Kai prieš dvidešimt metų kažkuriame festivalyje pamačiau pirmąjį Bazo Luhrmanno filmą „Tik šokių salėje“ („Strictly Ballrom“, 1992), nenorėjau patikėti, kad pasakojimą apie jaunuolį, norintį atnaujinti balinius šokius Australijoje, sukūręs režisierius laikomas naujojo kino viltimi. Bet po kiekvieno naujo filmo – „Romeo ir Džuljetos“ (1996) ar „Mulen Ružo“ (2001) – režisierius vėl pelnydavo tuos pačius epitetus. Tik 2008 m. pasirodžiusi „Australija“ šiek tiek apmaldė Luhrmanno gerbėjų įkarštį – tai buvo akivaizdi nesėkmė, išryškinusi režisieriaus nenorą (ar nesugebėjimą) pasakoti istoriją ir kompensuoti ją barokiškais daiktų, spalvų ir muzikos pergrūstais vaizdais.
Šiemet Kanų kino festivalį atidaręs Luhrmanno „Didysis Getsbis“ („The Great Gatsby“, JAV, Australija, 2013) liudija, kad režisierius nesikeičia ir toliau išlieka ateities kūrėju, žinoma, su sąlyga, jei kino ateitį siesime su naujausiomis technologijomis ir triumfuojančiu kiču. Po filmo prisiminiau Viktoro Šklovskio šūksnį, kai 4-ajame dešimtmetyje jis pamatė pirmą spalvotą rusų filmą, – „Pasiutęs čiulpinukas“ („Vzbesivšijsia landrin“) visiškai tinka ir „Didžiajam Getsbiui“.
Bet manau, kad neatsitiktinai Luhrmannas užima tokią privilegijuotą padėtį šių dienų kine. Kitaip nei irgi didele fantazija apdovanoti ir meistriškai komiksus bei kompiuterinius žaidimus ekranizuojantys režisieriai, Luhrmannas tikrai kuria autorinį kiną. Jis – postmoderniosios masinės kultūros autorius. Juk ir vadinamosios „Raudonosios uždangos“ trilogijos, ir naujojo filmo autorių atpažinsi iš kelių kadrų. Kitas klausimas, kur veda ta autorystė. Man atrodo, kad į akligatvį, į tradicinio kino pabaigą, bet norėčiau tikėti, kad vis dėlto tuo kinas nepasibaigs.
Pasirinkęs ekranizuoti vieną svarbiausių amerikiečių XX a. romanų, Luhrmannas elgiasi taip, kaip kinas dažniausiai ir elgiasi su didžiąja literatūra. Jis paima iš knygos melodramišką siužetą, kurį, beje, perteikia tiksliai, ir atmeta tai, kas svarbiausia, – tankų psichologinių niuansų, knygos skaitytojų galvoje gimstančių refleksijų audinį, kuriuo ir pasižymi gera literatūra. „Didžiajame Getsbyje“ keli knygos pasakotojo pamąstymai tiesiogine to žodžio prasme pasirodo ekrane – kaligrafiškos ranka rašytos raidelės vingiuoja fone, bet yra tik dar vienas dekoratyvinis kadro elementas. Nes Luhrmannas nekuria filmo, kur personažų jausmai, lūkesčiai, nusivylimai būtų kino materija. Ne, jis juos tiesiog paverčia dekoratyviais filmo elementais. Panašiai elgiasi ir su vaizduojama epocha. Trečiasis dešimtmetis „Didžiajame Getsbyje“ virsta režisieriaus fantazija šio dešimtmečio tema. Kaip fantazija, ji gana autentiška, nes prikaišiota šių dienų žmonėms atpažįstamų simbolių ir brangių daiktų, pavyzdžiui, kad ir prabangus laikrodis ant Getsbį vaidinančio Leonardo DiCaprio riešo.
