7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Piotras Todorovskis
Gegužės 24 d., eidamas 87-uosius, mirė rusų režisierius, scenaristas ir operatorius Piotras Todorovskis. Jis sukūrė per dvidešimt filmų, iš jų garsiausi – „Mylima mechaniko Gavrilovo moteris“ (1981) , „Karo lauko romanas“ (1983) , „Intermergaitė“ (1989). Paskutinis Todorovskio filmas „Riorita“ ekranuose pasirodė 2008 metais.
 

Piotras Todorovskis gimė 1925 m. Nuo 1944-ųjų kariavo, kartu su Raudonąja armija pasiekė Elbę, buvo sužeistas, apdovanotas ordinais ir medaliais. Tai, ką Todorovskis patyrė kare, atsispindėjo ne viename jo filme. Vėliau jis ne kartą bendradarbiavo su taip pat kariavusiais savo kartos kūrėjais – rašytoju

„Riorita“
„Riorita“
„Po gegužės sukilimo“
„Po gegužės sukilimo“
Mia Wasikowska
Mia Wasikowska
Gael Garcia Bernal
Gael Garcia Bernal
Jonas Ūbis

Sūnus už tėvą

Krėsle prie televizoriaus

...Paslaptingas vienišius svetimoje šalyje. Jis niekuo nepasitiki, gyvena už įstatymo ribų. Vienintelis vyro tikslas – įvykdyti misiją, kurios prasmė taip ir liks neaiški. Jo kelionė po Ispaniją primena sapną, nors maršrutas visai konkretus. Bet kelionė – tai ir būdas pasinerti į save.
 

Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 29 d. 21.25) prasideda eilėmis – Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ sužadina daugybę prisiminimų, kurie gal ir visai ne mano. Bet juk ir Jarmuscho filmai veikia taip pat – jie kaip svetimi prisiminimai, kurie laikui bėgant tampa asmeniškos, intymios biografijos dalimi. Toks kinas dabar traukiasi kaip šagrenės oda. Nors įvairūs 3D ir kitokių technologijų blizgučiai ir dvelkia dideliais pinigais, jie tik patvirtina visuotinį gyvenimo nususimą ir skurdą. Gyvenimas tapo pigus, nes yra ne gyvenamas, o

„Kontroliuojamos ribos“
„Kontroliuojamos ribos“
„Barija“
„Barija“
„Vaitas Erpas“
„Vaitas Erpas“
Živilė Pipinytė

Vargšas Getsbis

Nauji filmai – „Didysis Getsbis“

Kai prieš dvidešimt metų kažkuriame festivalyje pamačiau pirmąjį Bazo Luhrmanno filmą „Tik šokių salėje“ („Strictly Ballrom“, 1992), nenorėjau patikėti, kad pasakojimą apie jaunuolį, norintį atnaujinti balinius šokius Australijoje, sukūręs režisierius laikomas naujojo kino viltimi. Bet po kiekvieno naujo filmo – „Romeo ir Džuljetos“ (1996) ar „Mulen Ružo“ (2001) – režisierius vėl pelnydavo tuos pačius epitetus. Tik 2008 m. pasirodžiusi „Australija“ šiek tiek apmaldė Luhrmanno gerbėjų įkarštį – tai buvo akivaizdi nesėkmė, išryškinusi režisieriaus nenorą (ar nesugebėjimą) pasakoti istoriją ir kompensuoti ją barokiškais daiktų, spalvų ir muzikos pergrūstais vaizdais.
 

Šiemet Kanų kino festivalį atidaręs Luhrmanno „Didysis Getsbis“ („The Great Gatsby“, JAV, Australija, 2013) liudija, kad režisierius nesikeičia ir toliau išlieka ateities kūrėju, žinoma, su sąlyga, jei kino ateitį siesime su naujausiomis technologijomis ir triumfuojančiu kiču. Po filmo prisiminiau

„Didysis Getsbis“
„Didysis Getsbis“
Kora Ročkienė

Visus filmus kūriau sau

Mirė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas

Šeštadienį nuo širdies smūgio mirė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas. Jam buvo penkiasdešimt ketveri. Paskutinį režisieriaus filmą „Ir aš noriu“ šį pavasarį dar spėjo pamatyti ir Vilniaus „Kino pavasario“ žiūrovai. Tai buvo jo atsisveikinimas su kinu ir su savimi. Filmo finale Balabanovo suvaidintas kino režisierius miršta stebuklingos varpinės papėdėje. „Ir aš noriu“ Balabanovas kūrė žinodamas, kad jam liko gyventi gal pusmetis, bet išgirdęs Venecijos kino festivalyje pernai jam sukeltas ovacijas pradėjo rašyti scenarijų naujam filmui apie Josifo Stalino jaunystę.
 

