Šeštadienį nuo širdies smūgio mirė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas. Jam buvo penkiasdešimt ketveri. Paskutinį režisieriaus filmą „Ir aš noriu“ šį pavasarį dar spėjo pamatyti ir Vilniaus „Kino pavasario“ žiūrovai. Tai buvo jo atsisveikinimas su kinu ir su savimi. Filmo finale Balabanovo suvaidintas kino režisierius miršta stebuklingos varpinės papėdėje. „Ir aš noriu“ Balabanovas kūrė žinodamas, kad jam liko gyventi gal pusmetis, bet išgirdęs Venecijos kino festivalyje pernai jam sukeltas ovacijas pradėjo rašyti scenarijų naujam filmui apie Josifo Stalino jaunystę.
Balabanovas – profesionalus vertėjas, 9-ajame dešimtmetyje tarnavo Afganistane. Grįžęs Maskvoje baigė Aukštuosius režisierių ir scenaristų kursus. Kurti kiną jis pradėjo Urale – gimtajame Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas), vėliau persikėlė į Sankt Peterburgą. Ankstyvieji Balabanovo filmai „Laimingos dienos“ (pagal Samuelį Beckettą) ir „Pilis“ (pagal Franzą Kafką) žadėjo naują intelektualaus kino žvaigždę. Bet visuotinį pripažinimą jam atnešė iškart kultiniu tapęs filmas „Brolis“, kuriame pagrindinį vaidmenį kūrė vėliau tragiškai kalnuose žuvęs Sergejus Bodrovas jaunesnysis. Jis vaidino ir bene daugiausiai kontroversijų sulaukusiame Balabanovo filme „Karas“ – atvirai tendencingame pasakojime apie karą Čečėnijoje. Priešiškai buvo sutiktas vienas geriausių režisieriaus filmų „Krovinys 200“. Šis metaforiškas pasakojimas apie milicininką – žudiką maniaką, matyt, geriausias paaiškinimas, kodėl žlugo SSSR. Kino kritikė Larisa Maliukova rašė, kad „pagrindinė jo kino savybė – absoliuti laiko klausa, sugebėjimas jausti (norisi pasakyti „liesti“) chronotopą kaip ekstremalų pasąmonės krešulį“.
Balabanovas buvo laikomas mizantropu ir ksenofobu, jis erzino kritikus ir žiūrovus, pažeidinėjo tabu ir šokiravo atviromis Rusijos degradacijos scenomis. Jis sukūrė 14 filmų, buvo įvairių festivalių laureatas. Tačiau Balabanovo kelias nebuvo rožėm klotas. Autokatastrofoje žuvo aktorė, vaidinusi pagrindinį vaidmenį taip ir nebaigtame jo filme „Upė“. Mačiusieji filmuotą medžiagą tvirtina, kad šis epinis pasakojimas apie Sibirą galėjo tapti tikru šedevru.
Pasak kultūrologo ir žurnalo „Iskusstvo kino“ vyriausiojo redaktoriaus Daniilo Dondurejaus, Balabanovas ne tik buvo savo kartos lyderis, bet ir „režisierius, kuris šiuolaikinio rusų kino istorijoje liks žmogumi, pačiomis radikaliausiomis ir tiksliausiomis meninės išraiškos priemonėmis, savo vidiniu matymu atskleidusiu XX a. 10-ąjį ir XXI a. 1-ąjį dešimtmečius“.
Pateikiame vieno paskutinių režisieriaus interviu, kurį jis pernai rudenį davė žurnalo „Ogoniok“ korespondentei Marinai Suranovai, fragmentus. Interviu skirtas Balabanovo filmui „Ir aš noriu“.
Jūsų filme nėra nė vieno profesionalaus aktoriaus. Netikite aktoriais?
Esmė ne ta, tikiu ar netikiu. Čia svarbu kas kita. Štai pagrindinis mano herojus buvo banditas, dabar tapo verslininku, gyvena Suomijoje. Mano herojai taip pat kariavo Afganistane, daugybę žmonių pražudė. Koks aktorius tai galėtų suvaidinti? Visi mano herojai vaidina save. Filmuotis pasiprašė patys, pinigų jiems nereikia. Filme pasakojamos istorijos paimtos iš realybės. Pavyzdžiui, vienas iš herojų prisiminė, kaip jis kartą išėjo iš pirties, kioske paprašė alaus, o pardavėjas jam atsakė: „Uždaryta.“ Tad mano herojus naktį pakėlė kioską keliamuoju kranu, pasiėmė alaus, o kioską pastatė atgal. Viskas taip ir buvo, iš tikrųjų. Aš labai ilgai kovoju su profesionaliais aktoriais – noriu, kad jie nieko nevaidintų. O jie visąlaik bando įkišti savo trigrašį. Kartais sakoma, kad teatro aktoriai tikresni. Bet teatras taip pat gadina aktorius. Visus aktorius. Jie visi maivosi. Man įdomiau dirbti su banditu – rimtas žmogus, pistoletą nešiojasi.
