Amerikietiškos svajonės herojai

Kanų festivalis visada atidžiai seka savo atrastų ar apdovanotų režisierių likimus. Todėl konkursinėje šių metų programoje jų taip pat bus nemažai: broliai Coenai ir broliai Dardenne’ai, Romanas Polanskis, Nicolas Windingas Refnas, François Ozonas, Stevenas Soderberghas, Hirokazu Koreeda ar festivalio numylėtinis Abdellatifas Kechichas rodys Kanuose savo naujausius filmus. Tačiau kinas išgyvena kartų kaitos laikus, tad ir ant garsiojo raudonojo kilimo nepristigs naujų vardų ir veidų. Tarp jų vienas laukiamiausių – Irano režisieriaus Asgharo Farhadi („Išsiskyrimas“) Prancūzijoje kurtas filmas „Praeitis“, sinefilai laukia ir garsaus kinų režisieriaus Jia Zhangke filmo. Beveik pusė konkursinių filmų kūrėjų dar laukia būti atrasti ir, ko gero, jie ir bus didžioji šių metų Kanų intriga. Kam atiteko šių metų „Auksinė palmės šakelė“, gegužės 26 d. paskelbs Steveno Spielbergo vadovaujamas žiuri.
 

Kanų atidarymo filmas „Didysis Getsbis“ penktadienį pradedamas rodyti ir Lietuvoje. Ekspertai spėlioja, ar tai bus dar vienas barokiško kino kičo, kuriuo pasižymi Luhrmannas, pavyzdys, ar geniali ekranizacija. Sprendžiant iš reklaminio filmo, režisierius liko ištikimas savo stiliui. Jis priklauso tai režisierių kartai, kuri ėmėsi kontroliuoti masinę žiūrovų vaizduotę dar praėjusio dešimtmečio pradžioje. Luhrmannas šokiravo ryškiomis spalvomis, montažiniais triukais, trumpai tariant, MTV klipų stiliaus įkvėpta estetika. Pats režisierius tvirtina, kad jo filmai atspindi epochos dvasią: „Judame link naujų tikrovės matymo, klausymo ir jutimo formų. Siužetų skaičius ribotas, tačiau keičiasi jų pasakojimo būdai. Mano uždavinys – rasti akimirkos kalbą.“
 

Daugeliui kino gerbėjų ši kalba pernelyg vulgari ir rėksminga. Luhrmanno filmai primena vaizdo klipus ne tik vizualiai. Režisierius mėgsta į savo filmų garso takelį sudėti popmuzikos ir roko hitus. Jų bus ir „Didžiajame Getsbyje“. Muzikinį filmo takelį kūrė Jay-Z, jo žmona Beyoncé dainuoja Amy Winehouse dainą „Back to Black“, taip pat filme skambės Lanos Del Rey, „U2“ ir kitų madingų garsenybių dainos. Tai net sukėlė abejonių kai kuriems kritikams, ar filme liks vietos aktoriams ir „Didžiojo Getsbio“ siužetui.

 

Dar 2008-aisiais, kai paaiškėjo, kad Luhrmanaas įsigijo „Didžiojo Getsbio“ ekranizavimo teises, režisierius teigė, kad šių dienų globalios ekonominės krizės laikais romane pasakojama istorija bus itin aktuali: „Jei jūs pastatysite žmones priešais veidrodį, kuris pasakys, kad jie yra apgirtę nuo pinigų, žmonės neužsinorės žiūrėti į veidrodį. Tačiau jei jūs perkelsite atvaizdą į kitą epochą, tokia istorija galės būti paklausi.“ Tada Luhrmannas sakė, kad Fitzgeraldo knyga gali paaiškinti, kokioje situacijoje mes atsidūrėme dabar.
 

Ne tik šis režisieriaus pareiškimas sukėlė nerimą literatūros žinovams. 1925 m. parašytas „Didysis Getsbis“ – amerikiečių literatūros lobis, o lobius reikia traktuoti rimtai. Kritikas Oliveris Lytteltonas piktinosi: „Ko gero, niekas nesitiki, kad Luhrmannas sukurs 3D filmą, kur viskas primins bepročio sapną. Bet iš reklaminio treilerio matyti, kad veiksmas perkeltas ne į 3-iojo dešimtmečio realijas, tik į nuo pradžios iki galo režisieriaus išgalvotą pasaulį.“ Tačiau „Didysis Getsbis“, prieš tapdamas amerikiečių literatūros lobiu, tiesiog buvo romanas, atspindintis ne filosofines epochos kryptis, o būtent jos specifiką – „riaumojančio 3-iojo dešimtmečio“ („Roaring Twenties“) garsus, personažus ir vaizdus.
 