Balabanovas – profesionalus vertėjas, 9-ajame dešimtmetyje tarnavo Afganistane. Grįžęs Maskvoje baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus. Kurti kiną jis pradėjo Urale – gimtajame Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), vėliau persikėlė į Sankt Peterburgą. Ankstyvieji Balabanovo filmai „Laimingos dienos“ (pagal Samuelį Beckettą) ir „Pilis“ (pagal Franzą Kafką) žadėjo naują intelektualaus kino žvaigždę. Bet visuotinį pripažinimą jam atnešė

Aleksejus Balabanovas
Aleksejus Balabanovas
„Brolis“
„Brolis“
„Krovinys 200“
„Krovinys 200“
„Kūrikas“
„Kūrikas“
„Ir aš noriu“
„Ir aš noriu“
7MD

Kino naujienos trumpai

 Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Martinas Scorsese ir „Tyla“

Martinas Scorsese oficialiai pareiškė, kad ateinančių metų vasarą filmuos vieną seniausių savo projektų „Tyla“. Šioje japonų rašytojo Shuzaku Endo romano ekranizacijoje bus pasakojama apie katalikų misionierius XVI a. Japonijoje. Pagrindinius vaidmenis filme kurs Andrew Garfieldas („Žmogus voras“) ir Kenas Watanabe. Niujorko anglikonų bažnyčios arkivyskupas atsiuntė šį romaną režisieriui 1988-aisiais, kai ekranuose pasirodė „Paskutinis Kristaus gundymas“.

 

„Gyvenimas ir likimas“ pristatytas „Emmy“ apdovanojimui
Pirmoji Vasilijaus Grosmano romano „Gyvenimas ir likimas“ ekranizacija, kurią režisavo Sergejus Ursuliakas, pristatyta „International Emmy Award“, mini serialo kategorijoje. Premija JAV laikoma „Oskaro“ ekvivalentu.

 

Martin Scorsese
Martin Scorsese
„Gyvenimas ir likimas“
„Gyvenimas ir likimas“
Robert De Niro
Robert De Niro
Gerard Depardieu
Gerard Depardieu
Jonas Ūbis

Pagrindinis veikėjas

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusio šeštadienio vakaras buvo labai ilgas: žiūrėjau „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų ceremoniją, kurią tiesiogiai transliavo LRT. Jei atvirai, pasijutau lyg kolūkio kultūros namuose, nors sėdėjau ant savo sofos. Tokį įspūdį paliko ne apdovanotieji, o tai, kad jie buvo lyg tarp kitko – visai ne pagrindiniai iškilmių veikėjai. Kartais atrodė, kad teikiantieji apdovanojimus net jautėsi svarbesni. Bet pagrindinis vakaro veikėjas buvo lietuvių nevisavertiškumo kompleksas. Būtent jis verčia mus nuolat pabrėžti, kad esame europiečiai. Ceremonijos scenarijaus autoriai tai pasirinko išeities tašku – ekrane buvo kelionė po Europą. Po ją keliavo lietuvių dainininkai ir dainininkės, trumpam pasijutę prancūzais, italais, Balkanų ar Skandinavijos gyventojais. Kelionė buvo gana įprasta tautinei masinei kultūrai: nuo vienos klišės prie kitos.
 