Žinoma, nesitikėjau, kad Luhrmannas puls rekonstruoti melancholišką romaną apie „prarastąją kartą“, kuri savo Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir staiga atsivėrusią tuštumą malšino svaigalais ir meilės nuotykiais. Kad jis sumanė filmą apie meilės nusivylimą – juk Getsbis siejo savo ateities viltis ne su ta Deize, kuri yra iš tikrųjų, o su idealizuota mylimąja, todėl jo žlugimas ir buvo neišvengiamas. Taip pat buvo aišku, kad Luhrmannui visai nerūpi Getsbio paslaptis ir didysis jo troškimas – sugrąžinti laiką atgal, pakeisti praeitį. Žinojau, kad Luhrmannas poeziją įsivaizduoja kitaip nei Francis Scottas Fitzgeraldas, kurio romane poezija užburia nuo pirmųjų puslapių ir ilgai išlieka atmintyje, kaip ir žalias spindulys, kurį mato Getsbis. Buvo aišku, kad režisierius nesusies Getsbio istorijos su kitomis, kuriose skurde užaugę jaunuoliai taip pat įsikala į galvą, kad turi užkariauti Paryžių ar kokį kitą didmiestį, bet jų triumfas yra pralaimėjimo pradžia.
Vis dėlto net ir išankstinis žinojimas neamortizuoja nusivylimo, kurį sukelia filmas. Luhrmannas sukūrė visiškai kičinę melodramą. Jos esmę gerai iliustruoja pirmoji Deizės ir Getsbio susitikimo Niko namuose scena. Kad baltos gėlės (jei jos būtų ne butaforinės, Leonardas DiCaprio ir Carrey Mulligan paprasčiausiai nualptų) neužgožtų jausmų, aktoriai priversti forsuoti, todėl kertinė scena, nepaisant titaniškų DiCaprio pastangų, atrodo primityviai ir net juokingai. Tas forsavimas juntamas nuolat, nes aktoriai režisieriui ir nereikalingi – jie tik gigantiškos „Didžiojo Getsbio“ dėlionės dalis. Taigi ir vaidina kas sau, skirtingos jų mokyklos ir manieros, žinoma, papildo meninį Luhrmanno chaosą.
Režisierius nori mus priblokšti savo fantazija. Jis kruopščiai prikuria kiekvieną romano užuominą. Todėl Getsbio rūmai pavirsta disnėjiška pilimi, o Deizė maudosi Getsbio šilkinių marškinių jūroje. Namo dekoracijos turi „perspjauti“ art deco stiliaus įmantrumus, Getsbio pokyliai primena batalinio filmo masuotę, bet visos naujųjų technologijų režisieriaus vaizduotei suteiktos galimybės galiausiai naikina bet kokį autorinį sumanymą. Kai Getsbis ir Deizė naktį atsiduria sode, pirmas įspūdis, kad žiūri kompiuterinį žaidimą – atrodo, kad jų lėliškos figūrėlės perkeltos iš kitos, realios erdvės ir sumažintos.
3D technologija tik paryškina Luhrmanno fantazijų dirbtinumą ir dar labiau redukuoja Fitzgeraldo „Didįjį Getsbį“ – iš esmės labai amerikietišką pasakojimą apie neišsipildžiusių ambicijų, meilės ir amerikietiškosios svajonės dramą – iki dekadentiško šių dienų veidrodžio. Juk DiCaprio Getsbis – ne paslaptingas turtuolis, o kartais komiškas ar net beprotiškas nuvorišas, gyvenantis siaubingos architektūros namuose, prigrūstuose daiktų, Mulligan Deizė – ne trapi, naivi, bet savaip plėšri aristokratė, o tik infantiliška poniutė, mėgstanti čarlstoną ir prabangą, Tobey Maguire’o Nikas filme tapo ligoniu, pasakojančiu Getsbio istoriją psichoanalitikui. Džiazas filme virto hiphopu ir dabar madingų atlikėjų balsais. Luhrmanno „Didysis Getsbis“ tik patvirtina taisyklę, kad ekranizacija pirmiausia atspindi ne kūrinį, o laiką, kai buvo sukurtas filmas. Šįkart ji atspindi ir režisieriaus megalomaniją, juk filme nerasime nė vieno paprasto kadro, tiesiog kadro. Luhrmannas kiekvieną akimirką ar net jos dalį nori priblokšti žiūrovus keistais rakursais (iš labai aukštai, labai arti, forsuojant kameros judesį ir pan.), spalvomis, daiktais, statiniais, kostiumais, interjero detalėmis, tonomis blizgučių ir konfeti, garsais. Bet vaizdų tirštumas nekompensuoja nesugebėjimo perteikti Getsbio istorijos esmės. Nors prieš akis ekrane ji praplaukia išraityta raidėmis, siūlau melancholiškus Fitzgeraldo žodžius „Taip mes stengiamės plaukti pirmyn, kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį“ geriau perskaityti vėl atsivertus romaną.