Filme „Akla višta“ buvo atvirkščiai. Ten banditus kaip tik vaidino profesionalūs aktoriai.
Todėl, kad tai komedija. Juodoji komedija, žanrinis kinas, kurį mūsų šalyje priėmė tik po kurio laiko.
Moteris, kuri „Ir aš noriu“ vaidina prostitutę, taip pat tikra prostitutė?
Ne, ji mokosi kino režisūros. Rinkausi iš penkių, kurios sutiko nuogos lakstyti po speigą. Nemeluosiu – mergina paskui susirgo, bet nemirė. Filmuojant „Ir aš noriu“ nenukentėjo nė vienas profesionalus aktorius, nes jų ten nebuvo.
Kaip Jūs nusprendėte, kuris iš filmo herojų išsigelbės, o kuris – ne? Taip išeitų, kad sprendėte už Dievą.
Filme sprendžia ne Dievas, herojai paimami į kitą planetą. Patekti ten – jiems laimė. Apie tai filmo pradžioje pasakoja berniukas. Tie, kurie buvo paimti, labai daug kentėjo. Tam, kuris skriaudė žmones arba kūrė blogus filmus, nėra kelio į laimę.
Jūs vaidinate režisierių, kuris filmuoja blogus filmus. Ar tai reiškia, kad jums nebepatinka jūsų ankstesni filmai?
Man jie niekad nepatiko. Kai kuri filmą, įdedi tiek energijos, filmuoji apie save, o paskui žiūri ir galvoji: „Kodėl taip padarei, kodėl?...“ Paprastai būni labai nepatenkintas.
Kodėl Jūsų filme dvasininkas priima keturių žmonių žudiko išpažintį ir paskui jį palaimina?
Taip būna labai dažnai, o gal ir visada. Jeigu žmogus atlieka išpažintį, kaip galima jo nepalaiminti?
Scenarijus taip ir buvo sumanytas, kad Jūs vaidinsite režisierių, o gal tai nusprendėte jau pradėjęs filmuoti?
Ne, taip buvo sumanyta scenarijuje nuo pat pradžių. Nusprendžiau vaidinti pats, nes profesionalių aktorių filme nebuvo, tai buvo principinis pasirinkimas. Šiame filme viskas „tikra“ – nuo pradžių iki pabaigos, todėl ir režisierius turi būti, kaip čia pasakius, tikras. Filme nieko nepastatyta specialiai. Jokių dekoracijų ir rekvizito. Net medinė parduotuvė su didele iškaba tikra. Ką jau kalbėti apie sugriautas cerkves. Režisierius, kuris tai pamatė, negalėjo nefilmuoti. Įsivaizduokite – cerkvė sugriuvusi, bet tapyba ant sienų liko ir tai labai gražu. Ir varpas filme tikras – scenoje, kur banditas Matvejus laidoja tėvą. Viskas realu, mes nieko nesugalvojome. Juk viską filmavome Tverės srities Bežecko rajone, ne toks jau ten ir užkampis.
Dekoracijų nestatėte, aktoriams pinigų nereikia, galima pamanyti, kad filmuodamas turėjote finansavimo problemų...
Žinoma, esmė ne pinigai. Man atrodo, kad tikrą kiną ir filmuoti lengva. Sugalvojau „Ir aš noriu“ praėjusių metų (2011 m. – red. past.) rudenį. Nufilmavome labai greitai. Pradėjome vasarį, o baigėme liepos pabaigoje. Jei kalbate apie pinigus, jais juk užsiima prodiuseris, ne aš. Kaip dažniausiai būna? Prodiuseris skaito scenarijų ir sako, filmuosime ar ne. Mano prodiuseris – mano draugas, mes kartu mokėmės, gyvenome viename kambaryje. Nors, tiesą pasakius, tikrų draugų aš neturiu. Man jų paprasčiausiai nereikia, mėgstu būti vienas.
Paprastai Jūsų filmus publika supranta ne iškart, o po metų kitų. Reikia laiko, kad juos suvoktų.
Įvairiai atsitinka. „Kūrikas“ kažkodėl patiko iškart, nors aš manau, kad „Ir aš noriu“ stipresnis už „Kūriką“. Kad nesupranta... Taip, dažniausiai tokia taisyklė. Iškart pasirodžiusius plūdo beveik visus filmus. Plūdo „Krovinį 200“, „Brolį“, „Brolį 2“, „Aklą vištą“. Filmo „Apie išsigimėlius ir žmones“ apskritai nepriėmė, jis įvyko tik todėl, kad iškart pateko į Kanus ir ten buvo priimtas. Esu įsitikinęs, kad plūs ir šį filmą. Suvokimas ateina tik po kurio laiko. Jūs teisi, dažniausiai po metų, dvejų, trejų. Beje, nustebau, kad „Ir aš noriu“ Venecijos kino festivalyje priėmė iškart. Rusų salėje buvo gal koks dvidešimt. Bet didžiulė salė buvo pilna ir visi plojo stovėdami. Tiesiog ovacijos. Man teko stotis, lenktis, o laikraščiai parašė, kad tai geriausias festivalio filmas.
