Pagal užsienio žiniasklaidą
Piotras Todorovskis gimė 1925 m. Nuo 1944-ųjų kariavo, kartu su Raudonąja armija pasiekė Elbę, buvo sužeistas, apdovanotas ordinais ir medaliais. Tai, ką Todorovskis patyrė kare, atsispindėjo ne viename jo filme. Vėliau jis ne kartą bendradarbiavo su taip pat kariavusiais savo kartos kūrėjais – rašytoju
Krėsle prie televizoriaus
Jimo Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“ (BTV, 29 d. 21.25) prasideda eilėmis – Arthuro Rimbaud „Girtas laivas“ sužadina daugybę prisiminimų, kurie gal ir visai ne mano. Bet juk ir Jarmuscho filmai veikia taip pat – jie kaip svetimi prisiminimai, kurie laikui bėgant tampa asmeniškos, intymios biografijos dalimi. Toks kinas dabar traukiasi kaip šagrenės oda. Nors įvairūs 3D ir kitokių technologijų blizgučiai ir dvelkia dideliais pinigais, jie tik patvirtina visuotinį gyvenimo nususimą ir skurdą. Gyvenimas tapo pigus, nes yra ne gyvenamas, o
Nauji filmai – „Didysis Getsbis“
Šiemet Kanų kino festivalį atidaręs Luhrmanno „Didysis Getsbis“ („The Great Gatsby“, JAV, Australija, 2013) liudija, kad režisierius nesikeičia ir toliau išlieka ateities kūrėju, žinoma, su sąlyga, jei kino ateitį siesime su naujausiomis technologijomis ir triumfuojančiu kiču. Po filmo prisiminiau
Mirė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas
Balabanovas – profesionalus vertėjas, 9-ajame dešimtmetyje tarnavo Afganistane. Grįžęs Maskvoje baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus. Kurti kiną jis pradėjo Urale – gimtajame Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), vėliau persikėlė į Sankt Peterburgą. Ankstyvieji Balabanovo filmai „Laimingos dienos“ (pagal Samuelį Beckettą) ir „Pilis“ (pagal Franzą Kafką) žadėjo naują intelektualaus kino žvaigždę. Bet visuotinį pripažinimą jam atnešė
Pagal užsienio žiniasklaidą
Martinas Scorsese ir „Tyla“
Martinas Scorsese oficialiai pareiškė, kad ateinančių metų vasarą filmuos vieną seniausių savo projektų „Tyla“. Šioje japonų rašytojo Shuzaku Endo romano ekranizacijoje bus pasakojama apie katalikų misionierius XVI a. Japonijoje. Pagrindinius vaidmenis filme kurs Andrew Garfieldas („Žmogus voras“) ir Kenas Watanabe. Niujorko anglikonų bažnyčios arkivyskupas atsiuntė šį romaną režisieriui 1988-aisiais, kai ekranuose pasirodė „Paskutinis Kristaus gundymas“.
„Gyvenimas ir likimas“ pristatytas „Emmy“ apdovanojimui
Pirmoji Vasilijaus Grosmano romano „Gyvenimas ir likimas“ ekranizacija, kurią režisavo Sergejus Ursuliakas, pristatyta „International Emmy Award“, mini serialo kategorijoje. Premija JAV laikoma „Oskaro“ ekvivalentu.
Krėsle prie televizoriaus
Didžiulių fototapetų fone sąlygiškame Paryžiuje dainavo ir šoko moteris su berete, sąlygiškoje Romoje – daug prostitutėmis apsitaisiusių moterų, sąlygiškame Berlyne kažkokia
Kanų kino festivalį pradėjo „Didysis Getsbis“
Trečiadienį Kanuose prasidėjo svarbiausias ir įtakingiausias kino festivalis. Jį atidarė Australijos režisieriaus Bazo Luhrmanno filmas „Didysis Getsbis“, sukurtas pagal klasikinį amerikiečių rašytojo Franciso Scotto Fitzgeraldo romaną. Luhrmannas – Kanų senbuvis. Prieš beveik dvidešimt metų čia jis buvo apdovanotas už geriausią užsienietišką jaunimo filmą, o 2001-aisiais Luhrmanno „Mulen Ružas“ taip pat tapo festivalio atidarymo filmu.
