. Tarptautinio Oberhauzeno kino festivalio trumpametražių Vokietijos filmų konkursinė programa, taip pat pernai Oberhauzeno festivalyje rodyta trumpo metražo filmų programa „Pakartotinis vizitas VDR“. Pastarosios programos filmuose Rytų Vokietijos istorija vėl atsiduria dėmesio centre praėjus 20 metų po susijungimo, čia svarstomas menininkų, sportininkų ir inteligentų vaidmuo, leidžiama kalbėti dokumentams ir liudininkams. Vokiškai kalbančių šalių kino dienų šiemetinis šūkis: „Guck mal! – Pažvelk!“ Filmai bus rodomi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Neringoje ir Marijampolėje. „Užsienio žiūrovų, nesusipažinusių su vokiško kino pasaulio įvairove, stereotipinė nuomonė, esą mūsų kinas yra pernelyg „sunkiasvoris“, rimtas. Vokiško kino dienų programa pasiruošusi įveikti daug klišių, tarp jų ir šią“, – sakė Goethe’s instituto vadovė Johanna Keller.
Komedijos ir dramos
Vokiško kino dienų vaidybinių filmų programoje gausu žanrų ir temų. Geriausiu praėjusių metų vokišku filmu Tarptautiniame Oldenburgo kino festivalyje pripažinta jauno režisieriaus Jano-Ole’s Gersterio komedija „Oh Boy“. Filmas, kurio pavadinimas cituoja grupės „Beatles“ dainos „A Day In The Life“ žodžius, iš tiesų yra berlyniečio Niko (Tom Schilling) gyvenimo fragmentas, o drauge – itin pastabiai ir ironiškai užfiksuotas šių dienų Berlyno paveikslas. Nikui – apie trisdešimt. Jis jau senokai metė teisės studijas, stumia dienas slampinėdamas miesto gatvėmis ir stebėdamas aplinkinius. Tylomis žvelgdamas į žmonių grumtynes su kasdieniu gyvenimu, jis nejučia pats tampa autsaideriu. Akistata su pasyvumo pasekmėmis netikėta: draugė pareiškia norinti skirtis, psichologas nustato jam emocinį nestabilumą, tėvas nutraukia pinigines injekcijas ir, regis, visame mieste nebelieka kur atsigerti normalios kavos. O kai pasirodžiusi stulbinama gražuolė priverčia Niką atsigręžti į bendrą jų praeitį, dienos įvykiai pakrypsta netikėta linkme.
J.-O. Gersteris, profesinį kelią už kadro pradėjęs Wolfgango Beckerio asistentu kino hitu tapusio „Sudie, Leninai!“ filmavimo aikštelėje, filmo scenarijų brandino penkerius metus. Įspūdžiais apie šio filmo priešistorę ir kūrybinį procesą „Oh Boy“ pristatymuose Vilniuje dalysis Niką suvaidinęs aktorius Tomas Schillingas.
Netradicinį požiūrį į kino finansavimą, aktorių atranką, filmavimą ir siužetą atspindi pastarųjų metų vokiško kino sensacija tapęs režisieriaus Axelio Ranischo filmas „Storulės“ („Dicke Mädchen“, 2011). Vos 517,32 eurų kainavusi komedija, kurioje vaidina režisieriaus draugai ir senelė, pasakoja graudžią istoriją apie viengungį, gyvenantį su ligota motina ir susižavintį jos slaugytoju. Pristatyti filmo į Vilnių atvyksiantis režisierius Axelis Ranischas ir aktorius Heiko Pinkowskis ne tik bendraus su žiūrovais, bet ir dalysis patirtimi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais specialiai rengiamose kūrybinėse dirbtuvėse.
Austrų režisieriaus Juliano Romano Pölslerio drama „Siena“ („Die Wand“, 2011) sukurtas pagal populiarios rašytojos Marlenos Haushofer 1963 m. parašytą knygą, su kuria užaugo ne viena skaitytojų karta, beje, knyga išversta ir į lietuvių kalbą. „Sienos“ herojė su bičiulių pora nuvyksta į medžiotojų trobelę Alpėse. Kai į kaimą iškeliavę sutuoktiniai nebegrįžta, moteris leidžiasi jų ieškoti. Nors aplink tik gamta, ji atsitrenkia į nematomą sieną, už kurios viskas atrodo negyva. Su šunimi, karve ir kate moteris mėgina išgyventi kalnuotoje vietovėje. Atkirsta nuo likusio pasaulio, ji susiduria su esminiais gyvenimo klausimais. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė pasaulyje gerai žinoma vokiečių aktorė Martina Gedeck.