Jūs kaltinamas perdėtu niūrumu, tamsių spalvų gausa. Sakote, kad filmuojate sau, ar visuomenės nuomonė Jūsų visai nedomina?
Tikrai taip. Visus filmus kuriu sau. Sulauksiu pripažinimo – gerai, nesulauksiu – na, ir nereikia. Svarbu – užsinorėti, tai esmė, idėjų juk visa jūra. Labai daug neįgyvendintų scenarijų. Tik klausimas, iš kur paimti energijos? Kai buvau jaunas, jos buvo daugiau, aš juk sukūriau 14 filmų, dar du dokumentinius, du mėgėjiškus ir krūvą kino žurnalų „Sovetskij Ural“, dvi scenarijų knygas parašiau. Turiu dar daug sumanymų. Bet po šio filmo pavargau. Dabar važiuosiu į Peterburgą, į tarptautinį festivalį, paskui į Braziliją, į Monaką pakvietė. Vargu, ar kur toliau dar važiuosiu. Aš juk nelabai linksmas žmogus. Nelabai tai mėgstu, nešoku, negeriu...
Bet juk toks ne visą gyvenimą buvote, pavyzdžiui, kadaise žavėjotės muzika?
Taip, buvau muzikantas, turėjau savo grupę. Dabar tai užmečiau, net gitara nebegroju, nors ji ir guli namuose. Draugavau su Sverdlovsko roko klubo muzikantais, su jais kadaise ir filmus kūriau. „Ir aš noriu“ skamba grupės „Aukcion“ muzika, Olegas Garkuša vaidina vieną iš herojų. Deja, ši muzika išeina. Žinau, kad plūsta popsas. Rokeriai – mano draugai, ir man gaila, kad jie taip pat išeina.
Vakarų kritikai lygina Tarkovskio „Stalkerį“ ir Jūsų filmą. Juos sieja aukščiausios jėgos, laimės, absoliuto paieškos.
Aišku, kad „Ir aš noriu“ neturi nieko bendra su „Stakeriu“. Tas Tarkovskio filmas, mano manymu, labai kvailas. Žmonės vaikšto, kažkokius varžtus mėto, kalba pseudofilosofinėmis temomis. Viena, kas man ten patinka, – tai Kaidanovskio herojus, jis buvo mano draugas.
Tada galiu spėti, kad Jūsų filmas polemizuoja su „Stalkeriu“. Ar galvojote apie šią vidinę polemiką?
Apie tai negalvojau visai. Man patinka du Tarkovskio filmai – „Ivano vaikystė“ ir „Andrejus Rubliovas“. Du genialūs filmai, o kiti jo filmai man nepatinka.
„Ir aš noriu“ vienam pasirodys paprastas, kitam – sudėtingas, bet Jūsų biografijoje jis – etapinis. Jau vien todėl, kad Jūs pirmąkart pasirodote kadre. Ir Jūsų herojus režisierius pabaigoje miršta. O ką toliau kurs Balabanovas? Ilgos kūrybinės atostogos, pauzė ar naujas filmas, kurį pradėsite jau rytoj?
Kol kas nieko, nes ką tik baigiau „Ir aš noriu“, pavargau, bet projektų daug. Noriu užbaigti „Amerikietį“ – filmą, kurį kadaise mečiau. Noriu siūlyti jame vaidinti Mike’ui Tysonui. Dabar jis – labai geidžiamas aktorius, turi savo teatrą. Turiu jam baigtą scenarijų, jis gana stiprus ir jau išspausdintas, išleistas knygoje.
Ar kada nors suveikė Jūsų vidinis redaktorius?
Supraskite, aš esu visai pavažiavęs, be stabdžių. Pradėjau nuo mėgėjiško kino, paskui kūriau dokumentinius filmus apie roko muzikantus. Pirmasis mano filmas buvo pagal Samuelį Beckettą. O tai jau labai neįprastas autorius. Paskui buvo filmas pagal Kafką – „Pilis“. Taip viskas ir prasidėjo.
Larsas von Trieras, kuris taip pat kaltinamas niūrumu, yra sakęs, kad „Antikristas“ padėjo jam išgydyti gilią depresiją. Gal „Ir aš noriu“ tam tikra prasme taip pat Jums padėjo?
Kol kas nepadėjo, nes ką tik jį baigiau, bet pažiūrėsim.