Kanų festivalis visada atidžiai seka savo atrastų ar apdovanotų režisierių likimus. Todėl konkursinėje šių metų programoje jų taip pat bus nemažai: broliai Coenai ir broliai Dardenne’ai, Romanas Polanskis, Nicolas Windingas Refnas, François Ozonas, Stevenas Soderberghas, Hirokazu Koreeda ar festivalio numylėtinis Abdellatifas Kechichas rodys Kanuose savo naujausius filmus. Tačiau kinas išgyvena kartų kaitos laikus, tad ir ant garsiojo raudonojo kilimo nepristigs naujų vardų ir veidų. Tarp jų vienas laukiamiausių –
Gimęs 1965 m. aktoriaus Henningo Mikkelseno šeimoje, Madsas nuo devynerių metų užsiėmė sportine gimnastika, aštuonerius metus buvo profesionaliu šokėju šiuolaikinio šokio trupėje „Micado Dance Ensemble“. 1996 m. baigęs teatro mokyklą, jis porą metų vaidino teatro scenoje. 1996-aisiais prasidėjo ir Mikkelseno kino karjera: suvaidinęs neonacį narkomaną
Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui p. Rolandui Kvietkauskui
Lietuvos kinematografininkų sąjungos
Dokumentinio kino kūrėjų gildijos
PAREIŠKIMAS
Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų
2013 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Dokumentinio kino kūrėjų gildija reiškia susirūpinimą tuo, kad šiais metais dėl ydingos projektų vertinimo tvarkos neleistinai nukentėjo dokumentinis kinas.
Skirtingos kino rūšys buvo vertinamos vienoje lentelėje, todėl dokumentinis kinas buvo priverstas stoti į nelygią konkurenciją su vaidybiniu kinu, kur, pavyzdžiui, scenarijaus svarba ar koprodukcijos galimybės ir poreikiai yra visiškai skirtingi ir negali būti vertinami tais pačiais kriterijais.
Kino projektai ligi šiol konkuruodavo ne visi su visais, o tik tarpusavyje. Pavyzdžiui, trumpametražiniai dokumentiniai – su trumpametražiniais dokumentiniais, pilnametražiniai vaidybiniai – su pilnametražiniais vaidybiniais, animacija – su animacija ir t.t.
Nuo šiemetinės, mūsų manymu, neteisingos tvarkos nukentėjo ne tik atskiri kino projektai, bet ir visa dokumentikos sritis. Juolab kad šiemet, pradėjus tiek daug vaidybinių filmų ar suteikus paramą jų vystymui, labai tikėtina, kad kitąmet vėl neliks lėšų naujiems dokumentiniams filmams. Neracionalu ir visiškai nepateisinama yra ir tai, kad skaičiumi remiamų vaidybinių filmų yra kelis kartus daugiau nei dešimteriopai mažesnio biudžeto dokumentinių filmų. Taip ne tik yra stabdomas natūralus dokumentikos vystymosi procesas, bet nyksta kino kalbos paieškos ir idėjos, dešimtys talentingų kūrėjų priversti negrįžtamai prarasti kvalifikaciją ar net keisti profesijas.
Visa tai gresia lietuviškos dokumentikos išnykimu ir praradimu, nepaisant susiformavusios nacionalinio kino tradicijos, kuri pripažįstama pasauliniu mastu kaip unikalus kino reiškinys ir įvardinama kaip „lietuviška poetinė dokumentikos mokykla“, laiminti prestižiškiausius prizus tarptautiniuose festivaliuose ir rodoma visame pasaulyje.
Taip pat tokie sprendimai užkerta galimybes dokumentinių filmų koprodukcijai ir lėšų pritraukimui iš užsienio šalių ar Europos šalių fondų.
Kategoriškai pareiškiame, kad visos kino rūšys privalo būti svarstomos ir vertinamos atskirai, kaip tai buvo daroma iki šiol, pagal aiškiai nustatytas kvotas kiekvienai kino rūšiai.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Kanų kino festivalio prezidentas Gilles’s Jacobas, kuriam birželį sukaks 83-eji, pranešė, kad paliks savo postą 2015 metais. Kino kritikas, scenaristas, rašytojas, režisierius Jacobas didžiąją gyvenimo dalį paskyrė Kanams. Festivalyje jis pradėjo dirbti 1964 m., 1977-aisiais tapo direktoriumi, nuo 2001-ųjų yra prezidentas. Jacobas iš esmės pakeitė Kanų festivalį ir pavertė jį kiekvienos naujos kino kartos vitrina, jis įkūrė „Ypatingo žvilgsnio“ sekciją, „Caméra d’Or“ ir „Cinéfondation“, išplėtė kino mugę ir pastatė naujus festivalio rūmus. Jacobas padarė Kanus svarbiausiu pasaulio kino festivaliu, ne tik atrandančiu naujus vardus, bet ir įtvirtinančiu naujas kino kryptis. Jis išpuoselėjo ne vieną garsų, įtakingą šių dienų kino kūrėją, pavyzdžiui, Larsą von Trierą, brolius Coenus ar Quentiną Tarantino. Prieš kelerius metus paklaustas, kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras kino kritikas, Jacobas atsakė: „Atviru protu, smalsumu, kino meile, analitiko protu, kino istorijos ir jos didžiųjų meistrų kūrybos išmanymu, bet jei mes kalbame apie darbą, apdairu būtų turėti ir