Krėsle prie televizoriaus
2009 m. brolių Coenų juodoji komedija „Rimtas vyrukas“ (BTV, 19 d. 21.25) – ne idiotas, bet jis taip pat nusipelnė meilės ir užuojautos. Laris Gopnikas (Michael Stuhlbarg) yra koledžo profesorius, dėsto fiziką, o ekrane – 1967-ieji. Jo žmona nori skirtis ir Laris pradeda svarstyti apie gyvenimo vertybes. Jis turi ir kitokių problemų: stinga pinigų, duktė vagiliauja, namuose apsigyveno brolis tinginys, Laris gauna anoniminius laiškus, jį terorizuoja
Interviu su šių metų Kanų nugalėtoju Abdellatifu Kechiche’u
1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Abdellatifas Kechiche’as nuo mažens domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, vaidino teatre. 1978 m. jis pastatė savo pirmą spektaklį, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, kuris sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė 2007 m. filmas „Grūdo paslaptis“, Venecijoje pelnęs Didįjį žiuri prizą, o Prancūzijoje – „Cezarius“ už geriausią filmą, režisūrą ir scenarijų. Lietuvoje šis filmas buvo rodytas Panevėžyje, kino festivalio „Europos kinas ir dieną, ir naktį“ programoje, 2010 m. Kechiche’o sukurtą „Juodąją Venerą“ galėjo matyti „Žiemos ekranų“ žiūrovai. Šiemet Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Adelės gyvenimas“ („La Vie d’Adèle chapitres 1 et 2“) – penktasis Kechiche’o filmas. Kol dar neaišku, ar filmas atsidurs
Pagal užsienio žiniasklaidą
Didysis festivalio „Kinotavr“ prizas filmui apie skurstantį mokytoją
Geriausia aktore tapo Julija Aug, Natašos Merkulovos ir Aleksejaus Čupovo komedijoje „Intymios vietos“ („Intimnyje mesta“) suvaidinusi moralės komiteto vadovę, bandančią prastumti erotiką draudžiantį įstatymą. Tačiau pati deputatė nuolat galvoja apie seksą. „Intymios vietos“ taip pat buvo pripažintos geriausiu
Krėsle prie televizoriaus
Amerikiečių dokumentininkas Davis Guggenheimas (jo filmas „Nepatogi tiesa“ yra pelnęs „Oskarą“) susirūpino savo tautiečių švietimo sistema. 2010 m. pasirodęs „Belaukiant Supermeno“ (TV3, 9 d. 00.50) kritiškai analizuoja JAV valstybines mokyklas. Keli gabūs vaikai tapo pavyzdžiu, kad mokykla labiau stabdo, nei skatina mažųjų sugebėjimus, o pedagogams rūpi tik vykdyti visuomenės jiems primestus reikalavimus. Režisierius teigia, kad tokia sistema yra
Brianas De Palma apie „Nuodėmingą aistrą“
Šį penktadienį Lietuvoje pradedamas rodyti Briano De Palmos filmas „Nuodėminga aistra“ („Passion“, Vokietija, Prancūzija, 2012). Filmas atidarė pernykštį Venecijos kino festivalį. 1940 m. gimęs De Palma dažnai pavadinamas šiuolaikiniu Hitchcocku, nes jo filmuose perkuriami didžiojo meistro siužetai, daug dėmesio skiriama psichoanalizei. De Palma – vienas pagrindinių 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių JAV postmodernizmo kūrėjų. Pats jis tvirtina, kad seka Sergejaus Eizenšteino montažo kaip konflikto teorija, ir priduria, kad filmas savaime yra prievarta. Tačiau De Palmos kino karjera ne iškart prasidėjo nuo prievartos ir žiaurumo vaizdų. Jis išgarsėjo 7-ajame dešimtmetyje kaip komediografas ir satyrikas, jaunimo kontrkultūros tradicijų tęsėjas. De Palmos komedijose vaidino dar niekam nežinomas Robertas De Niro. Netrukus režisierius nusprendė, kad vis konservatyvesne tampančiai šaliai reikia aštresnių dirgiklių. 1973 m. pasirodė De Palmos filmas „Seserys“. Jo herojės – atskirtos Siamo dvynės. Viena tapo žudike, kita – reportere. Šiame filme išryškėjo iki šiol režisieriaus mėgstamos temos ir stilius. De Palma kuria dviprasmiškas situacijas, kuriose slypi grėsmė, mėgsta aktyvią kamerą, ryškias spalvas, nerimą žadinančią muziką, todėl dažnai pavadinamas šiuolaikinio psichologinio trilerio kūrėju, jo filmuose dažni vujerizmo, asmenybės susidvejinimo motyvai. Tačiau kad ir kokie žiaurūs būtų režisieriaus filmai, o žmogžudysčių įrankiai, švelniai tariant, netradiciški, žiaurumas ir prievarta De Palmos filmuose
Pagal užsienio žiniasklaidą
Festivalio prezidentas prodiuseris Aleksandras Rodnianskis sakė: „Autorinio kinematografo teritorija labai svarbi, ji leidžia gyvuoti visai puikių jaunų rusų autorių kartai. Svarbu, kad žanrinio, pramoginio kino, kurio būtinybe dabar taip rūpinamasi, ir autorinio kino teritorijos netaptų
Krėsle prie televizoriaus
Filmo herojai Nijolė ir jos jaunikis Aloyzas pavėlavo į savo jungtuves bažnyčioje, nes sugedo kateris. Reikės laukti dar savaitę, o per ją įsimylėjėliai
Užsienio spauda apie 66-ojo Kanų kino festivalio laureatus
1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Kechiche’as jau senokai tapo prancūzų sinefilų numylėtiniu ir didžiąja prancūzų kino viltimi. Nuo vaikystės jis domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. Dar anksčiau, 1979-aisiais, Kechiche’as debiutavo teatro scenoje. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, šis sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė
„Švedų kino dienas“ atidarė švedų kino žvaigždė, aktorius ir rašytojas Jonas Karlssonas. Jis pristatė 2012 m. režisieriaus Mårteno Klingbergo komediją „Lakūno kabina“, pasakojantį apie lėktuvo pilotą, kuris vieną dieną praranda ne tik darbą, bet ir žmoną, sūnų bei namus. Ilgai ieškojęs naujos veiklos, veikėjas priima radikalų sprendimą − užsidėjęs peruką ir pasivadinęs Marija, jis pretenduoja į lėktuvo pilotės vietą. Jam pasiseka, bet skrydžio metu lėktuvas tampa nevaldomas ir Marija
„toKino“ – tai tarptautinis autorių lėšomis sukurtų filmų festivalis. Filmai pristato aktualias socialines problemas bei diskusijas sukeliančias temas. Todėl festivalio renginiai taps atvira pasisakymų ir