Didžiulių fototapetų fone sąlygiškame Paryžiuje dainavo ir šoko moteris su berete, sąlygiškoje Romoje – daug prostitutėmis apsitaisiusių moterų, sąlygiškame Berlyne kažkokia

„Tarp dviejų mylimųjų“
„Tarp dviejų mylimųjų“
„Mano vaivorų naktys“
„Mano vaivorų naktys“
„Imam Vudstoką“
„Imam Vudstoką“
„Pragaras Konektikute“
„Pragaras Konektikute“
Kora Ročkienė

Amerikietiškos svajonės herojai

Kanų kino festivalį pradėjo „Didysis Getsbis“

Trečiadienį Kanuose prasidėjo svarbiausias ir įtakingiausias kino festivalis. Jį atidarė Australijos režisieriaus Bazo Luhrmanno filmas „Didysis Getsbis“, sukurtas pagal klasikinį amerikiečių rašytojo Franciso Scotto Fitzgeraldo romaną. Luhrmannas – Kanų senbuvis. Prieš beveik dvidešimt metų čia jis buvo apdovanotas už geriausią užsienietišką jaunimo filmą, o 2001-aisiais Luhrmanno „Mulen Ružas“ taip pat tapo festivalio atidarymo filmu.

Kanų festivalis visada atidžiai seka savo atrastų ar apdovanotų režisierių likimus. Todėl konkursinėje šių metų programoje jų taip pat bus nemažai: broliai Coenai ir broliai Dardenne’ai, Romanas Polanskis, Nicolas Windingas Refnas, François Ozonas, Stevenas Soderberghas, Hirokazu Koreeda ar festivalio numylėtinis Abdellatifas Kechichas rodys Kanuose savo naujausius filmus. Tačiau kinas išgyvena kartų kaitos laikus, tad ir ant garsiojo raudonojo kilimo nepristigs naujų vardų ir veidų. Tarp jų vienas laukiamiausių –

„Didysis Getsbis“, 1949 m.
„Didysis Getsbis“, 1949 m.
„Didysis Getsbis“, 2013 m.
„Didysis Getsbis“, 2013 m.
7MD

Trys Madso Mikkelseno portretai

 

Šį penktadienį „Skalvijos“ kino centras pradeda rodyti filmų ciklą „Trys Madso Mikkelseno portretai“. Aktoriaus gerbėjai galės prisiminti filmus, atskleidžiančius skirtingas jo talento briaunas. Tai pernai Berlyno kino festivalyje apdovanota Nikolajaus Arcelio kostiuminė istorinė drama „Karališkas romanas“ (Danija, Švedija, Čekija, 2012), kuriame Mikkelsenas suvaidino Danijos karalienės Karolinos Matildos meilužį intelektualą, politiką ir reformatorių Johanną Friedrichą Struense – žmogų, kuris gerokai peraugo savo laiką. Lietuvoje labai populiarūs Anderso Thomaso Jenseno „Adomo obuoliai“ (Danija, 2005) – juodoji komedija apie neonacio resocializaciją. Joje Mikkelsenui teko ekscentriško pastoriaus Ivano vaidmuo. Trečiasis filmas – Thomo Vinterbergo „Medžioklė“ (Danija, 2012). Už šiame filme suvaidintą neteisingai pedofilija apkaltintą mokytoją pernai Kanuose Mikkelsenas buvo apdovanotas prizu geriausiam aktoriui.
 

Gimęs 1965 m. aktoriaus Henningo Mikkelseno šeimoje, Madsas nuo devynerių metų užsiėmė sportine gimnastika, aštuonerius metus buvo profesionaliu šokėju šiuolaikinio šokio trupėje „Micado Dance Ensemble“. 1996 m. baigęs teatro mokyklą, jis porą metų vaidino teatro scenoje. 1996-aisiais prasidėjo ir Mikkelseno kino karjera: suvaidinęs neonacį narkomaną

„Karališkas romanas“
„Karališkas romanas“
„Adomo obuoliai“
„Adomo obuoliai“
„Medžioklė“
„Medžioklė“
„Hanibalas“
„Hanibalas“
Autorių kolektyvas

Dokumentinio kino kūrėjų gildijos pareiškimas dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų

 Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui p. Rolandui Kvietkauskui

 

 Lietuvos kinematografininkų sąjungos

Dokumentinio kino kūrėjų gildijos

 

PAREIŠKIMAS

Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų

 

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

 

Dokumentinio kino kūrėjų gildija reiškia susirūpinimą tuo, kad šiais metais dėl ydingos projektų vertinimo tvarkos neleistinai nukentėjo dokumentinis kinas.