Šveicarų drama „Parduotas vaikis“ („Der Verdingbub“, 2011) pasakoja apie iki šiol negvildentus šalies istorijos puslapius: iki XX a. vidurio Šveicarijoje gyvavusią įvaikinimo formą, kai vargingų šeimų atžalos arba našlaičiai buvo viešai parduodami įtėviams, dažniausiai – ūkio darbams atlikti, neišvengiant vaikų bei paauglių išnaudojimo bei žeminimo. Filmo herojus našlaitis Maksas parduodamas valstiečių šeimai, ši jį verčia sunkiai dirbti ir žemina. Vienintelis džiaugsmas, kurio niekas negali atimti, – griežti armonika. Kai nauja mokytoja pamėgina jį užtarti, Makso gyvenimas tampa dar sunkesnis. Valią išgyventi stiprina tik draugystė su likimo drauge Berteli. Kartu jie svajoja apie Argentiną, savo fantazijų kraštą. Per devynias savaites nuo premjeros „Parduotas vaikis“ tapo žiūrimiausiu visų laikų šveicarišku filmu.
Kintančios tikrovės vaizdai
Vokiškai kalbančiose šalyse gilias tradicijas turintis dokumentinis kinas drąsiai griebiasi pažangiausių technologijų ir aktualių temų. Marteno Persielo filmas „This ain’t California“ perkels ne į Kaliforniją, o į XX a. 9-ojo dešimtmečio Rytų Berlyną, kur viešpatauja socializmas ir racionalus gyvenimo planavimas. Bet šiame tvarkingame mieste dygsta šis tas neįprasta – Aleksandro aikštėje vaikėzai važinėja riedlentėmis, trikdydami rimtį ir judindami vis labiau klibančius ideologinės valstybės pagrindus. Filmas, kuriame galybę unikalios medžiagos iš privačių archyvų tarsi kaleidoskope papildo vaidybiniai epizodai, intarpai iš įvairių laidų ir pokalbių, sukėlė ne vieną diskusiją.
Filmo „Gerhardas Richteris tapo“ („Gerhard Richter Painting“, 2011) pagrindinis veikėjas – 81 metų dailininkas, kurio darbai meno rinkoje kainuoja brangiausiai iš visų gyvų amžininkų. Jo kūrybos proceso neteko stebėti nei meno istorikams, nei artimiausiems draugams. Tačiau 2009-aisiais menininkas įsileido į savo dirbtuvę kinematografininkę Corinną Belz. Šis įtaigus menininko portretas pelnė Vokietijos kino premiją kaip geriausias 2012 m. dokumentinis filmas.
1996–2001 m. kurtas Hubertuso Siegerto filmas „Berlynas Babilonas“ („Berlin Babylon“) nagrinėja po Berlyno sienos griūties prasidėjusį miesto augimą, autoriaus prilyginamą Babelio bokšto statyboms. Statybų bumas po sienos griūties pasiekė zenitą. Vyko kova tarp tradicijos ir modernumo, dirbo žymūs architektai, miesto planuotojai, politikai, valdininkai bei užsakovai. Hubertas Siegertas visa tai nuosekliai stebėjo ir dokumentavo, kupinas susižavėjimo ir skepsio.
Ciuriche gyvenantis režisierius Paolas Polini filme „Pas italą“ („Der Italiener“, 2011) kuria vieno iš šiame mieste veikiančių italų restoranų darbuotojų grupinį portretą. Kavinėje pluša tamilai, afganai, bosniai, pakistaniečiai bei filipiniečiai. Polinis čia yra nuolatinis svečias, jis stebi zujančius padavėjus, virėjus ir svečius. Kas yra šie žmonės? Ką papasakotų indų plovėjas iš Bangladešo arba virėjas, dalyvavęs kare? Kas nutiko žmonėms, kurie nenori pasakoti apie save?
Sniego ir aktyvaus poilsio imperijomis virtusių slidinėjimo kurortų laikais mažosios jų versijos yra nepelningos. Šveicarijos Nidvaldeno kantone, ties Haldigrato viršukalne, veikia vos vienas vienintelis keltuvas ir kalnų restoranas, pamėgtas laisvojo stiliaus slidinėjimo propaguotojų. Kurtas Mathisas čia dirba kartu su žmona. Įsigijęs ilgą laiką neveikusį keltuvą, jis pradėjo savo verslą. Filmą „Kurtas ir keltuvas“ („Kurt und der Sessellift“) sukūrusi šveicarė Thaïs Odermatt keltuvo istoriją žinojo nuo vaikystės – kadaise su tėvais pati čia atvažiuodavo poilsiauti.