Kita vertus, „Didysis Getsbis“ nelabai tinka miuziklui, nes tai karti ir liūdna knyga, demaskuojanti „amerikietiškos svajonės“ tuštumą. Jos prasmę išreiškia banalus posakis „ne piniguose laimė“. Net Amerikoje, kur turtas yra žmogaus matavimo vienetas. Tačiau „Didžiojo Getsbio vertę“ lėmė ne socialinė kritika. Rašytojas tiksliai užfiksavo šokio ant vulkano atmosferą, kurios buvo pritvinkęs 3-iasis dešimtmetis – tai džiazas, trumpai kirptos moterys, prohibicija, organizuotas nusikalstamumas ir begaliniai pasilinksminimai, turtingi žmonės, kuriuos galima laikyti šiuolaikinių garsenybių prototipais. Fitzgeraldas negalėjo numatyti 1929 m. prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės, bet puikiai matė reiškinius, kurie į ją atvedė.
 

Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“ – vienas svarbiausių amerikiečių romanų, vienas iš tų, kurie apibrėžia jų tautinę tapatybę. Paslaptingas turtuolis Getsbis buvo didis, nes bandė įgyvendinti savo svajones, bet tapo supuvimo, kurio priežastis – pinigai, auka. Tą patį galima pasakyti ir apie „amerikietišką svajonę“. Fitzgeraldas manė, kad ji degradavo ir tapo nenatūralia aklo ir žiauraus pinigų troškulio forma.
 

Šiuo požiūriu JAV mažai kas pasikeitė. Gal todėl romanas priskiriamas knygų kanonui, kurie vadinami didžiaisiais amerikiečių romanais (great American novel). Tai kūriniai, tiksliausiai atspindintys tam tikro istorinio momento vidutinio amerikiečio kalbą, kultūrą, savimonę ir patirtį. Prie tokių romanų priskiriami ir Hermano Melville’io „Mobis Dikas“, Johno Steinbecko „Rūstybės kekės“ ar J.D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“.

 

Fitzgeraldo biografija – puiki medžiaga filmui, beje, keli nelabai vykę ir sukurti, viename jų rašytoją suvaidino Jeremy Ironsas. Tėvai parinko berniukui vardą garsaus pusbrolio Franciso Scotto Key’aus, JAV himno autoriaus, garbei. Fitzgeraldas užaugo katalikiškoje airių kilmės šeimoje. Vaikystė buvo šviesi, problemos prasidėjo, kai tėvas prarado darbą. Būsimas rašytojas studijavo Prinstono universitete, bet už studijas mokėjo turtinga teta, o pats Fitzgeraldas blogai jautėsi tarp turtingų bendrakursių. 1917 m. jis metė studijas ir įstojo į armiją. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas baigėsi dar prieš jam patenkant į frontą. Vis dėlto vienoje karo stovykloje Fitzgeraldas susipažino su Zelda – turtinga mergina iš Alabamos, ir ta pažintis pakeitė visą jo gyvenimą.
 

Fitzgeraldas pradėjo rašyti „Didįjį Getsbį“ persikėlęs į Long Ailandą, Greit Neką. Ten gyveno daug naujųjų turčių. Kitapus įsikūręs Manhaset Nekas buvo „senųjų pinigų“ įlanka. Panašų pasidalijimą matome ir romane: aristokratai gyvena East Egg, nuvorišai – West Egg.
 

Garsioji Fitzgeraldo žmona Zelda, kuri laikoma viena pirmųjų emancipuotų amerikiečių moterų, tik iš dalies buvo Deizės prototipas, bet suteikė jai daug savo bruožų. Fitzgeraldas susipažino su Zelda pokylyje Alabamoje, jis buvo visai jaunas ir neturtingas, todėl Zeldos tėvai neleido jam vesti merginos. Tai paskatino jį intensyviai rašyti. Fitzgeraldas grįžo į tėvų namus, užsidarė ir 1920 m. parašė pirmąjį romaną „Toje rojaus pusėje“ („This Side of Paradise“), kuris sulaukė didžiulės sėkmės.

Tapęs bene jauniausia amerikiečių literatūros žvaigžde ir turtingu žmogumi, Fitzgeraldas vedė pas jį į Niujorką pabėgusią Zeldą. Pora buvo Niujorko aukštuomenės dalis, o 1925-aisiais persikėlė į Prancūzijos Rivjerą. Fitzgeraldas kartu su kitu „prarastosios kartos“ rašytoju Ernestu Hemingway’umi tapo Paryžiaus salonų numylėtiniais, bet Zelda nuobodžiavo.
 

Dauguma absurdiškų Deizės replikų – pažodinės Zeldos citatos, jas Fitzgeraldas užsirašinėjo ir naudojo savo kūriniuose. Ji pati norėjo tapti rašytoja, net išleido autobiografinį romaną. Tačiau praėjus 10 metų po vedybų ji pirmąkart atsidūrė psichiatrinėje gydykloje. Ten Zelda ir žuvo per gaisrą 1948-aisiais. Fitzgeraldas prasigėrė ir mirė nuo širdies smūgio dar 1940 metais.
 

„Didžiajame Getsbyje“ rašytojas persikūnijo į tylaus stebėtojo Niko personažą. Tačiau jo gyvenimo būdas labiau priminė paties kritikuojamus turtuolius: Fitzgeraldas daug linksminosi, gėrė ir kėlė skandalus, jis gyveno kreditan, nes didžiąją dalį pinigų išleisdavo Zeldos gydymui. Gyvenimo pabaigoje Fitzgeraldas dirbo Holivudo scenarijų dirbtuvėse, žinoma, pirmiausia dėl pinigų, bet jis tikrai mylėjo kiną. Tačiau sėkmingu scenaristu netapo, nes pernelyg šlifavo žodžius ir negalėjo susitaikyti su tuo, kad scenarijus yra tik būsimo filmo medžiaga. Apie Holivudą ir jo sistemą, kurios „autorius“ Irvinas Thalbergas tapo pagrindinio personažo prototipu, – paskutinis nebaigtas Fitzgeraldo romanas „Paskutinis magnatas“ („The Last Tycoon“), pasirodęs jau po rašytojo mirties 1941-aisiais.
 

Luhrmanas maniakiškai šlifuoja vaizdus. Jis tęsia klasikinio Holivudo tradicijas, iš jų nesityčiodamas ir neironizuodamas. Tačiau jis nejaučia saiko. Barokiškos Luhrmanno filmų formos užgožia turinį. Vis dėlto jo filmai tampa įvykiais, nesvarbu, ar tai būtų nauja „Romeo ir Džuljetos“ interpretacija, ar dekoratyvus pasakojimas apie anglų aristokratę Australijoje. Greičiausia tokiu įvykiu taps ir „Didysis Getsbis“.

 

Pirmąkart romaną ekranizavo Herbertas Brentonas 1926 m., tačiau neišliko nė viena jo kopija, tik palankios recenzijos. Todėl pirmąja romano ekranizacija laikomas 1949 m. Elliotto Nugento „Didysis Getsbis“. Filmas sukurtas tuomet madingu film noir stiliumi ir rodo tai, apie ką romane tik užsimenama. Pavyzdžiui, nelegalaus prekiautojo alkoholiu Getsbio kasdienybę, jo santykius su gangsteriais. Filmas ilgai laikytas dingusiu.
 

Kitas „Didysis Getsbis“ (1974) labiau priartėjo prie originalo, nors buvo sumanytas visai kitaip. Scenarijų rašęs „Pusryčių pas Tifanį“ autorius Trumanas Capote buvo sugalvojęs Getsbį padaryti homoseksualų. Tačiau ši idėja neprigijo, scenarijų galiausiai parašė Francis Fordas Coppola, filmą režisavo Jackas Claytonas. Istorikai tvirtina, kad filmas įtvirtino retro madą. Ko gero, idealiai aprengti ir sušukuoti, idealiuose interjeruose apgyvendinti filmo herojai, kuriuos suvaidino Robertas Redfordas ir Mia Farrow, tiesiog priminė manekenus, o visas filmas pavojingai priartėjo prie kičo. Nors kai kurie dialogai pažodžiui perkelti iš knygos, filme dingo romano atmosfera. Getsbis – ne gyvenimo sulaužytas, sentimentalus, abejojantis savimi žmogus, kuris atsiduria tarp Niujorko turtuolių, kad atgautų prarastą meilę, o tik persirengėlis keistuolis.
 

2000-aisiais pasirodė dar viena „Didžiojo Getsbio“ ekranizacija – lėta Roberto Markowitzo britų televizijos drama, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Mira Sorvino. Filmas kuklus, bet santykiai tarp keturių pagrindinių personažų – Getsbio, Deizės, jos vyro Tomo ir šio trikampio istorijos stebėtojo Niko – parodyti tiksliau ir geriau. Tačiau ir Markowitzui taip pat nepavyko rasti būdo, kaip perteikti fragmentišką knygos pasakojimą ir tą visą romaną persmelkiančią melancholiją, kuri gimsta iš suvokimo, kad neįmanoma iš naujo išgyventi praeities.
 

2002 m. romanu pasinaudojo ir amerikiečių režisierius Christopheris Scottas Cherotas, filme „G“ „Didžiojo Getsbio“ veiksmą perkėlęs į XXI a. pradžios viduriniosios JAV juodaodžių klasės gyvenimą. Getsbio vietą filme užėmė G, kurį suvaidino reperis ir prodiuseris Richardas T. Jonesas, džiazo – hip-popas. G priešininku kovoje už gražiąją damą tapo finansininkas, o jų kovą stebi žurnalistas, kuris rašo apie hip-popą.

 

Parengė Kora Ročkienė