 

Skirtingos kino rūšys buvo vertinamos vienoje lentelėje, todėl dokumentinis kinas buvo priverstas stoti į nelygią konkurenciją su vaidybiniu kinu, kur, pavyzdžiui, scenarijaus svarba ar koprodukcijos galimybės ir poreikiai yra visiškai skirtingi ir negali būti vertinami tais pačiais kriterijais.

 

Kino projektai ligi šiol konkuruodavo ne visi su visais, o tik tarpusavyje. Pavyzdžiui, trumpametražiniai dokumentiniai – su trumpametražiniais dokumentiniais, pilnametražiniai vaidybiniai – su pilnametražiniais vaidybiniais, animacija – su animacija ir t.t.

 

Nuo šiemetinės, mūsų manymu, neteisingos tvarkos nukentėjo ne tik atskiri kino projektai, bet ir visa dokumentikos sritis. Juolab kad šiemet, pradėjus tiek daug vaidybinių filmų ar suteikus paramą jų vystymui, labai tikėtina, kad kitąmet vėl neliks lėšų naujiems dokumentiniams filmams. Neracionalu ir visiškai nepateisinama yra ir tai, kad skaičiumi remiamų vaidybinių filmų yra kelis kartus daugiau nei dešimteriopai mažesnio biudžeto dokumentinių filmų. Taip ne tik yra stabdomas natūralus dokumentikos vystymosi procesas, bet nyksta kino kalbos paieškos ir idėjos, dešimtys talentingų kūrėjų priversti negrįžtamai prarasti kvalifikaciją ar net keisti profesijas.

 

Visa tai gresia lietuviškos dokumentikos išnykimu ir praradimu, nepaisant susiformavusios nacionalinio kino tradicijos, kuri pripažįstama pasauliniu mastu kaip unikalus kino reiškinys ir įvardinama kaip „lietuviška poetinė dokumentikos mokykla“, laiminti prestižiškiausius prizus tarptautiniuose festivaliuose ir rodoma visame pasaulyje.  

 

Taip pat tokie sprendimai užkerta galimybes dokumentinių filmų koprodukcijai ir lėšų pritraukimui iš užsienio šalių ar Europos šalių fondų.

 

Kategoriškai pareiškiame, kad visos kino rūšys privalo būti svarstomos ir vertinamos atskirai, kaip tai buvo daroma iki šiol, pagal aiškiai nustatytas kvotas kiekvienai kino rūšiai.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gilles’is Jacobas paliks Kanus 2015-aisiais

Kanų kino festivalio prezidentas Gilles’s Jacobas, kuriam birželį sukaks 83-eji, pranešė, kad paliks savo postą 2015 metais. Kino kritikas, scenaristas, rašytojas, režisierius Jacobas didžiąją gyvenimo dalį paskyrė Kanams. Festivalyje jis pradėjo dirbti 1964 m., 1977-aisiais tapo direktoriumi, nuo 2001-ųjų yra prezidentas. Jacobas iš esmės pakeitė Kanų festivalį ir pavertė jį kiekvienos naujos kino kartos vitrina, jis įkūrė „Ypatingo žvilgsnio“ sekciją, „Caméra d’Or“ ir „Cinéfondation“, išplėtė kino mugę ir pastatė naujus festivalio rūmus. Jacobas padarė Kanus svarbiausiu pasaulio kino festivaliu, ne tik atrandančiu naujus vardus, bet ir įtvirtinančiu naujas kino kryptis. Jis išpuoselėjo ne vieną garsų, įtakingą šių dienų kino kūrėją, pavyzdžiui, Larsą von Trierą, brolius Coenus ar Quentiną Tarantino. Prieš kelerius metus paklaustas, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras kino kritikas, Jacobas atsakė: „Atviru protu, smalsumu, kino meile, analitiko protu, kino istorijos ir jos didžiųjų meistrų kūrybos išmanymu, bet jei mes kalbame apie darbą, apdairu būtų turėti ir

Gilles Jacob
Gilles Jacob
„Kitoks pasaulis“
„Kitoks pasaulis“
Ralph Fiennes
Ralph Fiennes
Bernardo Bertolucci
Bernardo Bertolucci
„Mėgtu kiną“
„Mėgtu kiną“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas